Elnių augintojai valstybei neįdomūs

Diskriminuojama agroverslo rūšis

Elnininkyste užsiimantis Gintautas Čepas įvardija didžiausią šio verslo problemą – elnių augintojai nepriimami į ūkinių gyvūnų augintojų gretas. „Kaip ir kitiems gyvulių augintojams, mums reikalinga finansinė parama. Reikėtų, kad elnių auginimas būtų prilygintas kitų ūkinių gyvūnų auginimui, tada ir išmokos atsirastų, o šiuo metu esama nemažai neteisybės. Pavyzdžiui, dyzelino karves auginantiems ūkininkams kompensuojama 125 l už vieną karvę, o elnių augintojams – 5 l už 1 elnią, kaip sraigių augintojams. Pagal galiojančią tvarką, viena karvė traktuojama kaip 5 elniai, nors auginimo sąnaudos beveik vienodos. Taip pat gauname išmokas už ganyklas ir daugiametes pievas (kaip ir kiti žolėdžių ūkio gyvūnų augintojai), tačiau išmokos dydis priklauso tik nuo deklaruojamo ganyklos ploto, o ne nuo gyvūnų skaičiaus. Žolėdžių mėsos gamyba yra labai panaši, sunaudojame visko tiek pat, todėl elnininkystė turėtų būti prilyginama kitoms gyvulininkystės šakoms, – įsitikinęs pašnekovas. – Be valstybės paramos yra sudėtinga. Murkdomės ir tiek, nėra proveržio.“

Sunku realizuoti

G. Čepas pasakoja, kad elnių mėsos auginimas yra ilgas procesas, nes patelės atsiveda tik po vieną elniuką, bet, žinoma, tai lemia geresnę mėsos kokybę. „Veislinius jaučius auginantys ūkininkai taip pat susiduria su iššūkiais, nes didelės investicijos atsiperka negreitai, bet jie sulaukia valstybės paramos, todėl verstis yra lengviau. Elnininkystėje sudėtinga ir tai, kad rinka yra labai neprognozuojama. Kartais dėl medžiotojų veiklos atsiranda daugiau elnių mėsos ir kainos iš karto gerokai smukteli, o atiduoti už dyką ilgai augintos mėsos niekam nesinori, – sako ūkininkas. – Išspausti pelną iš elnininkystės tikrai sudėtinga, ypač nuo tada, kai užsidarė Rytų rinka. Anksčiau ten galėdavome sėkmingai realizuoti gyvus gyvūnus, buvo perspektyvų plėstis, užsiimti veisimu, o dabar tenka ieškoti kelių Vakaruose, tačiau čia rinka visko perpildyta, įsibrauti su didele mėsos kaina nėra taip paprasta. Norint, kad elnininkystė Lietuvoje gyvuotų, reikia peržiūrėti galiojančią tvarką ir inicijuoti permainas.“

Vienas iš pradininkų

Audronis Glumbakas pirmuosius elnius nusipirko 2006 m., pasekęs bičiulio pavyzdžiu. „Buvome vieni pirmųjų augintojų, todėl žinių apie elnininkystę sėmėmės keliaudami po užsienio šalis. Važiavome į Lenkiją, Čekiją, Ispaniją. Labai daug naudingos informacijos sužinojome Anglijoje, kur elnininkystės tradicijos siekia keletą šimtų metų. Iš tiesų, elnių priežiūra nėra labai sudėtinga ir ypatingi reikalavimai jų laikymui nekeliami, bet tam tikrų žinių reikia, net jei elnius augini tik dėl grožio, kaip buvo mano veiklos pradžioje, – pasakoja molėtiškis. – Tiesa, hobis – kol turi iki 10 elnių. Kai 100 ar daugiau, tai jau tampa verslu, nes laikyti tiek gyvūnų vien dėl grožio – per brangus malonumas.“

Viskas kainuoja

„Nors elniai savarankiškai ganosi aptvertose ganyklose, juos dar reikia papildomai šerti grūdais, duoti druskų, kad racione netrūktų visų reikalingų mineralų ir vitaminų. Didžiausia bėda auginant elnius yra kirminai. Kadangi mano ūkis didesnis, esu įsirengęs specialią gaudyklą, į kurią du kartus per metus suvarau elnius ir suvakcinuoju. Kitiems augintojams dar kainuotų ir veterinaro paslaugos, bet aš pats žinau, kiek ir kokių vaistų reikia. Visgi, norint šią procedūrą atlikti saugiai, būtina užfiksuoti gyvūną, o tam reikia papildomos įrangos.

Daugeliui elnių augintojų didžiausias iššūkis yra ne gyvūnų auginimas, o produkcijos realizavimas. Aš auginu su tikslu veisti ir parduoti tolesniam veisimui, bet ne visiems pasiseka užauginti aukštus standartus atitinkančius veislinius elnius – prisiaugina ir neturi kur realizuoti, – atskleidžia pašnekovas. – Valstybės parama elnių augintojams yra minimali. Galime gauti paramą ūkio įkūrimui, ūkio modernizavimui, gauname išmokas už ganyklas ir daugiametes pievas, o ne už kiekvieną laikomą gyvūną, kaip kiti ūkininkai. Norėtųsi, kad elniai būtų traktuojami kaip ūkio gyvūnai, nes jie lygiai taip pat uždaryti aptvaruose, kaip karvės, ožkos, avys. Deja, kol kas taip nėra.“

Kelios galimos veiklos kryptys

A. Glumbakas pasakoja, kad dažnas elnių augintojas nusprendžia užsiimti edukacija, leisti savo elniais grožėtis lankytojams, nes auginti elnius yra nepigus užsiėmimas, o tokia veikla – papildomos pajamos. „Kai elnių auginimas tampa nebe hobiu, turi pasirinkti iš kelių krypčių, kad galėtum užsidirbti. Vieni renkasi auginti edukacijai, kiti – mėsai ar veisimui. Mano kryptis nuo pat pradžių buvo veislynas. Veislei auginamų elnių laikymui nėra nustatyta papildomų reikalavimų, sėkmę šioje srityje nulemia vienintelis kriterijus – ragai. Kuo jie didesni ir įspūdingesni, tuo geriau vertinamas veislynas ir galima brangiau parduoti elnius, – paaiškina pašnekovas. – Kasmet Latvijoje vyksta europinė elnių paroda, kurioje eksponentų ragai vertinami balais. Sudalyvavęs joje, matai, kokioje vietoje esi, ko verti tavo elniai. Pripažinimas yra svarbus tolesniam veisimui, nes gerų ragų elnius visi nori įsigyti.“

Dirbama ne mažiau nei kituose ūkiuose

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2025 m. liepos 29 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.