ES ateitis – mūsų ar skandalingojo V. Orbano rankose?

Vienoje iš žinomo Izraelio rašytojo Yuval Noah Harari, Lietuvoje išleistų bestselerių „21 pamoka XXI amžiui“, „Sapiens“ ir „Homo deus“ autoriaus, knygoje yra labai įdomi mintis. Ji man įstrigo gal prieš 10 metų. Ši mintis teigia, kad ateities pasaulio valstybių konkurencingumą lems ne energetiniai ištekliai, ne technologijos ir ne inovacijos, o asmenybės ir naujas požiūris. Tai yra kažkas visiškai naujo, nes mums visada buvo teigiama: „Inovacijos, inovacijos, inovacijos...“ Nors valstybės institucijos nelabai ir suprato, kas yra tos inovacijos. Na, madingas žodis, technologijos – viskas yra.

O kodėl Y. N. Harari knygoje įsiminė „asmenybės“ ir „naujas požiūris“? Todėl, kad Šventajame Rašte taip pat yra labai įdomi mintis, susijusi su požiūriu, kuri aiškina, kad tauta, neturinti vizijos, praranda savitvardą. Iš esmės – neturinti požiūrio ir asmenybių, galinčių įgyvendinti tą požiūrį ir paversti jį vizija.

Dabar mes matome, kad ne tik ES, bet ir visame pasaulyje populiarėja naujas naratyvas, persiskirsto galios centrai. O kaip toliau bus su JAV doleriu, kaip rezervine valiuta, kaip bus su BRICS’u (viena didžiausių pasaulio valstybių grupė, kurią sudaro Brazilija, Rusija, Indija, Kinija, Pietų Afrika, Egiptas, Etiopija, Iranas, Saudo Arabija ir JAE), kaip seksis ES, NATO? Šiuo metu vyksta daug įvairių pokyčių. Paaiškinsiu, kodėl mums tai yra labai svarbu. Mes esame už ES, bet dėl tokio modelio, kuris dabar yra ES, ir kaip ji yra valdoma, manau, ne tik aš, bet ir rimti ekspertai pasakytų, jog ES šiuo metu yra nuokalnėje. Kada mes pasieksime nuokalnės apačią – labai sudėtingas klausimas.

Pabandykime palyginti iš ekonominių pozicijų. Jeigu palyginsime, kaip keitėsi ekonomika nuo 2013 m. iki dabar, pamatysime, kad JAV ekonomika pakilo keturis kartus, ES – du kartus, pasaulio – pusketvirto karto. Tai reiškia, kad ES reikšmė pasaulio ekonomikoje mažėja ir krenta konkurencingumas. ES negali daugiau parduoti prekių, suteikti paslaugų. Apie tai kalbėjo ir Y. N. Harari. Kodėl taip vyksta?

Lygindami Lietuvos ir ES ekonomiką, matome, kad Lietuva nuo ES atsilieka – turime tik 85 proc. ES ekonomikos vidurkio. O kai kam atrodo, kad mes čia visi labai gerai gyvename. Tai kiek tada atsiliekame nuo JAV, koks yra mūsų potencialas? Todėl nereikia stebėtis, jog emigracija didėja, kad ir sumaištis visuomenėje pas mus yra didesnė. Mes šiandien, kaip ir visa ES, neturime ateities vizijos. Turėjome viziją 1990 m.  – nepriklausomybę, turėjome viziją stodami į NATO – mus apgins, stodami į ES – ekonominę naudą. O kokia dabar vizija? Gerovė, apie kurią prezidentas pasakė, bet mes jos dar nečiupinėjome.

Tad kalbant iš ekonominės pozicijos, ES yra nuokalnėje, Lietuva – lygiai taip pat. Ir mes, būdami ES dalis, labai stipriai priklausome būtent nuo ES ekonomikos. Nuolat gauname informaciją iš mūsų ambasadų ir matome, kokia situacija klostosi mūsų svarbiausiose rinkose – Vokietijoje, Skandinavijos šalyse. Ten vykstantys procesai nerimą kelia dėl to, kad ir Vokietija praranda savo, kaip ekonomikos lokomotyvo, vaidmenį, ir Skandinavija – kaip socialinio modelio šalių. Tai į ką mes tada turime lygiuotis, koks mūsų požiūris, kokiu keliu einame? Ar eisime JAV, ar Skandinavijos šalių keliu?

Norint suformuoti naują viziją, reikia asmenybių. Pažiūrėkime į asmenybes, kurios galėtų suformuoti ES viziją. Matome tik blaškymąsi – Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen paskutiniame savo pranešime prigalvojo visokiausių krypčių, kaip padėti smulkiajam ir vidutiniam verslui. Kiek kartų tai girdėta? Visi, kurie ruošiasi rinkimams, paima smulkiojo ir vidutinio verslo vėliavėlę. Svarbiausia,  kad skirtingai  nei JAV, kuri inovatyvuoja, ES – reguliuoja. Lietuvoje ir Vokietijoje vyksta ūkininkų nepasitenkinimai dėl pievų, degalų akcizų, kadangi ES bando viską reguliuoti. Tai yra visus šokiruojantis pavyzdys.

Ir kitas panašus pavyzdys – praėjusių metų gruodžio mėnesį įvyko ES valstybių vadovų susitikimas dėl dirbtinio intelekto. Jeigu palyginsime JAV, net Prancūzijos arba Kinijos dirbtinio intelekto lygį, tai mes esame tik prieangyje. Ir būdama tame prieangyje, ES užsimojo reguliuoti. Prancūzijos prezidentas Emanuel Macron stebėjosi, kad ES, nieko negamindama ir nieko nesukurdama, nori pradėti reguliuoti. O dirbtinis intelektas ir yra tas naujas požiūris, t. y. kaip mums reikia jį įdarbinti, kad žmonės būtų išlaisvinti nuo sunkaus fizinio darbo, padidintas konkurencingumas. Ir tada mes grįžtame į pradžią, kad nuo 2013 m. JAV, palyginti su ES, užaugo keturis kartus, o dirbtinis intelektas gali tai dar labiau paspartinti.

Kaip dar be reguliavimo valdoma ES? Biurokratinis mechanizmas. U. von der Leyen kalba apie tai, kad reikia debiurokratizuoti, tačiau nepasiūlo, kaip tai reikėtų padaryti. Ji paskleidžia labai madingus žodžius, kuriuos nori girdėti rinkėjai, kad jiems būtų smagu tuos dalykus girdėti – taip ji ruošiasi rinkimams.

Labiausiai šokiruojantis dalykas yra EVT vadovo Ch. Michel apsisprendimas atsistatydinti iš pirmininko pareigų, nes dalyvaus būsimuose EP rinkimuose. Sakoma, kad žmogus perkėloje arklių nekeičia, o jam nesvarbu, kaip bus toliau, nes dar yra laiko. Artėja labai svarbus momentas, nes vadovavimą EVT gali perimti Vengrijos premjeras V. Orban. Mes nežinome, kokią jis darbotvarkę suformuos, kiek sumaišties įneš, ir vėl kaip Šventajame Rašte – kokia bus V. Orban vizija? Gal jis turės viziją, kad jo valstybei būtų geriau, o dėl visos ES – jam visai nesvarbu. Ch. Michel šiuo atveju „nusiplauna“ ir tai rodo, kad mes neturime asmenybių – nei U. von der Leyen, nei Josep Borrell, kuris atsakingas už ES užsienio politiką, nei Ch. Michel nesijaučia kaip ES vadovai. Jie viso labo tėra tik biurokratų statytiniai – jų niekas neišrinko.

Pirmasis dalykas – kokią mes turime turėti ES viziją, ką mes galime rinkti tiesiogiai, – ES parlamentarus. Bet jie Lietuvai neatstovauja, patys sako: „Mes atstovaujame ne Lietuvai, o ES.“ Kokia ES tapatybė – skirtingos kultūros, yra skirtingų religijų, skirtingas mentalitetas. O kokia tada bendra vizija – federacija, konfederacija, bendros sienos, bendra valiuta, bendri mokesčiai? Vyksta nuolatinis blaškymasis, todėl, manau, labai svarbu, ką praėjusią savaitę televizijos laidoje kalbėjo kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus. Apie mūsų demokratiškus rinkimus V. Adamkus tik nusistebėjo maždaug taip: „Baikite. Mūsų rinkimams iki demokratinių standartų dar – ohoho kaip toli.“ Tai ar taip galima prieštarauti – juk yra įstatymai, žmonės laisvai gali rinkti? Bet tai tik rinkimų imitacija todėl, kad normalaus dialogo su kandidatais, jų programų pristatymo, diskusijų nėra. Yra tik kalbančios galvos ir monologai, todėl vadovaujamės tik principu – rinksime tuos, kurie aukšti, gražūs arba patinka, ką kalba. Bet juk tai, kas patinka, ne visada tinka. Todėl patiriame didžiulius iššūkius, didelę bėdą – apskritai visos ES politinės sistemos konfigūraciją. Galima sakyti, kad Lietuvoje kaip ir yra gerai, bet ar mes sugebame išrinkti tinkamus?

Per ilgą laiką, tuos 30 m., pas mus susiformavo mentalitetas – Amerika mus apgins, Europa duos pinigų. Ir suformavome tokį išlaikytinių mentalitetą. Kaip ir ūkininkams neužtenka tik savo žemėje laužus kūrenti, reikia juos uždegti galbūt prie Seimo, prie Vyriausybės, būtina imtis ryžtingų veiksmų, dalyvauti rinkimuose ir rinkti tinkamus, o ne patinkančius, vadovus. Pirmiausia patys turime suprasti, kad mums reikia tinkamo. O asmenybės žiūrės ne kas mums patinka, bet ko mums reikia. Bet kad juos išrinktume, turime jais patikėti. Pats pagrindinis dalykas – rasti politikus, kuriais mes pirmiausia galėtume pasitikėti, tada jiems suformuoti viziją, tokią, kaip Šventajame Rašte parašyta. Turime nesiblaškyti, eiti nuosekliai ir galbūt juos rinkti ne vienai kadencijai, o tiek, kiek reikia.

Redakcijos nuotrauka ir koliažas

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.