Europos „pabudimas“ gerokai užtruko...

– Kokią žinią Lietuvos politikai bei visuomenei siunčia rinkimai Saksonijos-Anhalto žemėje?

– Kadangi Lietuvoje daug kas nesidomi Vokietijos politika, tai pirmiausia siunčia žinią tiems Lietuvos piliečiams, kurie linkę tuo domėtis. Daugelis pas mus menkai įsivaizduoja, kokia yra ta Vokietijos politika arba kaip ji yra matoma iš šalies vidaus. Tą neatitikimą mes dažnai pastebime, kai politiką ne tik Vokietijoje, bet ir kitose valstybėse, esame linkę vertinti pagal savo standartus bei lūkesčius. Tačiau Vokietija bei jos rinkėjai gyvena šiek tiek kitomis aktualijomis, nei Lietuvos užsienio politika besirūpinantys žmonės, todėl čia galbūt nereikėtų tiesiogiai ieškoti tokių sąsajų, kalbant apie žinią Lietuvai. Kai kuriais atžvilgiais, reikia pripažinti, tai nėra gera žinia Lietuvai, jeigu mes kalbėtume apie mūsų nacionalinio saugumo ir geopolitinius interesus. Taip, tai nėra geriausia žinia. Jeigu mes žiūrėtume Vokietijos vidaus politikos kampu, tuomet reikėtų visai kitų atskaitos taškų standartų ir vertinimų...

– Kokios pagrindinės AfD pakankamai staigaus išpopuliarėjimo priežastys ne tik šioje žemėje, bet ir visoje  Vokietijoje? Ar galima sakyti, jog vokiečiai dabar padiktavo būsimas politikos madas visoje Europoje? Kitaip sakant, ar panašių rezultatų galima laukti ir kitose šalyse, kuriose nesisteminių dešiniųjų partijų populiarumas taip pat auga?

– „Alternatyva Vokietijai“ populiarėjimo priežastys yra panašios į „Nacionalinio susirinkimo“ populiarėjimo priežastis Prancūzijoje, o taip pat ir kitų dešiniųjų politinių jėgų Europoje įsigalėjimo ar vietinės įtakos augimo priežastis. Galima kalbėti ir apie dešiniųjų politinių jėgų pergales, kaip antai Italijoje Giorgia Meloni partijos pergalė ar Jungtinių Valstijų Donaldo Trumpo bei MAGA sėkmė pastarąjį dešimtmetį... Ir visa tai yra ne kokia nors atskiro reiškinio pirminė priežastis, bet rezultatas, t. y. padarinys tos politikos, kurią pirmuosius šiuo amžiaus dešimtmečius ir praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį vykdė vadinamoji „sisteminė“ dešinė ir vadinamoji kairė... Nes iš tikrųjų, per tuos tris dešimtmečius daugelis Vakarų valstybių politinių jėgų išsižadėjo savo dešinių, konservatyviųjų principų, pasuko į kairę, tuomet atsidūrė centre, o atsidūrusios centre daugelis dešiniųjų partijų pradėjo elgtis ne kaip vertybinės-dešiniosios, o kaip grynai konjunktūrinės partijos, kurios bet kokiomis sąlygomis gali bendradarbiauti ir su socialdemokratais, kaip Angelos Merkel krikdemai, arba apskritai atsisakyti kai kurių tradicinių nuostatų, kurios iki XX a. paskutiniojo dešimtmečio buvo griežtai būdingos daugeliui Europos dešiniųjų. Praradusios savo tapatumą tos buvusios dešiniosios politinės jėgos išbarstė ir savo elektoratą. Iš pradžių jie sugriovė pasitikėjimą savimi ir tas elektoratas pradėjo ieškoti alternatyvų, o Vokietijoje viena ryškiausių alternatyvų kaip tik ir tapo AfD.

– Lietuvoje labiausiai eskaluojama, esą AfD yra „prorusiška partija“ ir ši etiketė klijuojama praktiškai nuo pat partijos įsteigimo datos. Ar tikrai taip vienareikšmiškai galima teigti? Man pačiam teko bendrauti su keliais AfD politikais šiuo klausimu, tai jie sakė, kad tiesiog nenori kariauti su Rusija. Jie apie Rusiją kalbėjo pakankamai skeptiškai ir sakė: „Mes jau du kartus bandėme. Gal norėtų ir kiti prisidėti prie šio reikalo?..“.

– Šita partija, ko gero, taip pat yra nevienalytė, kaip ir visos kitos, todėl atsakymas būtų ir taip, ir ne. Pavyzdžiui, Jungtinių Valstijų demokratai taip pat turi radikalųjį kairįjį flangą, kuris yra grynai neomarksistinis ir gerokai prasilenkiantis net su kairiuoju sveiku protu, o ypač kai išklausai jų geopolitinius vertinimus ir girdi raginimus kitaip žiūrėti į Ukrainos-Rusijos konfliktą, nei žiūrėjo to meto jų lyderio Joe Bideno administracija. Panašiai ir kitose partijose yra įvairių sparnų bei grupių. Taip pat ir AfD partijoje, matyt, yra tokių grupių, kurios pakankamai palankiai žiūri į Rusiją ir neketina remti Ukrainos. Žinoma, kad ten yra tokių politikų ir negalima to neigti. Kitas klausimas: kaip jie elgtųsi, atėję į valdžią jau po federalinių rinkimų, t. y. nacionaliniu lygiu. Nebūtinai jie elgtųsi taip, kaip dabar kalba, nes tos kalbos gali būti skirtos ir tam, kad pritrauktų tikrų prorusiškų radikalų dėmesį. Tačiau atėję į valdžią jie galbūt nepriiminėtų sprendimų, kurie kenktų Vakarų sąjungininkų bei Ukrainos interesams ir tarnautų Rusijai, nors iš kai kurių partijos veikėjų kalbų galbūt tikrai galima susidaryti tokį įspūdį. Todėl AfD ir dažnai laikoma prorusiška politine jėga. Bet, kita vertus, AfD pirminiai orientyrai nėra susiję su Rusija ir Ukraina. Taip, mes girdime tokių labai abejotinų pareiškimų, esą reiktų nutraukti paramą Ukrainai, nereikėtų jos priimti į Europos Sąjungą bei NATO, vertėtų su Rusija atnaujinti bendradarbiavimą ir reikėtų atstatyti „Nord Stream“ vamzdžius bei pirkti Rusijos energetines žaliavas ir pan. Bet jeigu Vokietijos energetinę politiką bei norą bendradarbiauti su Rusija mes vadinsime prorusiška orientacija, tuomet prorusišką orientaciją turėtume priskirti ir ilgametei kanclerei Angelai Merkel. Nes visa tai darė būtent ji, o „Nord Stream 2“ yra jos projektas, kuris buvo tęsiamas net po Krymo aneksijos ir dalies Rytų Ukrainos okupacijos. Ji sakė, kad tai yra tik ekonomika, o tolesnis bendradarbiavimas su Rusija ją modernizuos, pakeis ir pakreips palankesne Vakarams vaga. Taip buvo visiška utopija, tačiau toks mąstymas buvo būdingas tuometei krikdemų vadovei A. Merkel. Taigi, jeigu jau mes kalbame apie prorusiškumą, tai šis reiškinys būdingas ne tik AfD, bet ir ankstesnei CDU, t. y. krikdemams. Ir, pagaliau, jeigu grįžtume į AfD pergalę Saksonijoje-Anhalte, tai pirmiausia pasižiūrėkime, kas už juos balsavo. AfD labai pasididino savo simpatikų skaičių, pritraukdama apie 150 tūkstančių naujų rinkėjų, galima anksčiau nebalsavusių, bet kartu pritraukė ir daugiau kaip 80 tūkstančių buvusių krikdemų rinkėjų. Jeigu vertiname krikdemus ir jų rinkėjus kaip antirusišką politinę jėgą, kuri niekada nebuvo palanki šiai šaliai, skirtingai nuo socdemų, kurie nuo Willi Brandto laikų visada buvo pirmiausia prosovietiniai, o vėliau grynai prorusiški – Gerhardo Schroederio pavyzdys čia labai iškalbingas... Bet krikdemų rinkėjai juk tokie nebuvo. Ir štai Saksonijoje-Anhalte daugiau nei 80 tūkstančių rinkėjų nusigręžia nuo toli gražu ne prorusiškos krikdemų partijos ir balsuoja už AfD. Greičiausiai ne todėl, kad staiga pakeitė savo nuomonę ir tapo prorusiški. Jie matė kitų principinių nuostatų, kurios AfD pusėje jiems tiko – tai galėjo būti ir socialinė politika (žinoma, pirmiausia), ir migracinė politika, kur naujasis kancleris Friedrichas Merzas, nepaisant savo priešrinkiminių pažadų, vis dėlto niekaip neišsprendė nelegalios migracijos problemos...

– Kaip tik šiame kontekste iškyla amžinų klausimų virtinė: ar vadinamasis „liberalusis Europos elitas“ po šių rinkimų bent kiek atsipeikės? Gal pagaliau pradės logišką antiimigracinę politiką? Gal nurėš pašalpas dykaduoniams ir daugiau dėmesio skirs regionams, jaunoms šeimoms, ūkininkams? Gal apribos LGBT propagandą, atsisakys nepasiteisinančio „žaliojo kurso“ ir pan.?

– Apie tai, kad Europa kada nors atsipeikės, kalbame jau seniai ir vis dar puoselėjame tokias viltis įvairiais klausimais. Taip, nuo 2015 metų nelegalios migracijos bangos pradžios mes tikime, kad Europa atsipeikės ir tą bangą sustabdys bei kovos su jos padariniais, kurie kai kuriose Europos valstybėse yra jau tiesiog dramatiški. Taip pat tikėjomės, jog Europa atsipeikės savo santykiuose su Rusija, ypač 2022 metais paklausius tuometinio Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo kalbos, pasakytos iškart po Maskvos invazijos į Ukrainą – jis tuomet žadėjo ne tik skirti daugiau dėmesio gynybai, bet ir daryti tai labai greitai bei efektyviai... Tačiau šios viltys buvo bergždžios: Europa neatsipeikėjo, o tai, ką ji daro, yra be galo lėta, be galo biurokratizuota ir orientuota ne tiek į rezultatą, kiek į nesibaigiantį procesą. Nes nuo 2022 metų sakoma, kad Europa esą pabudo, bet daiktas, kuris ištisus 5 metus džiaugiasi tik tuo, kad „pabudęs“, kaip suprantame, yra nelabai efektyvus... Ir trečias dalykas, ką būtų verta priminti, yra Covid pandemija, kuomet Europa taip pat žadėjo atsipeikėti, suvokusi, jog visa gamyba atsidūrė Kinijoje ir Europa gali tiesiog neapginti savo interesų, nutikus tokioms krizėms. Tuomet mums buvo aiškinama, esą gamyba turi būti grąžinta į Europą, bet pasižiūrėkime, kas gi nuo tų laikų pasikeitė? Niekas nepasikeitė – gamyba kaip buvo Kinijoje, taip ir lieka, jokių ypatingų poslinkių nepastebėta. Taigi, visada girdime tą pačią giesmelę apie Europos atsipeikėjimą bei pabudimą, bet jokio atsipeikėjimo nematyti jokiose srityse ir dabar...

Kalbėjosi Ričardas Čekutis