Europos ūkininkų kongrese – blaivesnės mintys apie ateitį

Ar vartotojai neapaks priversti vietoje žaidimų pirkti duoną?

Kroatijoje įvyko Europos žemdirbių skėtinės organizacijos COPA ir COGECA organizuotas Europos ūkininkų kongresas. Suvažiavime dalyvavo Europos Parlamento, Europos Tarybos, Europos Komisijos politikai, ekspertai, šeimininkų valdžios institucijų atstovai bei keli šimtai delegatų ne tik iš Europos Sąjungos (ES), bet ir iš kitų Europos šalių žemdirbių bei jų kooperatyvų organizacijų.

Keitėsi ne tik pavadinimas

Šiųmetis kongresas pavadintas „Europos žemės ūkio atsparumas ir pasaulio iššūkiai“. Ankstesnis kongresas, nukeltas dėl pandemijos, turėjo įvykti ten pat 2020 m. rudenį, bet jo pavadinimas, be abejo, būtų kitoks. Tai buvo žaliojo kurso triumfo metai, su jį lydinčiomis „Nuo ūkio iki stalo“, Biologinės įvairovės atkūrimo, Metano emisijų mažinimo strategijomis ir kitomis iniciatyvomis, kurių pagrindiniai siekiai – kova su klimato kaita, šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažinimas, biologinės įvairovės nykimo problemos ir kt.

Nuo tada žaliasis kursas tapo prioritetine įvairiausių lygių susitikimų ir diskusijų tema, ir pats jo paminėjimas, atrodo, tapo gero tono atributu. Be to, su savo nežinia iš kur paimtais trąšų, pesticidų mažinimo, ariamos žemės apleidimo tikslais žaliasis kursas, toks, kokį jį matė politikai, virto didžiuliu galvos skausmu žemdirbiams.

Nepaisant įvairių mokslo įstaigų atliktų studijų skelbiamų perspėjimų dėl gamybos ir prekybos susitraukimo bei maisto produktų kainų augimo, žaliasis kursas turėjo būti esminiu ES bendradarbiavimo su trečiosiomis šalimis elementu. Paprastai kalbant, ES užsibrėžė tikslą tapti žalumo pavyzdžiu visam pasauliui. Aprūpinimo maistu saugumas buvo antraeilės, trečiaeilės ar dar menkesnės svarbos dalykas.

Dėmesys ne tik maisto saugumui

2022 m. kongrese žaliasis kursas buvo minimas retai ir ne itin skambiai. Rusijos invazijos į Ukrainą padariniai, kurie neabejotinai turės ilgalaikį poveikį, jaučiamą ne tik ES, bet ir pasaulyje, ypač Afrikoje ir Artimuosiuose Rytuose, tarsi pagaliau pažadino iš hipnotinio miego. Staiga daugelis pamatė, kad aprūpinimo maistu saugumas (tiekimai ir įperkamumas) siekiant užtikrinti visuomenės stabilumą yra privalomas, o ne savaime duotas poreikis, kuriam patenkinti reikia daug pastangų. Būtent šio uždavinio įgyvendinimui didžiausią dėmesį skyrė kongrese pasisakę politikai, paminėdami ir bendrosios žemės ūkio politikos 2023–2027 m. geros agrarinės ir aplinkosaugos būklės standartų reikalavimų 7-ojo (iš „viršaus“ nuleistas sėjomainos reikalavimas) ir 8-ojo (privalomas 4 proc. ariamos žemės apleidimas) padarytas išimtis. Tie, kurių atmintis siekia šiek tiek toliau, turėtų prisiminti, kad būtent šie reikalavimai sulaukė daugiausia žemdirbių kritikos strėlių.

Kitas pasisakymų kongrese rinkinys – sprendimai, kuriais galima pasiekti didesnį žemės ūkio gamybos, maisto grandinės tvarumą. Tai ne tik didžiuosiuose žemdirbių forumuose, bet ir COPA ir COGECA darbo grupėse nuosekliai vystomų temų ratas, apimantis tiek bendrąsias žemės ūkio politikos priemones, pvz., kartų atnaujinimo, platesnio moterų įtraukimo į žemės ūkio valdymą, tiek individualius ūkio lygmens sprendimus – precizinius augalininkystės ir gyvulininkystės metodus, robotizavimą, valdymo efektyvumo tobulinimą.

Galima didžiuotis, kad pristatyme apie nuotolinio pasėlių stebėjimo galimybes buvo pateikti Lietuvos žemėlapių pavyzdžiai. Kaip čia neprisiminti ir Europos Audito Rūmų ataskaitoje išsakyto pagyrimo lietuviškajam integruotos kenksmingųjų organizmų kontrolės (IKOK) sprendimui bei Žemės ūkio ministerijos atsisakymo rinkti informaciją apie dalyvavimą šioje sistemoje ir tręšimo planų sudarymą ūkiuose.

Reikia platesnio bendravimo

Norėtųsi atkreipti dėmesį į kongrese pradėtą plėtoti žemės ūkio veiklos ir produktų tvarumo komunikavimo vartotojui problematiką. Vis dėlto, diskusijos retai išeidavo iš žemdirbių komforto zonos – žemės ūkio tematikos, kurioje, kaip teisingai pastebėjo vienas iš pranešėjų, ūkininkai jaučiasi kaip žuvys vandenyje. Tačiau akivaizdu, kad su plačiąja visuomene būtina kalbėti jai suprantama kalba.

Galima nertis iš kailio diegiant moderniausias ir brangiausias technologijas, tačiau maisto pirkėjas su žemės ūkio gamyba kontaktuoja tik rinkoje, kur svarbiausias žemdirbio pastangų įvertinimo kriterijus yra kaina. Tik po to seka kokybė ir, gerokai atsilikdami, kiti kriterijai.

Todėl vien tvariai pagamintos produkcijos ženklinimas vargu ar bus lemiamas veiksnys vartotojui lentynose renkantis maisto produktus. Ypač žinant, kad įvairiausių tvarumo sertifikavimo schemų skaičius siekia apie porą šimtų. Tik ženklinimo gali nepakakti, kai, anot vieno iš pranešėjų, visuomenei teks susitaikyti su nauja realybe, apimančia maisto produktų infliaciją, išaugusias energetikos kainas ir naujus tvarumo kaštus. Ar pirkėjui bus priimtinos net ir tvariausiais metodais pagamintų produktų kainos, kada jos stipriai sumažins išlaidų, skirtų įvairioms pramogoms, paslaugoms, turizmui ir t. t., dalį? Ar vartotojiškos visuomenės piliečiai pasitenkins vien duona, kurią gali tekti pirkti žaidimų sąskaita?

Atsakymų reikia ir Lietuvoje

Nors kongrese ištransliuota žinia apie naują realybę, o ne laikinus, invazijos sukeltus sunkumus didesnio atgarsio nesulaukė, ji iš tiesų verčia susimąstyti ir pradėti blaiviai vertinti nežinia kam atstovaujančių, trumparegių aktyvistų grupelių išpučiamus aplinkosaugos lūkesčius. Juk beatodairiškai spaudžiant efektyviausius žemės ūkio produkcijos gamintojus galima likti prie suskilusios geldos.

Sunku įsivaizduoti plastiko pakaitalams, statybinėms medžiagoms, bioenergijai ir kt. skirtas žaliavas, pagamintas kitokiais nei masinės gamybos efektyviais ir intensyviais metodais, kurie, suprantama, derinami su bendraisiais saugumo ir tvarumo principais. Juolab kad ketvirtadalis mūsų šalies gyventojų jau šiandien vargiai suduria galą su galu. Tačiau galbūt šis laikotarpis kaip tik ir yra tinkamiausias metas kaimui atkreipti į save miesto gyventojų dėmesį, kelti tikrąsias, o ne dirbtinai pučiamas problemas, ieškoti bendrų sprendimų su blaiviai ir visapusiškai mąstančiais žmonėmis.

Tad šiame kontekste logiška ir aktuali pasirodė dar viena kongreso ekspertų aptarta tema: kaip suderinti aprūpinimo maistu saugumą ir žemės ūkio produkcijos tvarumą. Faktą, kad pasiekti pusiausvyrą tikrai nelengva, liudijo kongreso dalyvių aktyvumas – pranešėjams buvo pateikta gausybė klausimų, bet patenkinamų atsakymų ir pritarimo iš salės sulaukė anaiptol ne visi. Mat vietoje bandymų užliūliuoti žemdirbius toli siekiančiais pažadais apie žavingą rytojų reikia subalansuotų sprendimų čia ir dabar.

Kongresas vertė apmąstyti bei ieškoti atsakymų ir į daugelį kitokių klausimų. Tik ar Lietuvoje jau turime atsakymų į juos?

LŪS nuotrauka

Eimantas PRANAUSKAS

ŪP apžvalgininkas, LŽŪBA prezidentas

Susijusios temos - skaitykite: Europos ūkininkų kongresas, COPA, COGECA, Eimantas Pranauskas, žaliasis kursas