Finansinė pagalvė ar viliotinis?

Didžiulis nerimas

Kai pieno supirkimo kainos ima ristis žemyn, prasideda diskusijos, kaip ir iš kur rasti „finansinę pagalvę“ pieno gamintojams, kad jie neišparduotų likusių karvių ir neuždarytų paskutinių fermų, taip dar plačiau atverdami vartus importinei pieno produkcijai. Dar praėjusių metų pabaigoje Europos Sąjungos (ES) valstybių narių žemės ūkio ministrai paprašė Europos Komisijos (EK) stebėti situaciją pieno rinkoje ir prireikus nedelsiant imtis priemonių jai stabilizuoti, įskaitant ir paramą iš ES žemės ūkio rezervo.

Mūsų parlamentarai, dirbantys Seimo Kaimo reikalų komitete, kreipėsi į Vyriausybę ir Žemės ūkio ministeriją (ŽŪM), ragindami imtis priemonių pieno ūkiams padėti apyvartinėmis lėšomis, jeigu atsirastų toks poreikis. Ūkininkai, ypač pieno gamintojai, retkarčiais kviečiami steigti savitarpio pagalbos fondus, kurie turėtų gelbėti ištikus krizei ir netekus pajamų. Numatyta parama ir žemės ūkio rizikos valdymo fondui steigti, ir pradinio įnašo kainai atlyginti, ir fondo patirtiems nuostoliams, išmokėjus rizikos valdymo fondo nariams kompensacijas dėl ūkio subjektų pajamų netekimo, kompensuoti.

Politinėje arenoje netrūksta visokių paraginimų ir siūlymų, o realybėje – didžiulis ūkininkų nerimas dėl dabarties ir ateities. „Žemės ūkiui ateina blogi laikai. Jeigu liks tokios mažos ir pieno, ir grūdų kainos, bus labai sunkūs metai. Suprantame, kad tam įtakos turi globalios aplinkybės, ekonominiai karai tarp šalių ir kt., bet mūsų valstybėje yra didelis neįgalumas – žalio pieno kainos krito 30–40 proc., o prekybos centruose to nematyti. Tai eilinis kartas, kai vyksta tokie nepaaiškinami dalykai, bet niekam nė motais. Vieni lobsta, o kiti artėja prie bankrotų. Ar normalu, kad pensinio amžiaus žmogus turi atiduoti pensiją, kad padėtų išlaikyti fermą?“ – „Ūkininko patarėjui“ kalbėjo Telšių r. pieno gamintojas Daivaras Skiotys.

Patrauklumo nemato

Kalbinti ūkininkai pripažino pastebėję, kad paskelbtas kvietimas teikti paraiškas paramai steigiant savitarpio pagalbos fondus, tačiau detaliau į tai nesigilino. „Reikėtų labiau susipažinti su taisyklėmis, bet pagrindinis dalykas, kad trūksta pasitikėjimo ir aiškumo, kaip tokie fondai veiktų ir kokia būtų grąža ūkininkui“, – tikino Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė.

Ji svarstė, kad savitarpio pagalbos fondus galbūt parankiau būtų steigti kooperatyvams, kur žmonės daugiau bendrauja tarpusavyje ir labiau pasitiki administracija. O jeigu būtų kuriamas visuotinis rizikos valdymo fondas ir būtų priverstinis įnašas, ūkininkai priešintųsi. „Aišku viena – gera vieta tuščia nebūna. Jeigu paramos priemonė būtų patraukli ir efektyvi, paraiškų netrūktų. Kai būna kvietimas valdų modernizacijai, tai pasipila daugybė paraiškų ir pinigai greitai baigiasi“, – palygino LVPŪA atstovė.

R. Bernatonienė svarstė, kad savitarpio pagalbos fondų idėja kažkuo panaši į antrąją pensijų kaupimo pakopą: „Teoriškai lyg ir būtų naudinga, o praktiškai kyla daug klausimų. Įnašus mokėsi, bet ar gausi finansinės pagalbos tada, kai tau labai reikės, ir kiek jos gausi, neaišku.“

Kaštai – aukštyn, kaina – žemyn

Pieno gamintojai pastebėjo, kad ir tuo laiku, kai pieno sektoriuje nušvinta pagerėjimas ir pieno supirkimo kainos pasitaiso, individualiems ūkiams sunku sukaupti „finansinę pagalvę“. „Yra gana skirtingos kiekvieno ūkio galimybės, nes ir pieno kainos skirtingos, jos priklauso ir nuo parduodamo pieno kiekio. Mažai parduodi, mažiau ir gauni. Tad pažeidžiamiausi yra mažesni ūkiai“, – aiškino LVPŪA valdybos pirmininkė.

Kita vertus, anot jos, jeigu ūkiui ir pavyksta susikaupti kažkiek pinigų, tenka mokėti pelno mokestį. „Esame siūlę, kad reinvestuojamas pelnas būtų neapmokestinamas. Nes jeigu susitaupai pinigų, kad reikėtų mažiau skolintis iš bankų, pereinant į kitus metus sutaupytos lėšos apmokestinamos“, – akcentavo ŪP pašnekovė.

Ūkininkas D. Skiotys aiškino, kad gerų pieno kainų laikotarpiai būna gana trumpi, tad atsigauti ir susikrauti „finansinę pagalvę“ sunkesniam metui nepavyksta. Juolab kad gamybos sąnaudos vis auga. „Pernai pieno supirkimo kainos buvo kažkiek mėnesių pakilusios, bet tai tikrai nekompensavo ilgesnio laikotarpio netekimų. Dabar kainos kritusios iki to lygio, koks buvo prieš keletą metų, kai vyko nemokamo pieno dalijimo akcija. Šiemet dar blogiau, nes ryškiai yra nukritusios grūdų kainos, o degalai, elektra, trąšos, žemės ūkio technika, detalės, aptarnavimas ir kt. yra pabrangę, atlyginimai padidėję. „Finansinę pagalvę“ „suvalgo“ išaugę gamybos kaštai“, – skaičiavo ūkininkas.

Kas „suvalgo“ uždarbį?

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) direktorius Eimantas Bičius svarstė, kad savitarpio pagalbos fondų steigimas pagreičio neįgyja pirmiausia galbūt dėl tarpusavio pasitikėjimo stokos, kitas dalykas – stinga aiškumo, kaip būtų kompensuojami praradimai krizės atveju.

LPGA prezidentas ir Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas, Prienų r. ūkininkas Jonas Vilionis, paklaustas apie savitarpio pagalbos fondų žadamą „finansinę pagalvę“, be užuolankų rėžė, kad ūkininkams nereikia nei savišalpos, nei pašalpų – jie turi uždirbti iš savo veiklos ir gaminamos produkcijos. „Koks gali būti savišalpos fondas ir kaip ūkininkai galėtų įrodyti patirtus nuostolius, jeigu neskaičiuojama pieno gamybos savikaina? Kai to nėra, gali sakyti, kad kiek gauni, tiek turi ir užtekti“, – akcentavo pieno gamintojas.

Anot jo, pirmiausia reikia susitvarkyti pieno produktų kainos grandinėje, kur yra keturi dalyviai – ūkininkai, pieno perdirbėjai, prekybininkai ir pati valstybė. O tai yra valdžios prerogatyva. „2,5 proc. riebumo pieno 1 l parduotuvėje kainuoja 1,76 Eur, ūkininkai tiekia 4–6 proc. riebumo pieną, vadinasi lieka grietinėlė, pagaminama sviesto, pasukų, ir susidaro apie 2,2 Eur. Iš to gamintojas gauna 10 cnt. Apie kokią savišalpą galima kalbėti, jeigu nesumoka už darbą? Kaip gali būti, kad 40 proc. kainos pasiima prekybininkas, kuriam nereikia nei karvių auginti, melžti, gydyti, nei žaliavų perdirbti. Jis tik pastato butelį ant lentynos parduotuvėje. Jeigu kainų grandinėje nėra teisingo pasidalijimo, tada ūkininkui lieka tik pašalpa. Raskite kitą tokį biznį pasaulyje, kuris būtų taip nuvertintas“, – į esminę problemą pabaksnojo J. Vilionis.

Jis apgailestavo, kad Lietuvoje prieš tai yra užmerkiamos akys, o lenkai bando prekybininkus tramdyti. „Lenkijoje yra taip: jeigu prekybininkas pasiima didesnį kąsnį, jam „įsijungia“ ploto mokestis ir jis negali per daug pasišakoti. O pas mus – laisva valia ir laisva rinka“, – konstatavo LŽŪT pirmininkas.

J. Vilionis kaip iš rašto bėrė skaičius, iliustruojančius, kaip nusirito pieno sektorius Lietuvoje: anksčiau buvo 257 tūkst. pieno gamintojų, dabar liko tik 8,5 tūkst., gaminome 3,7 mln. t pieno per metus, dabar – tik 1,2 mln. t. „Per mėnesi pagaminame 113 tūkst. t pieno, iš Latvijos atsivežame vos ne 47 tūkst. t žaliavos, be to, iš Prancūzijos, Vokietijos, Lenkijos atkeliauja baltyminis koncentratas, pieno milteliai. O mūsų parduotuvėse pilna pigesnių lenkiškų produktų, jie sudaro gal apie 20 proc. rinkos. Jau užsidarė ne viena žemės ūkio gamybos šaka, myriop eina kiaulių ūkis, o dabar – ir pienininkai. Jeigu neatsivežtume pieno iš kitur, reikėtų uždaryti dvi gamyklas“, – prastėjančias tendencijas akcentavo ŪP pašnekovas.

Ūkininkai – stebukladariai

VISAS STRAIPSNIS ČIA, 2026 m. sausio 30 d. numeryje!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: ukininkopatarejas.lt,

arba susisiekus el. paštu: platinimas@ukininkopatarejas.lt, tel. +370 603 75 963.

Taip pat leidinio prenumerata priimama per www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.