Galvą susuko… jurginai

Retas pomėgis

A. Meš­ko­nio jur­gi­nų lau­ką ap­žiū­rė­jo­me tik ką nu­li­jus lie­tui. „Man as­me­niš­kai jur­gi­nai pa­tys gra­žiau­si to­kiu me­tu, kuo­met žie­duo­se spin­di lie­taus la­šai“, – šyp­te­li pa­šne­ko­vas.

Šių gė­lių au­gi­ni­mu šu­kio­nie­tis sa­ko ža­vė­ję­sis nuo pat vai­kys­tės. Kaip au­gin­ti jur­gi­nus, vi­sų su­bti­ly­bių jį iš­mo­kiu­si mo­čiu­tė Ma­ri­ja (A. Meš­ko­nis ki­lęs iš Pa­ne­vė­žio ra­jo­no).

„Į se­nat­vę, „ant pen­si­jos“, ir man pa­čiam pri­si­rei­kė gė­lių. Ma­tyt, vis­kas atei­na su me­tais“, – šmaikš­ta­vo A. Meš­ko­nis.

Pir­muo­sius jur­gi­nų gum­bus, apie 20 vie­ne­tų, mė­gė­jas gė­li­nin­kas pir­mą­syk at­si­ve­žė iš Kel­mės. Nuo ta­da, kaip sa­ko, „už­si­ka­bi­no“ ir kas­met įsi­gy­ja vis nau­jų jur­gi­nų veis­lių gum­bų iš ser­ti­fi­kuo­tų jur­gi­nų ūkių.

„Mū­sų ne­daug yra, tad per tiek me­tų vie­ni ki­tus jau ge­rai pa­žįs­ta­me. Dau­giau už­kie­tė­ju­sių jur­gi­nų au­gin­to­jų yra Lat­vi­jo­je, Es­ti­jo­je“, – apie sa­vo po­mė­gį pa­sa­ko­jo An­ta­nas.

Kodėl jurginai?

Ko­dėl jur­gi­nai, o ne, pa­vyz­džiui, tul­pės ar… ki­tos gė­lės? A. Meš­ko­nis sa­ko: „Net ne­ži­nau… Iš pra­džių ban­džiau au­gin­ti kar­de­lius, bet ga­vo­si nie­kai… O tul­pės… Tai gal ir ne­są­mo­nę pa­sa­ky­siu, bet man jos – ta­ry­bi­nių lai­kų gė­lės. O jur­gi­nai kaž­kaip tin­ka ir pa­tin­ka“.

Jur­gi­nų prie­žiū­ra ne­su­dė­tin­ga. Pa­va­sa­rį gum­bai so­di­na­mi, o ru­de­nį, po pir­mų­jų šal­nų, iš­ka­sa­mi. Au­gi­mo ir žy­dė­ji­mo pe­rio­du bū­ti­nas tar­puei­lių ra­vė­ji­mas. Žie­mą svar­bu tin­ka­mai ap­sau­go­ti gum­bus nuo šal­čio.

A. Meš­ko­nis džiau­gė­si, kad jo po­mė­gį pa­lai­ko ir, esant rei­ka­lui, pa­tal­ki­na žmo­na Va­lė.

Vėl madingi…

Pir­mai­siais me­tais į jur­gi­nų lau­ką pa­si­fo­tog­ra­fuo­ti trauk­da­vo ne­ma­žai smal­suo­lių. Da­bar, pa­sak A. Meš­ko­nio, jie kaž­kaip ap­ri­mę.

„Pas­ta­ruo­ju me­tu esu la­bai už­siė­męs, daž­nai iš­vy­kęs. O jei­gu nė­ra na­mie šei­mi­nin­ko, tai ne­jau­ku po tą gė­lių lau­ką ir vaikš­čio­ti“, – sa­kė jis.

Taip pat mė­gė­jas gė­li­nin­kas sa­ko pa­ste­bė­jęs, kad se­niau mo­čiu­čių dar­že­lių gė­le lai­ky­ti jur­gi­nai da­bar vėl grįž­ta į ma­dą.

„Bū­na, tuo­kia­si jau­nie­ji ir tei­rau­ja­si, ar ne­tu­riu 400 bal­tos spal­vos jur­gi­nų žie­dų. De­ja, bet to­kių kie­kių bū­tent vie­nos pa­gei­dau­ja­mos spal­vos neau­gi­nu“, – dės­tė A. Meš­ko­nis.

Jur­gi­nų au­gin­to­jas sa­ko prie­ta­rais ne­si­va­do­vau­jan­tis, bet vie­nas jų esą iš tie­sų pa­si­tvir­ti­nęs.

„Tik pa­sa­kyk gar­siai, kad tau ku­rios jur­gi­nų veis­lės šie­met ne­rei­kia, tai ki­tą­met ir ne­be­tu­rė­si. La­bai greit įsi­žei­džia. Vi­sai kaip mo­te­rys“, – tvir­ti­no A. Meš­ko­nis.

Apie politiką

Bend­rau­jant su A. Meš­ko­niu, kal­ba nuo jur­gi­nų pa­si­su­ko apie po­li­ti­ką. Mat anks­čiau jis bir­žie­čiams ir ku­piš­kė­nams bu­vo ge­rai ži­no­mas kaip bu­vu­sio Sei­mo na­rio Val­de­ma­ro Val­kiū­no vi­suo­me­ni­nis kon­sul­tan­tas. Vė­liau jis, kar­tu su tuo pa­čiu V. Val­kiū­nu, ban­dė lai­mę 2024 me­tų Sei­mo rin­ki­muo­se.

Da­bar A. Meš­ko­nis ži­no­mas kaip Cent­ro de­ši­nės są­jun­gos (va­do­vau­ja­mos Pet­ro Čim­ba­ro) Bir­žų ir Ku­piš­kio sky­rių pir­mi­nin­kas. Lais­va­lai­kiu A. Meš­ko­nis taip pat gro­ja tiek bir­žie­čiams, tiek ku­piš­kė­nams ge­rai ži­no­mo­je ka­pe­lo­je „Se­ni drau­gai“ ir Pra­no Dap­šaus­ko su­bur­ta­me Ku­piš­kio kul­tū­ros cent­ro ko­lek­ty­ve „Tri­mi­tas“.

„Man Ku­piš­kis gal­būt ne­tgi ar­ti­mes­nis kraš­tas, nes dau­giau nei 10 me­tų te­ko to­se apy­lin­kė­se dirb­ti (anks­čiau A. Meš­ko­nis yra dir­bęs rea­ga­vi­mo bū­rio ap­sau­gos dar­buo­to­ju vie­no­je įmo­nė­je – aut. pa­st.). La­biau­siai nu­my­lė­ti kraš­tai – Ali­za­va, Ši­mo­nys. Man ku­piš­kė­nai – sa­vi žmo­nės“, – ti­ki­no A. Meš­ko­nis.

Ar įmanoma be rietenų?

Pak­laus­tas, kas jam yra po­li­ti­ka, A. Meš­ko­nis at­sa­kė, jog tai – žai­di­mas, ku­rį ne vi­si žai­džia pa­gal tai­syk­les, ir kar­tais pa­si­tai­ko ne­są­ži­nin­gų žai­dė­jų.

„Kas ma­ne šian­die­ni­nė­je Bir­žų po­li­ti­ko­je nu­vi­lia, tai rie­te­nos. At­ro­do, su par­ti­jų sky­rių pir­mi­nin­kais pa­si­kal­ba­me – ir su ta pa­čia kon­ser­va­to­rių Iru­te Var­zie­ne, ir su ki­tais – vi­si vie­nin­gai su­tin­ka, kad rie­te­nų ta­ry­bos po­sė­džiuo­se ne­tu­rė­tų bū­ti. Bet, kaip nei­šei­na be to, taip nei­šei­na. Gai­la, tik­rai. Gi vi­si kar­tu ra­jo­no la­bui tu­rė­tų dirb­ti. Aš ne­sa­kau, yra tik­rai la­bai ge­rų, at­si­da­vu­sių po­li­ti­kų, bet yra ir su­ktų žmo­nių“, – ma­no po­li­ti­kas.

Palaiko moteris

Baig­da­mas po­kal­bį pa­šne­ko­vas už­si­mi­nė, kad, kaip no­rė­jo in­ter­viu pra­džią su­sie­ti su mo­te­ri­mis, taip no­ri su­sie­ti ir po­kal­bio pa­bai­gą.

„Ma­no po­mė­gis au­gin­ti jur­gi­nus gal ir lai­ko­mas mo­te­riš­ku, bet aš to ne­si­gė­di­ju. Prie­šin­gai – aš la­bai pa­lai­kau mo­te­ris ir la­bai ver­ti­nu jas. Nes jos yra už mus, vy­rus, darbš­tes­nės, rū­pes­tin­ges­nės ir at­sa­kin­ges­nės. Šim­tus kar­tų. Ir jei­gu va­do­vė, ar tai įstai­gos, ar tai par­ti­jos sky­riaus, – mo­te­ris, tai nuo to tik ge­riau. Nes jūs, mo­te­rys, tu­ri­te to­kių sa­vy­bių, ku­rių mes, vy­rai, ne­tu­ri­me. Ver­tin­ki­me tai“,- re­ziu­ma­vo A. Meš­ko­nis.

Vilė LEŠČINSKIENĖ / „Biržiečių žodis“

Autorės nuotr.