Galvijų augintojų tyko daug kliuvinių

Lietuvoje sparčiai mažėja melžiamų karvių. Vis dažniau šalies ūkininkai piendaves keičia į mėsinius galvijus. Įsigyti veislinių galvijų skatina ir valstybės parama. Vilkaviškio, Šakių ir Kauno rajonų mėsinių galvijų augintojai rinkosi į diskusiją, kurioje kartu su Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos atstovais kalbėjo apie gyvulininkystės aktualijas.

Palankios sąlygos Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Vilkaviškio skyriaus patalpose vykusi diskusija sutraukė būrį veislinių galvijų augintojų. Kai nuo pieno sektoriaus ūkininkai pamažu ima nusisukti, vienintelis išsigelbėjimo šiaudas jiems gali tapti mėsinių galvijų auginimas. Karvių šalyje drastiškai mažėja. 2017 m. šalyje buvo beveik 692 tūkst. galvijų, o šiais metais – jau tik 674 tūkst. Jų laikytojų per metus taip pat sumažėjo nuo maždaug 119 tūkst. iki kiek daugiau nei 80 tūkst. Ne išimtis ir Vilkaviškio rajonas. Skaičiuojama, kad šiuo metu šiame rajone yra 15,6 tūkst. galvijų, pernai buvo bent tūkstančiu daugiau. Jų laikytojų sumažėjo maždaug dviem šimtais. Labiausiai, aišku, rajone sumažėjo melžiamų karvių – kasmet jų Vilkaviškio krašte lieka 500–600 mažiau nei prieš tai buvusiais metais. Tiesa, mėsinių galvijų Vilkaviškio rajone kasmet daugėja bent 200–300. Pavyzdžiui, 2013 m. šiame krašte buvo 3 703 mėsiniai galvijai, o šiandien jų – kone tūkstančiu daugiau. „Apie 70 proc. mėsiniams gyvuliams tinkamų Lietuvos ganyklų šiandien yra neišnaudota. Vilkaviškio rajone yra nemažai tuščių plotų, kuriuose mėsiniai galvijai galėtų sėkmingai ganytis. Šios gyvulininkystės šakos potencialas labai didelis“, – sakė Vilkaviškio, Šakių ir Kazlų Rūdos rajonuose veislininkystės inspektoriumi dirbantis Antanas Šimanauskas.

Įspūdinga kaina Dalis ūkininkų savo laikomų gyvulių bandų genetinę kokybę siekia pagerinti aukštos veislinės vertės gyvuliais. Neretai jie naudojasi valstybės parama, už kurią įsigyja grynaveislių ūkinių gyvūnų. A. Šimanauskas pasakojo, kad šiemet jo prižiūrimame regione pasinaudoti minėta parama ketina 13 paraiškas pateikusių ūkininkų. Daugiausia mėsinių galvijų ketina pirkti Šakių rajono ūkininkai Lekavičiai – 160. Jiems skirta 160 tūkst. eurų parama. Iš viso šiais metais visos Lietuvos ūkininkams turėtų būti išdalyta maždaug 2 mln. eurų paramos suma. „Veislinė gyvulininkystė – gana brangus užsiėmimas. Tiesa, užaugintus gyvulius galima parduoti taip pat labai brangiai“, – teigė A. Šimanauskas. Anot jo, Lietuvoje populiariausi šarolė, aubrakų ir limuzinų veislės galvijai. „Žinau, kad mūsų šalyje yra ir ūkininkų, laikančių Wagyu veislės galvijų. Tai japoniška veislė. Vienas kilogramas šios jautienos kainuoja apie 500 JAV dolerių. Teko kažkada ragauti šios mėsos – skonis įspūdingas. Ji be skaidulų, atrodo, kad pati tiesiog tirpsta burnoje. Žinau, kad Vilniuje yra vienas japonų restoranas, kuriame galima užsisakyti šios mėsos kepsnį. 100 gramų jo kainuoja apie 160 eurų“, – pasakojo A. Šimanauskas.

Patenkinti ne visi Šiais metais iš A. Šimanausko prižiūrimo regiono valstybės paramą gavo visi norintieji įsigyti veislinių mėsinių galvijų, tačiau tuo džiaugiasi toli gražu ne visi. Vilkaviškietis Audrius Černauskas piktinosi, kad valstybės skiriama parama labiau primena pasityčiojimą, o ne suteikia realią naudą. „Pernai įsigijau dvylika galvijų, man kompensavo 20 procentų visos sumos. Aišku, prašiau daug daugiau. Ką šiemet gausiu, išvis ašaros. Ketinu pirkti vieną bulių ir devynias telyčias, o man paskirta 500 eurų parama. Ką gaunant tokią paramą galima kalbėti apie veislės gerinimą?“ – nesuprato A. Černauskas. Valstybinės gyvulių veislininkystės priežiūros tarnybos viršininko pavaduotojas, atliekantis viršininko funkcijas, Arūnas Šemeika jam patarė dar nenusiminti ir neprarasti vilties, nes kompensuota suma gali padidėti. „Dalis ūkininkų jau dabar atsisako jiems skirtų kompensacijų. Taip pat gali būti, kad dalis žemdirbių už paramą neįsigis galvijų, tad tie pinigai grįš atgal į fondą. Kol kas sunku pasakyti, kaip jie bus perskirstyti, tačiau tokių minčių tikrai yra“, – užtikrino A. Šemeika. Jis patarė ateityje A. Černauskui stoti į Lietuvos mėsinių galvijų augintojų ir gerintojų asociaciją, kuri tikrai būtų padėjusi išsireikalauti didesnę paramos sumą. Vis dėlto vilkaviškietis ūkininkas atkirto, kad mėgino tai padaryti, tačiau jam buvo atsakyta, kad neturint bent pusšimčio galvijų bandos šioje asociacijoje jam nebūtų ką veikti. „Iš tikrųjų keista tai girdėti, nes asociacijos nariais gali būti ir visai gyvulių neturintys asmenys“, – stebėjosi A. Šemeika.

Dalijo patarimus Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas Arūnas Rutkauskas susirinkusiems ūkininkams renkantis gyvūnus patarė būti itin atidiems. Anot jo, visi paramos gavėjai yra lengvas kąsnis įvairiems „patarėjams“. „Klaidų darome visi. Visus tarpininkus ir pasiruošusius padėti asmenis reikia rinktis labai atsakingai. Pavyzdžiui, gyvūnas, atvežtas be kilmės pažymėjimo, ūkininkams atneš tik nuostolius. Renkantis galvijus reikėtų atsižvelgti ir į veisles, žiūrėti, ar jos gali gerai išlikti esant tam tikroms sąlygoms“, – kalbėjo A. Rutkauskas. Jis taip pat ragino visus mėsinių galvijų augintojus nuolat tikrinti savo bandos statusus. Anot jo, yra nemažai ligų, kurios mažina gyvulio svorį, tad juos būtina vakcinuoti. To nepadarius, per mėnesį vienas galvijas gali netekti net iki 600 g priesvorio. LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas patarė būti itin atidiems renkantis bulių reproduktorių. Anot jo, bent jau išorinę apžiūrą prieš įsigyjant galviją būtina atlikti. Taip pat specialistas rekomendavo niekada nepirkti tų bulių, kurie laikomi atskirai nuo kitų galvijų, net jeigu jie yra penimi, duodamas geriausias pašaras. A. Rutkausko teigimu, net ir gyvūnams reikia socializacijos, tad tokiomis sąlygomis laikomas gyvulys ateityje gali turėti su apvaisinimu susijusių problemų.

Ragino nepersistengti Vilkaviškio rajono ūkininkas Arvydas Šlivinskas teigė, kad jį nuo galimybės pasinaudoti valstybės parama stabdo įsipareigojimas veislinį bulių išlaikyti bent ketverius metus. Anot jo, dažnai būna taip, kad jau po kelerių metų bulius būna „nedarbingas“, tad daug logiškiau būtų, jei ūkininkams leistų patiems už savo pinigus pasikeisti vieną reproduktorių kitu, išlaikant gyvulio veislę, vertę ir kitas sąlygas. A. Rutkauskas replikavo, kad bulius būtina tausoti. „Yra nerašyta taisyklė, kad vieną bulių reikia leisti pas tiek karvių, kiek jam yra mėnesių. Tiesa, jeigu jam yra 14 mėnesių, tiek karvių gal jam ir yra šiek tiek per daug. Pakaktų 10–12. Jei gyvulys yra 36 mėnesių – 36 karvės jam yra tai, ko ir reikia! Bet jeigu buliui jau penkeri metai, tai yra 60 mėnesių, nuo tokio skaičiaus jis gali ir patrūkti. Aišku, tai nereiškia, kad jis jau negali atlikti savo pareigos, bet šiuo atveju gyvulį reikėtų pradėti tausoti. Jei turite vieną bulių ir jį nuolat leisite pas 30–35 karves, jis darbą atliks ilgai ir nuobodžiai. Esu matęs sėkmingai „dirbantį“ jautį ir 9 ir net 15 metų“, – mintimis dalijosi A. Rutkauskas. Taip pat ūkininkams jis patarė prieš įsigyjant veršelius iš pardavėjo reikalauti bent kelių duomenų: gimusio veršelio svorio, taip pat duomenų, kiek jis svėrė, kai buvo 210 dienų (tuomet matomas priesvoris nuo gimimo iki atjunkymo) ir svorio, esant metų laiko (matoma, kiek gyvulys priaugo nuo to laiko, kai buvo atskirtas nuo mamos, kaip jis įsisavino žolinį pašarą). Dauguma veislinių galvijų į Lietuvą atkeliauja iš Prancūzijos, todėl LSMU Veterinarijos akademijos Stambiųjų gyvūnų klinikos vadovas patarė būti itin atsargiems, nes toje šalyje užfiksuojama daugiausia mėlynojo liežuvio ligos atvejų visoje Europoje. Įsileidus į savo bandą šia liga sergantį gyvulį pasekmės gali būti itin skaudžios.

Skaudi patirtis Į susirinkusius mėsinių galvijų augintojus kreipęsis šakietis ūkininkas Ričardas Lekavičius taip pat pabrėžė patikimų konsultantų pasirinkimo svarbą. Vyriškis prieš kelerius metus turėjo nemažai skaudžios patirties, tad dabar drąsiai visiems sako, jog patarėjai, kurie žada daugiausia, padaro daugiausia bėdos. „Visa tai patyriau savo kailiu. Kai į ūkį atvežė galvijus, viskas atrodė gerai. Tikrosios bėdos išryškėjo, kai karvės pradėjo veršiuotis. Jos paprasčiausiai nesugebėjo atvesti jauniklių, o tie veršeliai, kurie vis dėlto išvydo dienos šviesą, nepastovėjo ant kojų. Iš 90 veršelių net 40 neišgyveno. Dalį karvių irgi teko išvežti į skerdyklą“, – apgailestavo R. Lekavičius. Jis patarė žemdirbiams būtinai sudaryti su konsultantais bendradarbiavimo sutartis, nes vėliau jie išvengs bet kokios atsakomybės. Taip pat, anot šakiečio, negalima aklai pasitikėti specialistų patarimais ir būtina patiems kartu su jais vykti, rinktis gyvulius. „Prieš perkant galvijus apie jokius slypinčius pavojus niekas nieko nesakė. Dabar jau supratau, kad bėdų turi daugelis, tačiau visi vengia apie tai viešai kalbėti“, – mintimis pasidalijo R. Lekavičius. Jis patarė visiems gyvulių augintojams jungtis į asociacijas, nes dirbant po vieną ūkininkų laukia pražūtis.

Andrius GRYGELAITIS