Galvodami apie augalus ir dirvožemį, pagalvokime apie save

Per mažai dėmesio

Manau, kad didžiausių liaupsių nusipelno tie, kurie stengiasi išsaugoti dirvožemio derlumo potencialą. Dirvožemio derlumas yra viena iš svarbiausių sėkmingo ūkininkavimo dedamųjų. Jau įsitikinta, kad netinkama praktika gali lemti dirvožemio būklės pablogėjimą ir augalų produktyvumo mažėjimą, o tai tiesiogiai veikia ūkių pelningumą, ypač augalininkystės sektoriuje.

Pastaruoju metu daug rašoma apie dirvožemio produktyvumo sumažėjimą. O kokie požymiai gali įspėti apie dirvožemio būklės blogėjimą? Ūkininkai sako susiduriantys su trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimo dilema, nepriklausomai nuo naudojamų trąšų kiekio bei augalų apsaugos naujovių, dažnu atveju auginamų augalų derlingumas nedidėja proporcingai naudojamoms priemonėms.

Dažnas konsultantas pasakys, kad trąšos turi būti parenkamos pagal specifines ūkio dirvožemio savybes ir auginamų augalų poreikius. Netinkamai parinktos trąšos ar netinkamos jų normos gali lemti nepakankamą maistinių medžiagų įsisavinimą. Rimčiau pažiūrėję, suprastume, kad ne visuomet dirvožemio savybėms tenka pagrindinis vaidmuo, nepastovios meteorologinės sąlygos gali reikšmingai paveikti augalų produktyvumą skirtinguose dirvožemiuose. Karščio arba šalčio bangos, pernelyg didelis kritulių kiekis netinkamu metu ar sausra gali lemti augalų stresą ir mažinti jų gebėjimą įsisavinti maisto medžiagas.

Reikia pripažinti, kad kai kuriuose ūkiuose dirvožemiai tiesiogine prasme yra pavargę. Norint geriau suprasti dirvožemio būklę, reikėtų įsivaizduoti jį kaip nuolatos triūsiantį ūkininką, kuris kasdien anksti keliasi ir stengiasi suteikti gyvybės augalams, kuriantiems galutinį rezultatą – derlių. Tačiau ką jaučia dirvožemis, kai jį išpurtome iki išsekimo, kai struktūra yra tarsi pavargęs žmogus? Ūkininkai sako, kad skaičiai neblogi ir galima manyti, jog stabilumas tarsi nekintantis, tačiau laukų vaizdas pasakoja kitą istoriją, deja, ne kiekvienas gali tą istoriją perskaityti. Dažnai lauko dienose lankant vieną ar kitą lauką, studentams ar įmonių specialistams sakau: „Žiūrėkite, šitas laukas atrodo visiškai abejingas, sunkiai reaguojantis į ūkininko siūlomas priemones.“ Neracionalūs ilgalaikiai sprendimai dirvožemį nutildo gana ilgam. Kaip elgtųsi ūkininkas, jausdamas tokį nuovargį? Jis žinotų, kad būtina duoti sau laiko atsigauti, ieškotų būdų, kaip atkurti savo jėgas, gal pailsėtų, pasimėgautų gamta, pradėtų rūpintis savo sveikata ir gerove su nauja energija.

Kerta per kišenę

Galima suprasti, kad, stengiantis išsaugoti dirvožemio derlingumą, reikia nuosekliai planuoti ir rūpintis dirvožemio savybėmis, o tai reikalauja išmanymo. Investuodami į prevencines priemones, augintojai gali išvengti brangių dirvožemio atkūrimo procesų ir užtikrinti stabilų auginamų augalų derlingumą. Kuo daugiau dėmesio bus skiriama dirvožemio būklei šiandien, tuo mažiau problemų gali kilti ateityje. Kodėl apie tai pradėjau rašyti? Vienaip ar kitaip žieminiai kviečiai yra vieni svarbiausių ir mėgstamiausių augalų Lietuvoje. Užauginti gausų derlių stengiasi visi, bet ne visiems pasiseka, o kai supirkimo kainos krito į žemumas, auginimo savikaina turi tiesioginę įtaką ūkių pelningumui ir konkurencingumui.

Neatsitiktinai, didėjant energijos, trąšų ir darbo jėgos kainoms, didesnę reikšmę įgaus racionalus sąnaudų valdymas. Analizuojant statistinius duomenis, galima pastebėti, kad viena iš reikšmingų savikainos dedamųjų yra žemės dirbimas, o puikiai žinome, kad šie sprendimai gali optimizuoti arba stipriai padidinti bendras gamybos sąnaudas. Galima rasti duomenų, kad sąnaudos trąšoms sudaro apie 30–40 proc., augalų apsaugos produktams – 15–20 proc., sėkloms – 8–12 proc., žemės dirbimui – 10–20 proc., derliaus nuėmimui ir transportavimui – 8–12 proc., kitos sąnaudos (darbo užmokestis, remontas, amortizacija) – apie 5–10 proc. Suprantama, kad nuolatinė dirvožemio priežiūra reikalauja nuolatinių investicijų, tačiau ilgainiui, tinkamai viską atliekant, išlaidos, susijusios su dirvožemio atstatymu, pradeda mažėti. Antra, sveikas ir derlingas dirvožemis garantuoja aukštesnį kviečių ir rapsų derlingumą bei sumažina ligų ir kenkėjų plitimo rizikas, susijusias su dirvožemio būkle.

Nepaneigsi, kad trąšos yra svarbus veiksnys, užtikrinantis didelį ir stabilų derlingumą. Kai kurie ūkininkai, siekdami didesnio derliaus, naudoja nesubalansuotas trąšų normas, tačiau šis metodas nepadeda pasiekti pageidaujamo derlingumo lygio.

Reikia žinių

Analizuojant sąnaudų struktūrą, matyti, kad žemės dirbimas pagal svarbą užima ketvirtą vietą. Tai gali sudaryti iliuziją, kad jis nereikšmingas, tačiau galutiniame rezultate poveikis savikainai dažnai yra neproporcingai didelis, nes apima ne tik tiesiogines, bet ir netiesiogines sąnaudas. Žemės dirbimo sąnaudas būtų galima išskaidyti į išlaidas degalams, technikos nusidėvėjimui, remontui ir priežiūrai, darbo laikui, dirvožemio struktūros pokyčiams ir ilgalaikiam poveikiui derliui. Suprantama, dalis augintojų nesutiks su tuo, kad intensyvus tradicinis dirbimas (arimas ir keli papildomi važiavimai) reikalauja daug degalų ir laiko, o štai supaprastintos ar tausojančiosios technologijos (seklus skutimas, tiesioginė sėja) leidžia sumažinti tiesiogines sąnaudas, tačiau reikalauja tikslaus agronominio planavimo, o čia – galimai sunkiausia dalis.

Kodėl planavimas? Netinkami sprendimai žemės dirbimo etape gali padidinti savikainą keliais lygmenimis, pvz., tiesioginių sąnaudų augimas dėl per didelio važiavimų skaičiaus, didinančio degalų sąnaudas, greitėja technikos nusidėvėjimas, didėja darbo sąnaudos. Net ir 10–15 l papildomų degalų 1 ha skirtumas, dauginamas iš ploto, gali reikšmingai padidinti bendrą savikainą. Teko ne kartą matyti ariant šlapią dirvą, kai traktorius buksuoja vietoje, reikia kelti plūgą, kad pajudėtų, toks darbas tiesiogiai didina degalų sąnaudas, nekalbu apie detalių dilimą.

Nori nenori pagalvoji ir apie netiesioginį poveikį derliui. Netinkamas dirbimo gylis (plūgo pakėlimas, nuleidimas) ar laikas reikšmingai pablogina dirvožemio struktūrą, didina dirvos suslėgimą, sumažina drėgmės kaupimą. O čia jau prasideda silpnesnis augalų vystymasis, didesni stresai vegetacijos metu dėl besikeičiančių aplinkos sąlygų ir tai tiesiogiai lemia mažesnį augalų produktyvumą ir didesnę produkcijos savikainą.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad, pasirinkus vieną ar kitą žemės dirbimo sprendimą, viskas paprasta, bet čia dar ne viskas – prisideda sąveika su kitomis sąnaudomis. Netinkamas vietos sąlygomis žemės paruošimas dažnai inicijuoja piktžolių plitimą, o čia jau didesnės herbicidų normos, didėja ligų rizika – papildomi fungicidų purškimai, sunku kontroliuoti pasėlio tankumą – sumažėja trąšų efektyvumas. Taip žemės dirbimo klaidos netiesiogiai padidina ir kitų savikainos dedamųjų svorį.

Tarsi orkestras

Per šventes ūkininkai lankėsi teatruose ir koncertuose. Būtų gerai, kad pagalvotume – juk norint išlaikyti aktorius scenoje, reikia pasirūpinti, kad užkulisiuose būtų pakankamai sumuštinių. Kiekvienas papildomas stimuliatorius dirvožemiui yra tarsi įnašas į koncerto užkulisių biudžetą, didinantis savikainą, bet būtinas aktoriams išlaikyti. Taigi, mūsų žemės ūkio „aktoriai“ yra augalai. Jie negali atlikti geriausio savo vaidmens, jei prastas jų „užkulisio“ vadybininkas, t. y. dirvožemis.

O jei puikiam augalų pasirodymui nepakanka jėgų, tai kaip galime tikėtis, kad jie suderintais garsais atliks gausaus derliaus simfoniją? Praėjus šventėms, galime pajuokauti, kad net dirvožemiui kartais reikia eiti į SPA (savireguliacija, praturtinimas, atostogos). Tai tarsi nereikalingi darbai, bet jie garantuos didesnį augalų produktyvumą ir didesnį pelną ateityje. Galvodami apie augalus ir dirvožemį, pirmiausiai pagalvokime apie save. Schemos labai panašios.

Autoriaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.