Gamtos artumas – darbe ir kiekviename žingsnyje

Kokie keliai Jus atvedė į mokslo sritį?

Labai norėtųsi pasakyti, kad tai buvo mano svajonė, bet tikrovė buvo kitokia. Jaunystėje turėjau kitų svajonių, studijavau visai kitos srities mokslus Lengvosios pramonės technikume (dabar tai Vilniaus kolegija), esu įgijusi siuvimo technologės specialybę. Darbinė karjera prasidėjo nuo 18 metų lengvosios pramonės įmonėje. Tačiau turėjau svajonę baigti aukštąjį mokslą. Viskas gyvenime susiklostė kiek kitaip.

Anksti sukūriau šeimą ir susilaukiau vaikų, todėl reikėjo koreguoti planus. Trakų Vokėje buvo įsikūręs LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filialas, tad pasinaudojau galimybe įsidarbinti arti namų. Pradžioje tai buvo tik pragmatiškas tikslas – laikinai, kol vaikai paaugs. Bet yra toks pasakymas: „Nieko nėra pastovesnio už laikina“. Mano atveju tai pasitvirtino. Ir tikrai dėl tokio gyvenimo posūkio niekada nesigailėjau.

Tik pradėjusi dirbti instituto filiale, supratau, kad man patinka žemės ūkio darbai, moksliniai tyrimai. Neilgai trukus pradėjau studijuoti Žemės ūkio akademijoje, beveik eksternu (per 4 metus vietoj 5,5 metų) baigiau neakivaizdines studijas (tai buvo iššūkis auginant tris vaikučius) ir įgijau mokslinio agronomo specialybę. Vėliau vykdžiau mokslinius tyrimus, apsigyniau disertaciją.

‘VB Nojai’ – Jūsų sukurta grikių veislė: kuo ji ypatinga, kaip pritaikyta augti Lietuvoje? Ar verta sėti daržininkams mėgėjams?

Jau 20 metų vykdau grikių selekciją Lietuvoje. Veislė ‘VB Nojai’ – tai pirmoji mano (kartu su bendraautoriumi dr. Almantu Ražuku) sukurta veislė. Ji sukurta mūsų klimato sąlygomis per 15 metų, kurie buvo skirtingi pagal meteorologines sąlygas vegetacijos laikotarpiu. Pirmiausia toji pasirinkta kryžminimo kombinacija buvo sėkminga, kadangi sukurtas selekcinis numeris 126 (vėliau pavadintas veisle ‘VB Nojai’) nuo pirmų tyrimų metų iš kitų išsiskyrė grūdų stambumu ir jų derliumi. Veislės ‘VB Nojai’ vidutinis derlius – daugiau kaip 2 t ha-1, kai Lietuvoje vidutinis grikių derlingumas yra maždaug 1–1,5 t ha-1.

Sėti grikių darže tikrai vertėtų. Tai – greitai augantys medingi augalai, jų žydėjimas trunka du mėnesius (liepą–rugpjūtį), todėl pritraukia bites ir kitus naudingus vabzdžius. Augalų šaknys pasižymi stipria siurbiamąja galia, todėl iš dirvožemio, iš sunkiai tirpstančių junginių, sugeba perimti fosforą ir kalį, ko negali mūsų daržo augalai. O tai labai naudinga, jei grikius augintume sėjomainoje ir jų biomasę panaudotume žaliajai trąšai dirvožemio derlingumui pagerinti. Biomasės grikiai užaugina gana daug, be to, irdama ji grąžina dirvožemiui mitybos elementus kaip žaliąją trąšą.

Jei augintume grikius iki rugsėjo, tai turėtume grūdų. Grikio grūdas yra tribriaunis riešutėlis, apgaubtas tvirtai prisitvirtinusiu lukštu, todėl namų sąlygomis sunku išlukštenti ir išgauti branduolį. Košė su grikių lukštais būtų tikrai nepatraukli, tamsi, neskani ir dėl lukštų blogai virškinama. Grūdų perdirbimo pramonėje branduolius išlukštena specialūs įrenginiai, naudodami aukštą slėgį.

Kuo grikiai vertingi ir dažnai nepakeičiami kitomis kruopomis?

Žmonės pradėjo labiau rūpintis sveikata, o grikių kruopos – puikus dietinis ir vienas iš sveikatai naudingų produktų. Tai maisto medžiagų šaltinis, turintis daug angliavandenių, baltymų, mineralinių medžiagų (kalcio, geležies kalio, fosforo), organinių rūgščių (citrinų, obuolių, rūgštynių, maleino), vitaminų (tiamino, riboflavino, nikotino rūgšties, rutino), kurie labai svarbūs žmogaus fiziologiniams procesams.

Išskirtinė grikių baltymų savybė yra ta, kad į jų sudėtį įeina didelis kiekis nepakeičiamų amino rūgščių: arginino, lizino, cistino, histidino. Pagal baltymų kiekį grikių kruopos prilygsta kiaušiniams ir karvės pienui.

Grikių daigai ir kitos augalų dalys taip pat pasižymi naudingomis savybėmis. Grikių daiguose amino rūgščių kiekis 4 kartus didesnis nei grikių kruopose. Žieduose ir lapuose yra daugiau bioflavonoidų, ypač daug rutino. Todėl tai puiki vaistinė žaliava, kurią išdžiovinus galima naudoti ruošiant arbatų mišinius.

Fenologija – kuo įdomi ši sritis? Ar ji turi savo istoriją Lietuvoje?

Be grikių selekcijos, vykdau fenologinius tyrimus. Šis mokslas tiria kasmet besikartojančius sezoninius gamtos reiškinius, jų periodiškumą. Tai vienas iš taikomųjų gamtos mokslų. Daugiamečių fenologinių stebėjimų duomenys naudojami įvairiems moksliniams tyrimams, tačiau pastaruoju metu vis dažniau jie pasitelkiami vertinant klimato pokyčius.

Fenologiniai stebėjimai apima augalų fenofazių, paukščių parskridimo ir išskridimo, vabzdžių pasirodymo laiko stebėjimus, registruojamos šių reiškinių datos. Fenologinių stebėjimų pradžia siekia 1778 m., kai Vilniaus universiteto Gamtos mokslų katedros profesorius Ž. Žiliberas (Gilibert) Gardino botanikos sode registravo įvairių augalų žydėjimo pradžią. Tačiau šie stebėjimai truko trumpai – maždaug penkerius metus.

Fenologijos mokslo pradininkas Lietuvoje yra profesorius Stasys Nacevičius, kuris pradėjo sistemingus fenologinius stebėjimus ir tyrimus Dotnuvoje (Akademijoje) nuo 1923 m. Šioje srityje vėliau dirbo mokslininkai Ž. Žievytė–Kulvietienė, A. Vaineikis, L. Kulienė, I. Lamsodienė. Nuo 1960 m. fenologinių tyrimų Lietuvoje centras yra LAMMC ŽI Vokės filiale. Man teko tęsti fenologinius tyrimus nuo 1999 m.

Kaip klimato šiltėjimas veikia gėles, daržoves ir kitus augalus? Kokias tendencijas galima įžvelgti ateičiai?

Pastaruosius kelis dešimtmečius pastebime, kad šiltesniais tapo visi metų laikai. Dažniau pasikartoja besniegės ir šiltesnės nei buvo įprasta žiemos, vasaromis padažnėjo karščio bangos. Tokie pokyčiai paveikia gyvojoje gamtoje vykstančius procesus. Ypač didelį poveikį šiltesnis žiemos sezonas turi daugiamečiams žiemojantiems augalams. Šiluma paskatina ankstesnę jų vegetaciją.

Neigiama yra tai, kad esant šiltesniam šaltajam sezonui, peržiemoja daugiau augalų kenkėjų. Svarbu nepavėluoti panaudoti augalų apsaugos priemones.

Darže išvengti augalų ligų, kenkėjų ir šalnų žalos geriau pavyksta, kai daržovių sėjos laikas parenkamas pagal fenologinį kalendorių. Pavyzdžiui, pasėjus morkas, ridikėlius, žirnius, kai pražysta ankstyvasis šalpusnis, jie mažiau pažeidžiami kenkėjų, kadangi šiems pasirodžius būna spėję pasiekti vėlesnį augimo tarpsnį, turi daugiau lapelių, esti sustiprėję. Dėl tos pačios priežasties svogūnai sodinami ievai sužaliavus, o kopūstai – ievai pradėjus žydėti.

Šilumamėgiai augalai (agurkai, moliūgai, pupelės) sėjami, pradėjus žydėti alyvoms, nes tuo metu jau mažiau tikėtinas šalnų pavojus. Dar vėliau, kai žydi paprastasis erškėtis ar žieminiai rugiai, galima lauke sodinti pomidorų, baklažanų ir agurkų daigus. Nepatartina vadovautis kalendorinėmis datomis, kadangi augalų fenofazės kasmet prasideda skirtingu laiku.

Ar iš tikrųjų vien iš to, kada sukrauna žiedus vienas ar kitas augalas, galima nuspėti orus?

Taip, iš tiesų galima pagal pirmųjų pavasarį pražystančių augalų – paprastojo lazdyno, baltalksnio ir ankstyvojo šalpusnio – žydėjimo seką nesunku nuspėti, kokie orai tikėtini pavasarį, vasarą ar net rudenį. Šių augalų žydėjimo sekos pasikeitimas fenologijoje vadinamas intercepcija. Mūsų krašte dažniau pasitaiko išvardinta seka. Tokiais metais pavasarį ir vasarą visi reiškiniai gamtoje prasideda anksčiau dėl intensyvios oro cirkuliacijos iš pietų. Ne tik pavasaris, bet vasara ir ruduo taip pat būna šilti.

Pastaruosius 30 metų minėta augalų žydėjimo seka buvo dažniausia. Gana dažna ir kita seka, kai lazdynas su baltalksniu pasikeičia vietomis. Baltalksnio žydėjimas pirmiau už paprastąjį lazdyną rodo, kad didesnę įtaką oro cirkuliacijai daro Atlanto vandenynas, kuris lemia orų nepastovumą, mažesnį šilumos ir didesnį kritulių kiekį. Labai reta augalų žydėjimo seka yra, kai pirmas pražysta ankstyvasis šalpusnis. Tuomet sulaukiame labai vėlyvo pavasario, bet kontinentinio tipo vasaros: sezonas prasideda staiga, būna karšta ir sausa. Visos kitos žydėjimo sekos taip pat retos, tačiau jos prognozuoja pavasario reiškinių vėlavimą ir orų nepastovumą.

Gyvenate Trakų Vokėje: kuo išskirtina ir miela Jums ši gyvenvietė? Ar bent sąlyginai galima būtų ją pavadinti Vilniaus priemiesčiu? Koks jis – tas miestelis su senu dvaru?

Trakų Vokėje gyvenu, galima sakyti, visą savo gyvenimą – persikėlėme, kai buvau 2,5 metų, todėl ši vietovė man siejasi su gimtine. Tuo metu tai buvo nedidelė gyvenvietė Vilniaus rajone. Vėliau, nuo 1996 m., Trakų Vokę prijungė prie sostinės.

Esame Vilniaus miesto pakraštyje, todėl vietovėje daug gamtos, šalia parkas, tvenkiniai, netoliese teka upė Vokė, įsikūrusi sodo bendrija. Trakų Vokės dvaro sodyba su išlikusiais kitais ansambliui priklausančiais statiniais yra turistų gausiai lankomas objektas.

Dvaro teritorijoje įsikūręs ir LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filialas. Mes taip pat sulaukiame dėmesio, dažniausiai mokinių ekskursijų. Visai neseniai Tiškevičių dvaras buvo restauruotas, rekonstruota teritorija aplink dvarą, todėl ir šiaip jauki aplinka kasmet gražėja.

Ką Jums reiškia nuosavas sodas – labiau dėl grožio, ramaus atokvėpio ar praktiškumo, įdomumo kažką užsiauginti šeimai sveiko ir naudingo?

Turiu sodo sklypą, daržą. Tačiau juose palaikoma tvarka ir užsiauginama tik tai, kas mūsų šeimoje valgoma ir tikrai sunaudojama. Egzotikos nėra. Stengiamės su vaikais ir anūkais per sezoną daugiau vaisių ir daržovių suvalgyti šviežių, bet visada būna pertekliaus. Tuomet gelbsti vienas iš pomėgių – konservavimas.

Žiemai daugiausia paruošiu raugintų ir marinuotų agurkų. Praeitą sezoną jų buvo pagaminta rekordiškai daug –170 įvairios talpos stiklainių. Be agurkų dar konservuoju burokėlius, rūgštynes, gaminu trintus pomidorus, įvairius daržovių troškinius, verdu uogienes, pagaminu sirupų ir kompotų iš uogų, padžiovinu vaisių, kai ką užšaldau. Žodžiu, priklausomai nuo sezono, kinta ir asortimentas, ir paruoštų atsargų apimtys. Net ir iš tokio didelio kiekio iki kito sezono beveik viskas suvartojama. Kadangi prigaminu daug, tai konservuotų produktų pakanka ir sau, ir vaikų šeimoms, ir draugams.

Egzotiniais augalais nesusigundau: esu praktiška. Nors man patinka grožis, pirmenybę teikiu naudingumui. Darže kasmet sodinu kardelius. Beje, kardeliai – mano mėgstamiausios gėlės, jų kasmet pasodinu apie 100. O šiaip dažniausiai sėju vienmečių medingųjų gėlių mišinius. Vėlai rudenį, kai mažiau lieka žydinčių augalų, mėgstu komponuoti rudens puokštes.

Jei lieka laisvos vietos, užsėju augalais, kurie pagerina dirvožemio derlingumą ar fitosanitarines savybes: avižomis, lubinais, grikiais, baltosiomis garstyčiomis. Kai nuimame daržovių derlių, visada pasėju augalų žaliajai trąšai (žieminių rugių, aliejinių ridikų, baltųjų garstyčių, grikių).

O mezgimas – dabar, kai nieko netrūksta nusipirkti, kam Jums gadinti akis?..

Mezgimas – ne vienintelis laisvalaikio užsiėmimas, nes mezgu tik tada, kai lieka laiko nuo kitokių veiklų. Patinka lankytis teatruose, koncertuose, išvažiuoti į vienos dviejų dienų keliones, dalyvauti mugėse, protmūšiuose. Mezgimas veikia raminamai, taip pat laikas praeina naudingiau, kai žiūriu televizijos laidas.

Vis dėlto dėl laiko stokos apsiriboju kojinių, kurios yra kitokios nei anksčiau močiučių megztos, mezgimu. Mezgu jas dviem virbalais, o ne keturiais. Dažniausiai savo numegztas kojines išdovanoju. Jei jų lieka, tuomet dalyvauju Trakų Vokėje rudenį vykstančioje mugėje „Obuolinė“ ir sėkmingai jas parduodu. Bet tai ne dėl materialinės naudos, o labiau dėl bendruomeniškumo ir linksmos pramogos.

Moterys, kepančios pyragus ir tortus, turi ypatingai mylėti šeimą. Savas kepinys visada gardesnis, bet kaip negaila tam laiko?

Kepti pyragus ir tortus išmokau būdama visai jauna. Tuomet nebuvo pertekliaus laikai, kaip dabar. Parduotuvėse ne visada rasdavome didelį skanumynų asortimentą, o ir jų tinklas buvo nedidelis, ypač priemiesčiuose. Savi kepiniai būdavo išsigelbėjimas per šventes ir kitomis įvairiomis progomis, kurių nestigo auginant tris vaikus.

Iki šiol man labai patinka gaminti, pradžiuginti artimuosius ir draugus kepiniais ar kitais savo gamybos patiekalais. Mėgstu gaminti senovinių patiekalų, kurių šiuolaikinis jaunimas nebegamina: verdu šaltieną, mėsos vyniotinius, pasidarau vytintos mėsos, mėsos konservų. Tai užima laiko, kurio ir taip visada trūksta, bet prisitaikau. Rezultatas džiugina tuos, kurie ragauja, o man tai labai malonu. Tortai ir pyragai dažniausiai kepami tam tikroms progoms. Dabar šeimoje vis dažniau kepa dukros ir marti, tad man jau rečiau tenka pasireikšti.

Gal vaikų šeimos irgi netoliese?

Tik sūnus Aleksandras pernai su šeima grįžo gyventi į Trakų Vokę. Dukra Natalija su šeima gyvena ir dirba Taline, kita dukra Elena – Vilniuje. Džiaugiuosi trimis anūkais – Luku, Lukne ir Smilte.

Be Jūsų dėmesio, užuojautos ir laiko nelieka sužeisti paukščiai, į kiemą atklystantys kačiukai...

Nors namie turiu du katinus, bet pasirūpinu ir benamiais. Praeitą žiemą tarp daugiabučių jų atsirado net keturi. Na, negalėjau vargšų alkanų ir sušalusių palikti likimo valiai. Beviltiškai ieškojau prieglaudos, kuri priimtų, bet visos buvo perpildytos. Galų gale teko rūpintis katinais pačiai ir leisti jiems prisiglausti nors namo rūsyje. Iš laukinukų palaipsniui jie tapo mielais ir draugiškais katinėliais. Daugiabučio namo rūsyje pasirenka sau guoliuką. Esu labai dėkinga kai kuriems kaimynams, kurie neliko abejingi ir padeda rūpintis šiais katinais, nuperka ėdalo ar kraiko.

Be katinų dar pasirūpinu laukiniais paukščiais. Turiu lesyklų (balkone ir kieme), į kurias žiemą atskrenda įvairių paukščių: zylių, žvirblių, sniegenų, kėkštų, svilikų, kikilių. Prie pakabintų lašinukų per didesnius šalčius pasirodo ir geniai. O likučiais po lesyklomis mėgaujasi varnos, kuosos, šarkos ir laukiniai karveliai. Vieną ankstyvą pavasarį vakarais į kiemą atskrisdavo prie lesyklos net ančių.

Pieš porą metų pavyko išgelbėti sniegeną. Tai nutiko vėlai rudenį, jau buvo šaltos dienos. Tiesiog radau prie daugiabučio, ant šaligatvio, tupintį paukštelį. Pasirodė, kad šiek tiek šlubčiojo, plasnojo tik vienu sparneliu. Parsinešusi įdėjau į improvizuotą narvelį. Šiluma bei ramybė sniegenai padėjo atsigauti, po dienos kitos ji jau straksėjo narvelyje, galėjo plasnoti abiem sparneliais, pradėjo domėtis lesalu. Ir labai pasisekė, kad sniegenos išleidimo į laisvę dieną buvo puikus oras, todėl akcija pavyko. Tokie įvykiai suteikia malonumo ir lieka atmintyje ilgam.

Tai ne pirmas sužeistas paukštis, kurį teko išgelbėti: esu užauginusi iš lizdo iškritusį čiurlį.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Danutos ROMANOVSKAJOS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – Dr. Danuta Romanovskaja, LAMMC Žemdirbystės instituto Vokės filialo vyresnioji mokslo darbuotoja.

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.