Gediminas Girdvainis: „Tik humoras ir padeda“

Žiūrint į aktorių Gediminą Girdvainį, norisi šypsotis. Tačiau teatro mėgėjai žino, kad jis ne vien komikas, bet ir puikus dramatinių vaidmenų atlikėjas, o ir jo paties gyvenime dramų netrūko. Išties, jis žmogus linksmas, bet tose begalinio žydrumo akyse yra kažkokio liūdesio... Kadaise dar naujoką aktorių G. Girdvainį Rusijos kino režisierius pakvietė į savo filmą, nuotraukoje pamatęs jo akis. Kaip juokaujama: „Argi tos mėlynos akys gali meluoti?“ Negali ne tik meluoti, bet ir musės nuskriausti! 

Ruošdamasi pokalbiui, internete nelabai daug ką apie Tave radau. Nemėgsti duoti interviu? Ne. Kategoriškai! Paprastai visi interviu prasideda nuo klausimų, ar tu dar dirbi, gal kur nors dar filmuojiesi... Kai žmogus imasi rašyti apie kitą, man rodos, turėtų apie jį viską sužinoti.

Apie Tave nelabai daug ką ir sužinosi... Bet yra parašyta, kad aš Mažojo teatro aktorius ir kokiuose spektakliuose vaidinu. Galima gi pagaliau ateiti ir pažiūrėti. Nebūtina žiūrėti visų spektaklių, kuriuose vaidinu, bet bent jau susidaryti bendrą vaizdą, ką veikiu tame teatre. Kita vertus, jau viskas praėjo. Dabar tegul jaunieji kalba, taškosi, o mes jau nueinantys...

Gediminai, paprieštarausiu. Žiūrovams Tavęs dar vis reikia! Ne, aš nenusirašau! Vaidinu teatre, filmuojuosi. Jei mane užkalbina turguje ar parduotuvėje, niekada nebėgu nuo žmonių, pabendrauju, pajuokauju, jeigu klausia, visada atsakau. Tai gyvas bendravimas, o spaudoje kažką prirašo, kokie mes buvome daug žadantys, o likome tik tokie, kokie dabar esame.

Esi vadinamas legendiniu teatro, kino ir televizijos aktoriumi. Kaip jautiesi, būdamas štai tokia gyva legenda? Tai yra toks blefas! Dabar tiek žvaigždžių, kad, atrodo, greitai danguje jų liks mažiau... Ypač kai tiek žmonių išvažiavo į užsienius, rodos, vienos žvaigždės žeme vaikšto (juokiasi). Taip viskas subanalėjo. Kokia pradedanti dainininkė ar televizijos laidos vedėja per mėnesį porą kartų pasirodė ekrane – ir jau žvaigždė. Rytoj jos jau gali nebūti televizijoje.

Gediminai, kur geriau jautiesi – scenoje ar filmavimo aikštelėje? Jeigu geras spektaklis gero režisieriaus ir tu nuo pat pradžių iki finalinės scenos žinai viską, tai – kūryba, tada gali lipti tais laiptais aukštyn. Ir, neduok Dieve, jeigu tau kančia išeiti į sceną, nes nežinai, ką tu darai. Lygiai tas pats kine. Filmuojant filmą „Visa teisybė apie Kolumbą“, kur mano partneris buvo amžinatilsį Bronius Babkauskas, režisierius Vytautas Žalakevičius nuo pat pirmos dienos viską žinojo, ko jis nori, kaip filmuoti. Buvo tikra šventė dirbti su tokiais žmonėmis. Atvirai pasakius, pasiilgau tikro kino – su tais prastovėjimais, ilgais saulės laukimais... Važiuodavai pasiruošęs, o dabar dažnai tau pakiša tekstą tik atvažiavus į filmavimo aikštelę. Anksčiau gaudavai scenarijų, su režisieriumi aptardavai, paskui būdavo repeticijos ir tik tada filmavimai.

Filmuotis pradėjai labai anksti, dar studijuodamas konservatorijoje. Tavo kelias į Lietuvos kiną, rodos, tiesėsi gan lengvai ir sėkmingai. Ar taip tik iš šalies atrodo ir reikėjo pasistengti? Jokių pastangų pats nedėjau ir iš kino pasaulio nieko nepažinojau, tik buvau matęs visus lietuviškus filmus. Augau mažame Kretingos miestelyje ir kai tik atveždavo filmus, visada eidavau žiūrėti. Dar besimokantį Arūnas Žebriūnas pakvietė filmuotis „Gražuolėje“. Vaidinau jauną milicininką, filmavomės su Vaclovu Blėdžiu, vis važinėdavome į kolektyvinius sodus, kur vyko filmo veiksmas. Na, ir prieš premjerą mane pasikviečia Žebriūnas, sako: „Gediminai, tu tiktai neišsigąsk... Tavęs filme nebus. Bet ir Blėdžio nebus.“ Ir taip man – jaunam pradedančiam artistui... Bet pažiūrėjęs filmą supratau: ačiū Dievui, kad mūsų vaidmenis iškirpo! Būtume iškritę iš konteksto – vaidinome visiškai kitu stiliumi, buvome kaip kokie svetimkūniai.

Iki šiol kine esi Pinčiukas iš „Velnio nuotakos“. Malonu? Prisimena bendraamžiai. Dabar jauni žmonės naršo internete ir kitokius dalykus žiūri. Tuo laiku tikrai tai buvo kažkoks reiškinys.

Ar galėjai pagalvoti, kad šis vaidmuo Tavo kūrybinėje biografijoje bus toks išskirtinis? Ne, ne... Jeigu tuomet būtum galvojęs, kad kažką ypatingo darai, tai nieko ir nebūtų. Pirmiausia lenkiu galvą prieš Arūną (filmo režisierių Arūną Žebriūną – aut. past.). Jis žinojo, ko nori. Improvizacijas ir pasiūlymus, atitinkančius žanrą, Arūnas priimdavo, o tai yra didelis dalykas. Muzika taip pat daug lėmė.

Daug filmavaisi buvusios Tarybų Sąjungos kino studijose. Su kokiomis rusų žvaigždėmis teko dirbti? Jau tada Jaltoje dažnai buvo galima sutikti visus garsaus serialo „Pirmyn, gardemarinai!“ aktorius. Susidraugavome su Sergejumi Žigunovu, vėliau jis tapo prodiuseriu. Labai nuoširdus žmogus. Buvo gera filmuotis su Sergejumi Jurskiu, vėliau jį sutikti teatro festivaliuose Peterburge ar Maskvoje. Rimo Tumino kvietimu jis ir į Vilnių buvo atvažiavęs žiūrėti Mažojo teatro spektaklių. Bet koks skirtumas, žvaigždė ar ne žvaigždė? Man nėra jokio skirtumo. Tiesiog žmogus labai gerai atliko savo darbą, lygiai taip pat, kaip ir stalius gali sukalti labai gerą spintą. Iš jokios žvaigždės niekada nesu nei autografo prašęs, nei kartu nusifotografuoti. Nesiprašau nei į gimines, nei į svečius. Susitikai, labai malonu, jeigu tave prisimena, bet viskas tuo ir baigiasi.

Ar buvo tokių režisierių, kurie Tave nuolat kviesdavo it kokį talismaną? Daugiausia dirbau su Arūnu Žebriūnu, filmuose „Gražuolė“, „Naktibalda“, „Velnio nuotaka“, „Seklio Kalio nuotykiai“, „Riešutų duona“, „Turtuolis, vargšas...“ . Tarp mūsų buvo kažkoks ryšys. Ir Almantas Grikevičius buvo pradėjęs kviesti į savo filmus: „Ave, Vita“, „Veidas taikinyje“, „Sodybų tuštėjimo metas“. Gimiau nekokiu laiku – tuo metu ekrane karaliavo Juozas Budraitis ir Regimantas Adomaitis (juokiasi). Bet šalia jų rasdavosi ir man vaid­menų. Nebūtinai tik pagrindinis vaidmuo būna įdomus – kartais įstringa ir koks nors aktoriaus sukurtas epizodas. Įsiminė, kaip vienas aktorius man pasakė: „Gediminai, niekada nelakstyk paskui režisierių. Pakramtys, pakramtys ir išmes.“ Bet taip ir yra. Kine reikia mokėti laukti. Jei tau vieną dieną nepaskambina, antrą, vis tiek reikia išlaukti.

Kaip atsitiko, kad išdirbęs 23-ejus metus, palikai Jaunimo teatrą ir nuėjai į Mažąjį? Pakvietė Rimas Tuminas? Ne, su Tuminu kita istorija. Jaunimo teat­re baigėsi vienas etapas, kai išėjo Eimuntas Nekrošius, pasikeitė teatro vadovybė ir aš supratau, kad mūsų mintys nesutiks. Savo 50-mečiui pastačiau spektaklį „Juodoji komedija“ ir prieš premjerą atėjusiems žurnalistams pasakiau: „Finita la comedia!“

Jau anksčiau buvai nusprendęs išeiti? Nusprendžiau, galima sakyti, per pusę dienos. Spektaklis buvo smagus, žiūrovai jį labai gerai sutiko, jis galėjo būti teatro repertuare, bet kai atėjau į balių, „Panoramoje“ jau buvo pasakyti šie mano žodžiai.

Gal paskubėjai? Ne, nepaskubėjau. Padaviau pareiškimą ir išėjau. Vieną dieną sulaukiau Almanto Grikevičiaus skambučio. Jis buvo parašęs kino scenarijų Grigorijaus Kanovičiaus pjesei „Nusišypsok mums, Viešpatie“, bet negavęs finansavimo, pasiūlė Tuminui kartu statyti pjesę Mažajame teatre. Tuminas tuo metu statė spektaklį Suomijoje, o mes pradėjome repetuoti su Grikevičiumi. Su visa pagarba Grikevičiui, bet jis ne teatro, o kino žmogus, kur visai kita specifika. Grįžo Tuminas, scenarijus buvo perrašytas teatrui ir tada viskas pajudėjo.

Ir Tuminas Tave pakvietė į Mažąjį teatrą? Manau, kad mane priėmė į Mažąjį teatrą ne be Grikevičiaus užtarimo. Taip ir pradėjau jame dirbti.

Ar Jaunimo teatrui nostalgijos nejauti? Ne. Sako, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Nukirtau ir viskas. Kiekviena karta auginasi sau žiūrovą, kiekvienas režisierius ar dėstytojas atsiveda savo vaikus, o visi kiti automatiškai yra nustumiami, nes reikia iškelti savo vaikus. Nori, nenori šitai vyksta. Jeigu mano dėstytojas (režisierius ir pedagogas Leonidas Lurjė – aut. past.) nebūtų išvažiavęs iš Lietuvos, aš būčiau turėjęs vaidmenų. Jis buvo ir tėvas, ir mama. Išvažiavo – likau kaip be tėvų, o dar nesusitupėjęs nei kaip žmogus, nei kaip aktorius. Ir staiga ateina Dalia Tamulevičiūtė, atsiveda savo „dešimtuką“ su spektakliais, o mes į šoną. Buvo skaudu... Bet gyvenimas tuo nesibaigia, reikia mokėti užsimiršti, kad galėtum naktį miegoti. Man pradėjo daugiau filmų siūlyti, atsirado sodyba ir tada ten visa galva. Nuvažiuoji, paukščiai čiulba, nereikia nei televizijos, nei spaudos, nei interneto – nieko nereikia.

Gediminai, kine žiūrovai Tave prisimena kaip Pinčiuką, o štai kalbant apie serialus esi Jogaila iš „Giminių“. Nuostabus tragikomiškas vaidmuo! Bet ar nemanai, kad aukšto lygio teatro aktoriui nedera filmuotis serialuose? Kai pradėjo rodyti „Gimines“, visa Lietuva subėgdavo prie televizorių. Po septynioliktos valandos negalėdavai gatve praeiti, iš kiekvienos tarpuvartės girdėjosi: „Dievas man atsiuntė karvelį“. Tada tokio serialo reikėjo žmonėms, o dabar serialai reikalingi daugiau prodiuseriui ir režisieriui (juokiasi). Ir dabar kartais parduotuvėje žmonės prie manęs prieina, nori pakalbėti ar autografo prašo. Tai reiškia, kad žmonėms įstrigo tas mano vaidmuo, nors šiaip jau jis nėra didelis. Juk tam ir dirbi, kad tave pastebėtų, o ne vien tik kad pinigus pasiimtum.

Filmuojiesi visur, kur pakviečia, ar būna, kad atsisakai? Visur neinu – atsirenku. Pirmiausia prašau paskaityti scenarijų. Jei visur eisi, tai nei pinigų, nei laimės, kaip aš sakau. Ir dar dabar derėtis dėl honoraro reikia, kaip turguje. Nuolat girdžiu: „Žinote, mūsų mažas biudžetas, neturime pinigų...“ Na, neturite, tai neturite. Aš, kai neturiu, į „Maximą“ neinu.

Ar esi šeimos žmogus? Reikėtų žmonos klausti (juokiasi). Manau, kad taip. Senos tradicijos. Mama stovėdavo prie puodų, o tėvas viską nešdavo į virtuvę, reikėjo ir vandens su kibirais iš šulinio atnešti. Jei mama eina su kibirais, tuojau paimi iš jos. Yra įskiepytos tradicijos. Ir dabar pradarau šaldytuvą, matau, ko nors nėra – nereikia nieko sakyti, einu pirkti.

Dukra Jurga – ne menininkė? Ačiū Dievui, ne. Baigė Dvariono muzikos mokyklą raudonu diplomu, bet jau kitą dieną nebeprisėdo prie pianino. Paskui įstojo į Kauno medicinos institutą, Slaugos fakultetą. Dirba Santariškių ligoninėje. Turiu anūką Karolį. Puikiai draugaujame, dažnai pas mus atvažiuoja. Dukra retai skambina, bet kai ragelyje išgirstu: „Tėti...“, iš karto jai: „Gerai. Kada, kur...?“ Viską suprantu. Noriu, kad visiems būtų gerai. Kai pats viską sutvarkau, tai ir pačiam ramiau.

Abu su Kristina esate aktoriai. Šeimoje tai pranašumas ar atvirkščiai? Didelis pranašumas. Kai negrįžti iki vidurnakčio, ji supranta. Bet kai ji negrįžta, man neramu... Žinau, kad reikės važiuoti parsivežti. Ne aktorius nesupranta, kaip gali spektaklis užsitęsti iki vidurnakčio. Arba kad spektaklyje reikia bučiuotis su kolege, nes toks vaidmuo.

Ar kada patrankai kumščiu į stalą? Ne, ne! Gal tik jaunystėje būdavo, kol apsitrynėme kampus...

Humoras gyvenime padeda? Esi žmogus linksmas ar žiūrint į Tave taip tik atrodo? Tik humoras ir padeda. Negali sakyti, kad aš visą laiką toks linksmuolis esu, bet man prie svetimų kitaip neišeina, nes tuojau paklaus, kas atsitiko? Žmogus, kuris neturi humoro jausmo, miręs. Kartais bendrauji su žmogumi ir jauti, kad kalba nesiriša, tai pajuokauji, sumažini tą įtampą. Iš menkiausio dalyko gali pasijuokti.

Iš kur turi tiek energijos? Energijos prisigaminu judėdamas. Neatsimenu, kada pliaže esu gulėjęs. Nuvažiavome su Kristina į Nidą, nuėjome prie jūros, ji atsigulė, o aš laksčiau po bangas, tai šiaip ne taip iškentėjau. Tačiau kitą dieną vis tiek išvažiavau netoliese į tėviškę. Ten su broliais vėžiavome, žvejojome ir kitą dieną atvažiavau su upėtakiais. Vėliau ant laužo kepėme žuvį, sėdėjome... Gulėti man neišeina.

Gražina Baikštytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.