G. ir A. Lukošių iš Luokės ūkis įregistruotas 2004-aisiais, nors, pasak ūkininkės, gyvulius ji su vyru laiko ir žemę dirba visus 38 metus.
G. Lukošienė ŪP pasakojo, kad ūkininkauti pradėjo, kai į Dailės akademiją studijuoti įstojo dukra Erika.
„Ne visai įprasta priežastis, atrodytų, bet mokslams reikėjo pinigų. Santvarka buvo pasikeitusi. Galėjome bandyti dirbti kažkokius darbus už minimumą, bet sunku būtų buvę išgyventi. Todėl kantriai ėmėme savo ūkį kurti, didinti melžiamų karvių bandą, įsigyti, nuomotis aplinkines žemes. Reikėjo ir iki šiolei reikia labai daug ir atsakingai dirbti. Dukra sėkmingai studijas baigė, o mūsų ūkis palengva plėtėsi. Atsinaujinome senas fermas, nusipirkome reikiamos technikos: keturis traktorius, presą, grėblį. Labai džiaugiamės, jog jau niekam nebesame skolingi“, – apie kiek neįprastą ūkininkavimo pradžią pasakojo redakcijos pašnekovė.
Šiuo metu ūkininkai laiko 50 galvijų bandą, iš kurių daugiausia – melžiamos karvės. Savo gyvulius G. ir A. Lukošiai leidžia ganytis nuo gegužės pradžios iki rudens. Ūkininkai užsiaugina kviečių, avižų pašarams. Šiemet užderėjo vešli ir pirmoji žolė, ir atolai nėra prasti. Luokiškiai turi 30 ha nuosavos ir 40 ha nuomojamos žemės.
Pasak G. Lukošienės, per ūkininkavimo metus pasitaikė visko: ir gamta „dovanų“ negailėjo, ir ekonominės krizės vargino. O pieno supirkimo kainų žemumos, ūkininkės manymu, yra ne kas kita, kaip pasityčiojimas iš sunkaus ir atsakingo pienininkų darbo.
„Buvo tikrai labai sunkių laikotarpių. Bet įsitikinome, kad ir sunkiausiose situacijose gelbsti pirmiausia darbštumas, pasitikėjimas savimi. Dabar svarbiausia, kad sveikatos nepritrūktume. Visa, ką turime, abu su vyru savo rankomis sukūrėme, neprašėme jokių paramų. Aš iki šiol dar ir valdišką darbą dirbu, vyras pasiliko tik prie ūkio. Plėšytis tarp dviejų darbų jam pasidarė per sunku“, – sakė redakcijos pašnekovė.
Ūkininkavimas ir darbštumas, moters tvirtinimu, yra neatsiejami dalykai. Kai laikai gyvulius, nebelieka žodžio „palauk“. Jei kas atsitiks karvutei, kelsies ir vidurnaktį, ir paryčiais. Nuo ūkio irgi nėra paprasta atsitraukti. Be pagalbos iš šalies gyvulius vos gerai dienai gali palikti.
„Šią vasarą buvome išvykę pailsėti ilgėliau, vaikai išleido. Iš užsienio grįžęs sūnus Algirdas ėmėsi atsakomybės. Jis dabar lanko ūkininkų kursus. Viliamės su vyru, jog kada nors, ateityje, bus mūsų ūkio perėmėjas. Dar turime ir dvi dukras. Irma gyvena ir dirba Naisiuose, Erika įsikūrusi užsienyje. Jau turime ir anūkėlį Titą. O gal jam kaimas ir ūkis, kai užaugs, bus prie širdies? Kita mūsų anūkė Tėja – pirmūnė, baigė pradinį išsilavinimą aukštesniuoju lygiu visus dalykus, ir taip – visus ketverius metus. Visi mūsų vaikai geri, protingi, kai tik gali ir kuo tik gali, mums padeda“, – džiaugėsi ūkininkė.
G. Lukošienė negailėjo gerų ir gražių žodžių savo vyrui. Jį vadino tikru šeimos ir namų žmogumi, su kuriuo darnoje ir eina per gyvenimą.
Ūkininkavimas reikalauja daug laiko, tačiau G. Lukošienė randa laisvą minutę ir savo pomėgiams.
Moteris labai myli gėles, puoselėja savo sodybą. Taip pat labai daug skaito, nemažai knygų turi ir savo namų bibliotekoje.
Dar vienas G. Lukošienės pomėgis – varpelių ir žalvarinių dirbinių kolekcionavimas. Sykį, pamačiusi turguje varpelį, labai juo susižavėjo ir pradėjo iš kur tik įmanoma įvairius varpelius rinkti. Dabar varpelių kolekcijoje – 69. Daiktų iš žalvario – dar daugiau. Jų moteris daugiausia randa tarp sendaikčių, parsiveža ir iš Anglijos, kur gyvena dukra.
Genės ir Algirdo LUKOŠIŲ nuotraukos
Projektą iš dalies finansuoja