Geležinkelio eutanazija (nuotraukų galerija)

Keliaujantieji žvyruotais Žemaitijos keliais retsykiais kerta minimaliai paženklintas geležinkelio pervažas, nustebę dairosi artėjančio traukinio, tačiau mato tik styrančius žolių stagarus, tarp plieno lygiagrečių dygstančias pušaites. Ir pačiose pervažose bėgių po automobilio ratais nė nematyti. Tai greičiausiai yra vienintelės vietos Lietuvoje, kur automobiliai turi pirmenybę prieš traukinį. Tai Kretingos ir Skuodo rajonuose numarintas 40 kilometrų geležinkelio ruožas.

Paguoda Nėra prasmės romantizuoti tų laikų, kai geležinkeliu tarp Kretingos ir Skuodo iki pat Latvijos pasienio ir dar toliau dardėjo keleiviniai, prekiniai traukiniai. Buvo gyva, žmonės iš mažų Žemaitijos miestelių ir kaimų važiuodavo į uostamiestį, prie jūros, kiti į darbus, o miestiečiai keleiviniais vagonais atsibelsdavo į miškingas vietoves uogų ar grybų pasirinkti. „Gaila to geležinkelio. Kiek žmonių į Skuodą važiuodavo ir į darbus Klaipėdoje, keleivių netrūko. Apmaudu, kad nutraukė traukinių eismą. Laikai pasikeitė, jei tapo nuostolinga, nuostolį reikia kompensuoti. Bet žmonėms tikrai buvo patogu“, – pasakojo šalia Darbėnų įsikūrusioje akmens apdirbimo įmonėje „Žemaitijos granitas“ dirbančios dvi Stanislavos – Ivoncienė ir Tamošauskienė. Paklaustos, kiek metų čia nebegirdėti traukinių dundėjimo, moterys sakė nepamenančios, tačiau dešimt metų tai tikrai. Jeigu ne ši įmonė, nenaudojamo geležinkelio linija pailgėtų dar bent 10 kilometrų. Kai geležinkelininkai kažkada, nieko neįspėję, pradėjo ardyti bėgius, bendrovės vadovai suskato stabdyti šį procesą, mat žaliavas bendrovės darbui geležinkelio vagonais atsigabendavo net iš Baltarusijos ir Ukrainos. Išardžius liniją „Žemaitijos granitas“ būtų atsidūręs už 10 kilometrų nuo geležinkelio Kretingoje. Laimė, tuos kilometrus paliko, pavadinę privažiuojamuoju keliu, pernai jį net remontavo. Tad įmonė ir toliau gali vežti žaliavinę skaldą iš Baltarusijos bei Ukrainos. „Mūsų naudojimasis geležinkelio paslaugomis nėra reguliarus, būna, kad mėnesį nevažiuojame, tačiau kitą mėnesį ir šimtą vagonų žaliavos atsivežame. Aišku, už naudojimąsi geležinkeliu mes mokame. Sunku pasakyti, koks likimas laukia likusios dalies iki Skuodo, man atrodo, kad ją patyliukais išmontuoja metalo vagys“, – „Ūkininko patarėjui“ sakė UAB „Žemaitijos granitas“ generalinis direktorius Rimvydas Antanas Levanas. Ironiška, tačiau šios bendrovės gaminama skalda naudojama net geležinkelių statybos industrijoje.

Stotys be gyvybės Iš „Žemaitijos granito“ pasukę Skuodo link, pirmiausia atsidursime kukliame Darbėnų miestelyje. Jis tebeturi savo traukinių stotį, dar ir su pavadinimu, tiesa, keleiviai į ją nebesirenka. Net neaišku, kokią funkciją tas pastatas dabar atlieka. „Šį geležinkelį prisimenu iš vaikystės, kai juo iš miesto atvažiuodavau į Darbėnus pas senelius. Išlipdavau stotyje ir per mišką eidavau į miestelį pas močiutę. Darbėnuose gyvenu tik penkerius metus, nežinau, koks čia buvo eismas seniau, kokios buvo kelio uždarymo peripetijos. Tačiau manau, kad sumažėjus krovinių ir keleivių neliko ekonominio pagrindo šį ruožą išlaikyti“, – pasakojo seniūnas Alvydas Poškys. Jei keliautume geležinkeliu, atvažiuojant į Darbėnus traukinį dar praleistų prie „STOP“ ženklo privalantys sustoti automobiliai. Už Darbėnų tokių ženklų nebėra, automobilių vairuotojai nė nepristabdydami, net nesidairydami kerta bėgius, kuriuos vietomis sunku matyti per užžėlusią žolę. Kretingos r. dar buvo Nausėdų ir Medininkų stotelės. Koks jų likimas šiandien? „Kaip pastatas Nausėdų stotis tebėra, bet ar ten žmonės gyvena, ar kitą funkciją atlieka, nežinau. Nuvažiavęs į Medininkus stoties pastato nebemačiau, jo nebėra. Ir pats Medininkų kaimas atokiame užkampyje. Dvi savivaldybės jį dalijasi perpus, mūsų pusėje likusi vos viena sodyba. Girdėjau žmones kalbant, kad kažkur Skuodo rajone net bėgiai išvogti. Infrastruktūra sukurta, galėtų veikti, bet užleista. Manau, atgaivinti būtų įmanoma“, – svarstė Darbėnų seniūnas.

Kai gyveno geležinkeliu Skuodo r. teritorijoje geležinkelis mus atveda prie susikirtimo su rajoniniu keliu Nr. 3704. Lit­vinų kaime esančioje sankryžoje žvyrkelis taip rūpestingai prižiūrimas, kad kelio gruntas užpildė visą pervažą ir joks traukinys be tarpubėgių valymo čia nepravažiuotų. Lyg kas būtų nukirtęs bėgius, o už kelių metrų jie vėl driekiasi į tolį. Kalbinti pašnekovai sakė, kad tokių sankryžų esanti ne viena. Gyvenimas padiktavo tokią praktiką, juk ir greiderio mašinistui patogiau nepakėlus peilių važiuoti per bėgius, ir automobilio vairuotojui maloniau, kai ratai nedunksi į metalą. Atvykstame į Skuodą, geležinkelis dar tęsiasi ir už jo, kirsdamas Lietuvos ir Latvijos sieną. Skuode stoties pastatas taip pat išlikęs, kalba, kad jame gyvena žmonės. Tiesa, buvusi laukiamoji salė uždaryta, durys ir langai užkalti, taigi jokios funkcijos dabar neatlieka. Skuodo r. savivaldybės administracijos Vietinio ūkio ir investicijų skyriaus vedėja Juzefa Joskaudienė prisiminė kelių dešimtmečių senumo laikus, kai jų miestas ne tik buvo prie geležinkelio, bet ir gyveno geležinkeliu. „Traukiniai į Klaipėdą, Rygą, net atskiras dyzelinis traukinys Klaipėda–Skuodas kursavo. Keleivių būdavo. Važiuodavome į pajūrį, Girulius. Buvo vežami ir kroviniai: anglys, plytos, cementas, skalda, Skuodo stotyje vyko krovos darbai. Tai buvo prieš 30–40 metų. Dabar joks traukinys nepasirodo, ir bėgiai surūdijo“, – apgailestavo J. Joskaudienė.

Be komentarų Akcinės bendrovės Lietuvos geležinkeliai atsakingų darbuotojų pasiteiravome, kaip ilgai tęsis nepavydėtina situacija dėl neveikiančio geležinkelio, kuris, jei būtų gyvas padaras, dabartinėje situacijoje turėtų jaustis nei paleistas, nei pakartas; koks pastatų likimas, ar skiriama lėšų minimaliai infrastruktūros priežiūrai. Raštu pateiktų atsakymų laukėme daugiau kaip tris paras. Lietuvos geležinkeliai, matyt, renka išsamią informaciją... ar jų vadovai mąsto, kaip apskritai išsaugoti šiltas kėdes iš socialdemokratų Susisiekimo ministerijai perėjus į Valstiečių ir žaliųjų sąjungos rankas. Viena kolegė prieš dešimtmetį rašė, kad važiuoti traukiniais būdavę ne tik patogu, ne tik pramoga – tai buvusi ir tam tikra filosofinė būsena. Jei mintyse atgaivinsime regėtas mąstytojų skulptūras ar portretus, daugelio jų herojai sėdi ranka parėmę smakrą. Sakykite, kokioje kitoje transporto priemonėje, be keleivinio traukinio vagono, įmanoma atsisėsti ranka pasirėmus galvą?

Juozas SKRIPKAUSKAS „ŪP“ korespondentas

Autoriaus nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.