Genetinis avių produktyviųjų savybių gerinimas

Genetinė selekcija

Vilnos, mėsos ir pieno produkcija, reprodukcinis produktyvumas bei sveikata ir atsparumas ligoms yra pagrindiniai avių produktyvumo rodikliai. Norint pagerinti produktyvumą, reikėtų atsižvelgti tiek į genetinius, tiek ir į aplinkos veiksnius. Tam yra naudojami įvairūs genetiniai selekcijos metodai, padedantys atrinkti ir auginti produktyvesnes veisles. Genetinės selekcijos procesas leidžia atrinkti geriausias genetines savybes turinčius individus ir juos veisti, norint, kad palikuonys paveldėtų šias savybes. Selekcija leidžia nuosekliai gerinti produktyvumą kiekvienoje kartoje. Genetinė selekcija leidžia pamažu ir stabiliai gerinti avių bandas ilgalaikėje perspektyvoje. Tokia selekcija suteikia galimybę sutelkti dėmesį į specifines savybes, svarbias skirtingoms avių veislėms ir ūkio poreikiams. Pavyzdžiui, pieninių avių ūkiuose svarbu daugiausia dėmesio skirti pieno gamybos savybėms, o mėsos ūkiuose – augimo tempui ir mėsos kokybei. Genetinės selekcijos būdu galima tiksliai atrinkti tuos individus, kurie geriausiai atitinka konkrečius produktyvumo tikslus. Genetika taip pat daro didelę įtaką avių atsparumui įvairioms ligoms ir stresinėms aplinkos sąlygoms. Veisdami atsparias individų grupes, ūkininkai gali sumažinti nuostolius dėl ligų, kartu naudoti mažiau vaistų ir pagerinti bendrą avių sveikatos būklę. Tai ypač svarbu, nes sveikesnės avys yra ir produktyvesnės. Produktyvesnės avys reikalauja mažiau pašaro ar priežiūros, tačiau duoda daugiau produkcijos. Tai padeda didinti ūkio pelningumą ir sumažinti išlaidas. Produktyvesnės avys ne tik padeda sumažinti gamybos sąnaudas, bet ir prisideda prie aplinkos tvarumo, nes genetinė selekcija leidžia auginti individus, kurie efektyviau naudoja pašarus ir išmeta mažiau šiltnamio efektą sukeliančių dujų, todėl sumažinamas gyvulininkystės neigiamas poveikis aplinkai. Genetinė selekcija gali būti naudojama ne tik produktyvumui gerinti, bet ir prisidėti prie kai kurių veislių išsaugojimo bei tobulinimo. Tai leidžia ūkininkams išlaikyti specifines avių savybes, kurios yra vertingos dėl jų unikalių produkcijos ar prisitaikymo prie vietinių sąlygų galimybių.

Genų lemiamos savybės

Genominė atranka leidžia peržiūrėti daugybę genetinių žymenų visame genome ir prognozuoti tam tikras savybes. Tai leidžia produktyvius individus atrinkti greičiau ir efektyviau, nei naudojant tradicinius metodus, kurie remiasi tik išoriniais požymiais. Dažnai naudojami vieno nukleotido polimorfizmai (VNP), kurie žymi mažus genetinius skirtumus tarp individų. Šie skirtumai gali būti labai naudingi atrenkant individus su pageidaujamomis savybėmis. Genetiniai žymenys leidžia selekcininkams tiksliai numatyti avių produktyvumo potencialą dar prieš joms pradedant gaminti produkciją (pavyzdžiui, jaunų avių vilnos kokybė ar būsimoji mėsos išeiga). Genetiniai žymenys gali būti naudojami kaip rodikliai, leidžiantys selekcininkams greičiau ir tiksliau nustatyti individų genetinę vertę dar prieš pasireiškiant konkrečioms savybėms (fenotipui). Tam tikri genetiniai žymenys yra susiję su konkrečiomis savybėmis. Pavyzdžiui, genų sekos, atsakingos už vilnos tankumą ar mėsos kokybę, gali būti identifikuotos ir naudojamos selekcijai. Kai kurie VNP, esantys genuose, susijusiuose su augimo hormonais, raumenų vystymusi, riebalų apykaita, gali būti naudojami mėsinėms savybėms pagerinti. Pavyzdžiui, VNP, randami GDF8 (miostatino) gene, gali būti susiję su padidėjusia raumenų mase (dvigubų raumenų savybėmis), o tai labai svarbu gerinant avių mėsos kokybę. CAST (kalpastatino) genas reguliuoja baltymų skaidymą raumeniniame audinyje. Kalpastatino veikla yra susijusi su raumenų švelnumu ir mėsos kokybe. Mutacijos šio geno srityje gali būti susijusios su geresne mėsos tekstūra ir švelnumu. Avių populiacijose, turinčiose specifinius CAST geno variantus, pastebima aukštesnė mėsos kokybė, ypač švelnesnė raumenų tekstūra po skerdimo. LEP (leptino) genas koduoja hormoną leptiną, kuris reguliuoja energijos balansą ir kūno riebalų kaupimąsi. Šis genas turi įtakos riebalų sankaupoms ir jų pasiskirstymui kūne, o tai yra svarbus veiksnys mėsos kokybei ir skerdenos sudėčiai. GH (augimo hormono) ir IGF-1 (insulino augimo faktoriaus) genai reguliuoja augimą ir raumenų vystymąsi. Jie turi tiesioginį poveikį augimo greičiui ir raumenų masės formavimuisi. Šie genai yra susiję su raumenų ir kaulų audinio vystymusi bei kūno svorio augimu. Šių genų variantai gali padidinti augimo greitį ir mėsos produktyvumą avių populiacijose. FABP4 (riebiąsias rūgštis surišančio baltymo) genas reguliuoja riebalų metabolizmą ir yra susijęs su riebalų kaupimu raumenyse. Šio geno mutacijos gali paveikti riebalų kiekį skerdenoje bei liesos ir riebios mėsos santykį. Tam tikri FABP4 geno variantai buvo susiję su padidėjusiu liesos mėsos kiekiu ir sumažintu riebalų kaupimu. Tai yra svarbu, siekiant geresnės mėsos kokybės ir ekonomiškai naudingos mėsos gamybos.

Molekuliniai žymenys

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

LSMU VA GTF dr. K. Janušausko genetikos laboratorijos vadovė dr. Renata BIŽIENĖ

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.