Georadaro galimybės: nematomų geologinių procesų tyrimas

Georadaras skirtas popaviršinių atspindžių tyrimams. Siųstuvu siunčiama elektromagnetinė banga sklinda gruntu ir yra atspindima nuo ribų, pasižyminčių skirtingomis elektrinėmis savybėmis. Atsispindėjęs signalas fiksuojamas georadaro antenoje ir registruojamas nešiojamajame kompiuteryje.

„Tyrimas georadaru pritaikomas labai plačiai. Viena sritis – inžinerinis geologinis kartografavimas miestuose, kur neįmanoma atlikti gręžimo darbų dėl asfalto dangos, didelio komunikacijų tinklo ir kitų kliuvinių. Taip pat labai svarbu, kad juo galima operatyviai nustatyti po žeme esančius geologinės aplinkos taršos šaltinius, tokius kaip šiukšlės, statybinės atliekos ar kiti technogeniniai objektai. Georadaro matavimus galima atlikti ir vandenyje, iš valties, drono arba nuo ledo paviršiaus, jei vanduo gėlas ir nesūrus. Ypač dažnai jis naudojamas archeologiniams tyrinėjimams – užkastų objektų ar kitokių radinių paieškai“, – sako LGT Giluminės ir naftos geologijos skyriaus vyriausiasis specialistas Saulius Lozovskis.

Tiriant georadaru, atliekamas ir abrazinių krantų pjūvio vertinimas – nustatoma, kaip jūros bangos, vėjas, ledas ir kiti aplinkos veiksniai keičia pakrantės reljefą, veikia krantus ir lemia jų eroziją. Taigi nustatoma ar patikslinama kranto geologinė sandara – kokie uolienų ir nuosėdų sluoksniai jį sudaro. Taip pat tyrimo rezultatai leidžia išskirti ir nustatyti ir požemines struktūras – ar yra ertmių, plyšių, kokia gruntinio vandens įtaka krantui, nustatomos galimos nuošliaužos.

Šie duomenys vertingi priimant sprendimus dėl krantų apsaugos ir tvirtinimo priemonių, kas itin aktualu Lietuvos pajūryje, pavyzdžiui, kalbant apie Olando Kepurę – erozinį Baltijos kranto skardį, nuolat ardomą bangų mūšos.

Georadaro prasiskverbimo gylį lemia jo naudojamų elektromagnetinių bangų dažnis ir grunto savybės. Todėl smėlyje ir žvyre georadaro signalas gali pasiekti net 15–20 metrų gylį, o priemolyje ar molyje – vos keliasdešimt centimetrų. Tai reiškia, kad tyrimų rezultatai labai priklauso nuo konkrečios vietovės geologinių sąlygų. Jei grunto sluoksniai labai skirtingi, jų ribos georadaro pjūvyje bus matomos ryškiau, o mažiau kontrastingi sluoksniai gali būti sunkiau atskiriami.

Be abejo, georadaras naudojamas ne tik geologiniams tyrimams: pvz., oro uostuose vertinama pakilimo takų būklė – tikrinama, ar nėra įtrūkimų, Antarktidoje tyrinėjami ledynai – nustatoma struktūra ir paslėptos ertmės.

Georadaro technologija nėra naujovė – jos teoriniai pagrindai buvo suformuluoti dar XIX a., kai H. R. Hertzas eksperimentavo su radijo bangomis. O pirmieji praktiniai bandymai vyko Antarktidos ledynuose 1960-aisiais. Įdomu tai, kad 1972 m. NASA georadarą naudojo „Apollo 17“ misijoje Mėnulio paviršiui tirti – ši technologija padėjo suprasti Mėnulio geologinę sandarą.

LGT fotoinformacija