Geriausias laikas mokytis

Dievo valioje?

Naudokime žiemos laikotarpį ne kankinančioms svajonėms apie vasaros saulę ir paplūdimius, bet skirkime laiko teoriniam pasirengimui. Kalendoriai ir planų tinkleliai laukia jūsų, nes artimiausi mėnesiai bus ne tik galimai kupini žiemos iššūkių, bet ir tikra protų olimpiada. Tad užkurkime sušalusias idėjas kaip traktorius ir pasiraitoję rankoves mokykimės naujų triukų, kad pavasarį pasitiktume kaip tikri čempionai.

Supratau, kodėl augintojai mėgsta augalininkystę. Reikia tik pasėti sėklas, o visa kita Dievo rankose. Jis tarsi nematomas laukų dizaineris, siunčia lietų ir dažnai neatsižvelgia į norus, saulę naudoja ne tik kaip šviesos šaltinį, o vėjas atstoja natūralų ventiliatorių.

Na, o jei kas nors pradeda nervintis dėl piktžolių, ligų ar kenkėjų, gali tiesiog atsipalaiduoti ir sakyti: „Oi, čia tik Dievo meno performansas.“

Kai kurie augintojai taip ir laukia derliaus, kaip vaikas Kalėdų ryto, su viltimi, kad Dievas nuspręs būti dosnus šį sezoną. Surimtėjus galima sakyti, kad augalininkystė tampa nuolatiniu bendradarbiavimu su gamta, augintojai turi prieigą prie gamtos išteklių ir gali būti tikri, kad pasėliai gaus visą dangišką dėmesį ir globą, bet ar ji bus savalaikė?

Daugiau kliautis savimi

Taigi, kai gamta atliko dalį vaidmens, metas pažvelgti į tai, ką mes patys galime padaryti, kad tie derliaus stebuklai iš tikrųjų įvyktų. Žinoma, dangiška parama – puiku, bet neužilgo dalį kontrolės reikės perimti į savo rankas. Nors gamta sukuria esmines sąlygas, yra daugybė būdų pagerinti žiemkenčių produktyvumą savo jėgomis. Nesvarbu, ar tai dirvožemio paruošimas, tinkama sėjomaina, ar preciziškas trąšų naudojimas, visi šie veiksmai priklauso nuo augintojo.

Šiuolaikiniame žemės ūkio pasaulyje, kur informacija prieinama lengviau nei bet kada anksčiau, ūkininkai dažnai susiduria su „informaciniu terorizmu“. Tai gali atrodyti kaip dramatiškas išsireiškimas, tačiau jis puikiai apibūdina nuolatinį informacijos srautą, kuris ne tik plūsta į ūkininkų darbą, bet ir dažnai nėra pritaikytas jų specifiniams ūkio poreikiams. Informacijos gausa gali sukelti painiavą, tačiau yra vienas aspektas, kuris išlieka nepaprastai svarbus žemės ūkio veikloje – tai dirvožemio savybės. Jų supratimas ir tinkamas valdymas gali padėti neutralizuoti net ir netikslius patarimus ar rekomendacijas. Dažnai pasitaiko, kad informacijos srautas ne visuomet pritaikomas konkretiems ūkio poreikiams, dirvožemio įvertinimas leidžia geriau pritaikyti technologijas, siekiant optimizuoti augalų produktyvumą. Dažnai girdžiu ūkininkus sakant: „Mes pasiekėme tokią technologinę pažangą, kad...“. Nepaneigsi. Į šią frazę visuomet atsakau Alberto Einšteino fraze „Technologinė pažanga neturi prasmės, jei ji atitolina mus nuo gamtos supratimo.“ Taip jau susiklostė, kad technika ir technologijos mus atitolino nuo procesų, vykstančių milijonus metų, ir bandydami pažeisti nusistovėjusius dėsningumus dažnai gauname sprigtą į nosį.

Nukenčia ūkis

Kartu su studentais ne kartą atlikome skaičiavimus ūkininkų laukuose, kad geriau suprastume derliaus nuostolių struktūrą. Pvz., 75 ha lauke nustatėme, kad geriausiose vietose žieminių kviečių derlingumas turi būti 9,5 t/ha, tačiau silpnose vietose nustatėme, kad geriausiu atveju bus 4,2 t/ha, o įvertinę aeronuotraukas nustatėme, kad tokių vietų lauke apie 47 proc. Galutiniame rezultate derliaus nuostoliai perkopė 26 proc. Nuėmus derlių nuostoliai buvo didesni, nes pasitaikė vietų, kuriose derlingumas nesiekė 4 t/ha. Tai reiškia, kad ūkininkas, tikėdamasis derliaus, investuoja į visą lauką, o geidžiamas derlius gaunamas tik iš tam tikros lauko dalies. Nukenčia ūkio pelningumas, o pelnas reiškia galią, ši užtikrina ūkio saugumą, ūkiai negaudami pelno praranda saugumą. Dėl to mane, kaip ir daugelį ūkininkų, erzina skirtingos derlingumo zonos tame pačiame lauke.

Ūkininkų susierzinimas labai suprantamas, kai, atrodo, laukas produktyvus, į jį investuoji, o kai įvažiuoja kombainas ir pamatai derlingumo žemėlapį, tikrai gali apimti neviltis, geriausiose vietose gauname kviečių derlingumą virš 10 t/ha, bet yra vietų, kuriose derlingumas siekia 3–5 t/ha, dėl to lauko vidutinis derlingumas dažnai neatitinka lūkesčių. Ne kartą teko stebėti derliaus nuėmimą Vokietijoje, Švedijoje ar Čekijoje, jei derlingumas lauke svyruoja 300–500 kg, ūkininkas susiraukia ir sako: „Kažkas ne taip šiame lauke.“

Mokymuose, kurių žiemos laikotarpiu itin gausu, ūkininkai turėtų kreipti dėmesį ne vien į augalų apsaugą, nes jei nesukursime produktyvaus pasėlio, nebus ką saugoti, pirmiausia produktyvus pasėlis, o tuomet jau saugome ir maitiname.

„Salų“ priežastys

Kokios priežastys lemia derlingumo skirtumus tame pačiame lauke? Viena pagrindinių priežasčių – skirtingas dirvožemio kiečio (tekstūros, granuliometrinės sudėties) pasiskirstymas, lemiantis skirtingų derlingumo zonų atsiradimą. Dėl to lauke susidaro skirtingo tankumo ir produktyvumo pasėlio „salos“. Analizuodami pasėlius studentai pirmiausia pastebėjo dirvožemio kiečio skirtumus. Kietis – molio, dulkių ir smėlio dalelių santykis, kuris tiesiogiai veikia vandens laidumą, oro režimą, maisto medžiagų prieinamumą bei šaknų vystymąsi.

Lengvesniuose dirvožemiuose vanduo ir maisto medžiagos greičiau išsiplauna, todėl augalai dažniau patiria drėgmės ir maisto medžiagų stygiaus stresą. Tuo tarpu sunkesniuose, molingesniuose dirvožemiuose vanduo ir maisto medžiagos išsilaiko ilgiau, tačiau gali atsirasti aeracijos problemų, ypač jei dirva suslėgta. Dėl nevienodų dirvožemio savybių lauke pasėlis sudygsta ir vėliau vystosi netolygiai. Palankesnėse augalų augimui zonose augalai sudygsta tolygiau, greičiau formuoja stiprią šaknų sistemą, geriau pasisavina maisto medžiagas ir formuojasi tankesnis, dažniausiai užprogramuotas sėjos norma pasėlis. Mažesnio derlingumo zonose – priešingai: augalai dygsta lėčiau, dalis jų žūsta, o likę konkuruoja dėl ribotų išteklių, todėl pasėlis tampa retesnis.

Taip lauke susiformuoja skirtingo tankumo pasėlio „salos“, kurios vizualiai aiškiai matomos vegetacijos arba derliaus nuėmimo metu. Pasėlio tankumas yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių galutinį derlių. Optimalus augalų tankumas leidžia efektyviai išnaudoti šviesą, vandenį ir maisto medžiagas. Tankesnėse, derlingesnėse zonose augalai dažniausiai suformuoja daugiau produktyvių stiebų, didesnes varpas ar ankštaras, o tai tiesiogiai didina augalų produktyvumą. Retesnėse zonose augalai dažnai nepajėgia kompensuoti mažesnio tankumo net ir didesniu individualiu produktyvumu, šiuo atveju tai labai panašu į komandinį žaidimą, ne visuomet vieno dalyvio pastangos lemia rezultatą. Dėl to bendras derlingumas šiose vietose išlieka mažesnis, o lauko produktyvumas tampa netolygus.

Sprendimų kelias

Kaip spręsti šias kasmet gilėjančias problemas? Skirtingo derlingumo zonų ir pasėlio „salų“ suvokimas yra itin svarbus taikant tiksliąją žemdirbystę. Dirvožemio tyrimai, derlingumo žemėlapiai ir nuotoliniai pasėlių stebėjimo duomenys leidžia identifikuoti problemines zonas ir pritaikyti diferencijuotą sėją, tręšimą ar dirvos gerinimo priemones.

Baigdamas darkart pacituosiu A. Einšteiną: „Problemos negali būti išspręstos tuo pačiu mąstymu, kuris jas sukūrė.“ Žemės ūkyje tai reikštų, kad dirvos degradacijos ir nevienodo augalų produktyvumo neišspręs didesnės trąšų normos ar intensyvesnė augalų apsauga, reikia keisti požiūrį, darna technologijose, racionalus žemės dirbimas, biologiniai sprendimai, bendradarbiavimas su gamta, o ne kova prieš ją.

Autoriaus nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.