Gimtadieniai – gyvenimo stotelės

Gimimo dienos šventimas siejasi su svarbiais gyvenimo aspektais: žmogaus tapatumu, saviverte, tarpasmeniniais santykiais. Apie šios dienos psichologinę reikšmę, kodėl vieniems gimtadienis – džiaugsmo, o kitiems – liūdesio kupina šventė, kalbamės su Vilniaus šeimos psichologijos centro psichologe Svetlana Misevičiene.

Kokia gimtadienio psichologinė reikšmė? Gimtadienis – egzistenciškai svarbi diena tiek pačiam žmogui, tiek ir jį į pasaulį atlydėjusiems tėvams. Tai diena, žyminti gyvenimo pradžią ir vėliau, kasmet, – gyvenimo metų ciklus. Ji padeda žmogui matuoti, sisteminti savo paties augimą, brandą, pasiekimus. Juk ne veltui dažnas save apibūdina remdamasis tam tikrais periodais, koks buvo vaikystėje (pavyzdžiui, „tikras nenuorama“, „mamos pagalbininkas“, „tėvelio dukrelė“ ir pan.), jaunystėje („maištininkas“, „mergišius“, „pilka pelytė“ ir pan.), suaugęs („verslo dama“, „darboholikas“, „namų šeimininkė“ ir pan.). Prasminga pamąstyti apie tai, kokį kelią nuėjai, kaip augai, kuo tapai. Kuo aiškiau žmogus geba sau įvardyti pasiekimus ir tolesnius tikslus, tuo senatvėje mažiau kenčia nuo minčių apie tai, ką visuomet norėjo, bet jau nebesuspės įgyvendinti. Asmeninių siekių patenkinimas, realizavimas leidžia leng­viau laukti senatvės ir mažiau bijoti mirties. Pats gimtadienis reikšmingas tuo, kad padeda kasmet prisiminti, kas nuveikta per praėjusius, likimo dovanotus metus. Gimtadienius vieni žmonės švenčia, jų laukia, kiti pamini „iš pareigos“, treti apskritai ignoruoja. Su kokiais psichologiniais momentais tai susiję? Priežasčių gali būti daug ir nebūtinai psichologinių. Gal tai iš vaikystės šeimos aplinkos atsineštas patyrimas. Dažnas prisimena, kaip gimtadienius šventė tėvai, kiek jie reikšmės tam teikė. Tai tradicijos, kurios perimamos iš kartos į kartą. Visgi  suaugęs žmogus gali spręsti pats ir renkasi, ar jis tas tradicijas nori keisti ir kaip. Kita vertus, kasmet pasirinkimą švęsti gimtadienį lemia ir tuometė susiklosčiusi situacija. Žmogus gali neturėti galimybių pasimatyti su artimaisiais, būti finansinėje duobėje, patirti sveikatos sutrikimų ar yra kitokių dalykų, trukdančių įgyvendinti planus. Priežastimi gali būti ir baimė sustoti bei pabūti su savimi, išgirsti save. Juk kiek­vienais metais turime ir kuo pasidžiaugti, ir dėl ko paliūdėti, tik kartais labai nedrąsu štai taip susimąsčius atrasti, kad taip ir liko nepadaryta daugybė planuotų, žadėtų sau ir kitiems dalykų, neatsikratyta save ar aplinkinius erzinančių įpročių, netapta tuo, kuo virsti labai norėta, neatsiribota nuo žmonių, kurie nepriimtini. Švęsti gimtadienį ar ne žmogus renkasi pats, veikiamas savo praeities patyrimo ir dabartinės situacijos teikiamų galimybių. Vienas, su šeima ar su minia – kaip kam patinka ir norisi. Mintimis per savo gimtadienį pabūti tik su savimi skatinu kiekvieną. Linkiu išdrįsti priimti pokyčius, atsisveikinti su netektimis, pasidžiaugti pasiekimais, rasti jėgų ir ryžto naujiems tikslams. Kas yra „gimtadienio depresija“? Kartais būna sunku pripažinti sau, kad metai bėga, laikas nestovi vietoje, o mes vis kažko laukiame, kažko nedrįstame, perkeliame atsakomybę kitiems už tai, ką turime padaryti patys. Juk nei kaltųjų paieškos, nei neryžtingas stovėjimas vietoje nepadeda žengti pirmyn ir džiaugtis prabėgusiu laiku. Tuomet ir kyla vadinamoji „gimtadienio depresija“. Atrodo, kad yra daugiau dėl ko liūdėti nei džiaugtis. Kad ir kaip garsiai visiems sakytume, kad kalta aplinka, viduje kaltiname pačius save. Tai skaudu ir nuo to norisi pabėgti, užgniaužti kartėlį ir negirdėti vidinio sąžinės balso, o štai „kaltininkas“ gimtadienis (nori ar ne) primena mums apie laiko tėkmę ir tai, kad laukimas ir neryžtingumas taip niekur ir nenuvedė. Dalis žmonių mielai švenčia gimtadienius, kol jauni. Kuo jie vyresni, tuo labiau stengiasi slėpti savo amžių ir šios datos nemini. Ką apie žmogų byloja tokia pozicija?   Tai nevalinga vidinė baimė, kad nebesuspės įgyvendinti savo troškimų, patenkinti poreikių, greitai vidinės jėgos ir sveikata išduos ir mirs nelaimingas. Sendami vis aiškiau suvokiame, kad sprendimas veikti, klysti ir mokytis yra geriau nei pasyvus laukimas, kad aplinka mums ką nors dovanos. Ir visai nesvarbu, ar turtus, ar išmintį. Baisu sau pačiam įvardyti metus, kuriuos tarsi iššvaistei, o ką jau kalbėti apie aplinkinius (ir dar su jais „švęsti“ tą sukaktį). Savo trūkumų pripažinimas labiau padeda nei vengimas apie juos galvoti. Bent jau gali rasti atspirties tašką, nuo kurio reikia eiti toliau. Kartu ir pasidžiaugti savimi, kad nesi jau toks beviltiškas, dar turi noro ir bent truputį laiko tapti kažkuo daugiau. Artėjant jubiliejui daugelis patiria aplinkinių spaudimą – būtina švęsti, tokios tradicijos. O jei žmogus nenori, kaip jam atsilaikyti? Visuomenės spaudimą jaučiame kiekviename žingsnyje. Ir visai nesvarbu, ar kalbėtume apie artėjantį jubiliejų, ar apie sprendimą tuoktis, auginti vaikus, baigti universitetą, siekti karjeros aukštumų. Visada tarsi filtruojame visuomenės sukurtus žmogui stereotipus: ar jie priimtini, teisingi, kurių iš jų galima nesilaikyti. Niekada netapsi visiems geras ar tobulas, visada bus mąstančiųjų kitaip, nei mąstai tu. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad laimę kuriame ir suprantame kiek­vienas skirtingai. Taigi ir švęsti savo jubiliejų ar ne, sprendžiame tik mes patys. Jei tai mums teikia laimės, kodėl gi ne? Jei tai tik šventė dėl šventės, tai kokia jos prasmė? Jei vis dėlto žmogus surengia savo jubiliejų, nors to labai ir nenorėjo, kokios tokios „šventės“ psichologinės pasekmės? Viskas priklauso nuo to, kiek žmogui svarbu patikti kitiems. Juk vis tiek visiems turbūt neįtiko? Tuomet pats tikslas „patikti“ kaip ir nebuvo visiškai įgyvendintas. Kokių jausmų šis suvokimas sukelia? Pyktį, nusivylimą, galbūt neviltį ir bejėgiškumą? Manau, kad visų pirma žmogus turi būti nuoširdus sau. Tuomet ir sprendimą priimti paprasčiau, ir neįgyvendinamasis siekis patikti visiems nebebūna toks svarbus.

Violeta Gustaitytė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.