Gimtinės reveransas savo garsiajai aktorei Unei

Kupiškėnai su baltu pavydu iki šiol žvelgė į kaimynus biržiečius ir rokiškėnus, į jų sumanytus profesionalių teatrų festivalius. Jie išlaikė kelių dešimtmečių kultūros tradicijas, dar iš sovietmečio paveldėtas. Ar kupiškėnai neturėjo savų idėjų, savų meno puoselėjimo stimulų?

Bus išrinktas pirmasis laureatas Buvo minčių, buvo asmenybių, tik jos netiko sovietmečiui. Babickai iš Laukminiškių kaimo, iš jų gryčios į pasaulį išėjo garsūs žmonės – pirmasis Lietuvos radijo diktorius Petras Babickas, vyriausioji iš vaikų Uršulė, aktorė Unė, Unė Baye, kaip ją pažinojo XX a. pr. Niujorke, Vašingtone, Holivudo filmų studijoje, Paryžiuje. Kitas Unės brolis Kazys tapo prieškario Lietuvos karininku, Vytautas – mokytoju. Soviet­mečiu šios šeimos likimai buvo nulemti valdžios, kas pasitraukė į Vakarus, kas pateko į Gulagą, kas išgyveno, kas žuvo... Unei Babickaitei, vienai spalvingiausių lietuvių teatro asmenybių, pirmajai režisierei moteriai, vaidinusiai Europos scenose, iki šiol nebuvo progos atiduoti pagarbos duoklę. Laimė, Kupiškio kultūros centre dirba aktyvūs ir iniciatyvūs žmonės, režisierei Nijolei Ratkienei kilo mintis surengti profesionalių teatrų Unės Babickaitės vardo festivalį „Art do“. Parašė projektą, surado rėmėjų ir štai – Kupiškyje vyksta aktyvus teatro gyvenimas šią priešvelykinę savaitę. Lietuvos nacionalinis ir Kauno dramos, Panevėžio Juozo Miltinio, Vilniaus kamerinis ir „Cezario grupės“ teatrai bei teatras „Atviras ratas“ kas vakarą kviečia kupiškėnus į miesto kultūros centrą, dabar jau kaimynai panevėžiečiai, rokiškėnai, biržiečiai, anykštėnai važiuoja čia pamatyti garsių aktorių ir gerų spektaklių. „Geri, mąslūs spektakliai, ne tik linksminantys ar prajuokinantys, o kviečiantys pamąstyti apie žmogaus būtį, prasmę, gimimą ir mirtį, apie meilę ir atsakomybę, apie teatrą ir kūrybą, grožio didžiąją paskirtį tobulinti pasaulį, tikrai kilnūs tokie vakarai“, – taip tarpusavyje kalbasi ir diskutuoja kupiškėnai, kaskart po spektaklių balsuojantys už jiems patikusį pastatymą. Skaičiavus balsus, komisijos bus išrinktas pirmasis Unės Babickaitės vardo premijos laureatas.

Visas gyvenimas – tik teatrui Šis profesionalių teatrų festivalis, kartu davė progą kupiškėnams pagaliau iš arčiau pažinti savąją Unę. Senieji šio krašto žmonės dar turi šeimos albumuose šimtamečių nuotraukų, kuriose užfiksuotas baigusių kursus vietos daraktorių pulkelis, tarp jų ir trapi didžiaakė mergaitė Uršulė Babickaitė, dar nenujaučianti savo tolimų kelių ir klajonių. Režisierė Birutė Mar, sukūrusi ir suvaidinusi vienaveiksmę pjesę pagal aktorės 1930–1932 metais Paryžiuje parašytus dienoraščius, sakė šią asmenybę pažinusi atsitiktinai. Kupiškio bibliotekoje ji buvo paprašyta paskaityti aktorės dienoraščių ištraukas pristatant Lino Brogos sudarytą knygą „Unė Babickaitė–Graičiūnienė. Laiškai. Amžininkų atsiminimai“. Beskaitydama susižavėjo aktorės idealizmu, subtilia ironija, pastabiais ir tiksliais teatro meno vertinimais, kūrybos ir vaidybos magijos giliu suvokimu. Iš šių jausmų buvo sukurtas spalvingas ir jautrus pasakojimas apie Unės paryžietišką gyvenimą, jos pažinotus režisierius, asmeninio gyvenimo detales. Išskirtinio grožio aktorei nestigo garsių vyrų dėmesio, jai piršosi poetas Balys Sruoga (jis sugalvojo Unės – vienintelės, išskirtinės – vardą), bet toji „išskirtinė“ pasirinko vienintelę teatro meno meilę, atsisakydama buitiškosios laimės. Ištekėjo už tikro pusbrolio Vytauto Graičiūno, panašios grožio trokštančios sielos brolio, kaip pati sakė, pasižadėdama neturėti vaikų, kad visą savo dvasinę energiją atiduotų kūrybai, pasišvęstų teatro menui. Taip ir darė, vaidindama ir režisuodama Paryžiuje, kurdama lietuvių teatrą Amerikoje. Tik Lietuvon prieš karą sugrįžus, vaidinti scenoje Unei nebeteko, pasak kritikų, pernelyg perdėtai jausminga buvo, nepritapo. Po to gyvenimas griuvo ir dužo, karas, pokaris, Stalino gulagas, kuriame žuvo mylimas vyras. Pati Unė atlaikė, sugrįžo, mirė 1961 m. rugpjūčio 1 d., palaidota Palėvenės kapinėse Kupiškio rajone. Per visas netektis, skurdą, perversmus aktorė išliko ori ir ištikima savo aukštiesiems teatro ir kūrybos idealams, savam jaunystėje sukurtam Unės manifestui: tik menas yra pasaulio gelbėtojas.

Spektakliai – penas pamąstymui 1968 m. Unės Babickaitės sukauptas rašytinis archyvas, išsaugoti asmeniniai daiktai, baldai atiteko Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejui, keli daikteliai, suknelės, bateliai, rankinė eksponuojami ir šiame festivalyje. Birutės Mar scenoje atkurtas Unės gyvenimas žiūrovus sužavėjo, balsavimo dėžutė buvo pripildyta gerų įvertinimų. Kiti spektakliai – Cezario Graužinio režisuota „Arabiška naktis“, Nacionalinio Kauno dramos teatro spektaklis „Aušros pažadas“ pagal autobio­grafinį Romeno Gary romaną – irgi suteikė daug dingsčių pamąstyti. Neišsakytos meilės skola savo motinai paakino Vilniuje gimusį, Paryžiuje garsiu rašytoju tapusį Romeną Gary sukurti romaną – odę motinai, ir tyliai atsidusti: „Gyvenu, nelaikau gyvūnų, per skaudu jų netekti, labiausiai esu prisirišęs prie vandenyno, jis ne taip greitai numiršta.“ O prie ko mes prisirišame, ką mylime? Triukšminga „Arabiška naktis“, pelniusi Auksinį teatro kryžių, iš kasdienio gyvenimo nepastebimo vyksmo paakina pagalvoti apie atsitiktinumą, kuris tampa lemtimi. Durys, kurios užsitrenkia, arba paliktos atviros... Ir viskas pasikeičia. „Ir kodėl atsiduriame ten, kur turime atsidurti, kad būtume ten, kur esame dabar?“ Iš kiekvieno spektaklio bent po vieną mintį išsinešant, jau kokia bus mąsli ši savaitė. Iš viso festivalyje šeši teatrai parodys septynis spektaklius (iš jų vienas vaikams), baigsis festivalis ir paaiškės Unės Babickaitės premijos laureatas šį penktadienį.

Virginija JUŠKIENĖ „ŪP“ korespondentė

Autorės nuotraukos

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.