Grybautojus po miškus vedžiojanti Aurelija Plūkė: „Grybai mums rodo, kaip viskas susiję“

A. Plūkę kalbino Laisvė Radzevičienė.

– Aurelija, domiesi grybais ir grybavimo kultūra. Ar mes, lietuviai, čia esame išskirtiniai?

– Esu daug kalbėjusi su žmonėmis, kuriems grybavimo kultūra nėra, kaip mums, savaime suprantama. Bent jau mano gyvenime grybai ir grybavimas buvo nuo vaikystės. Mama išmokė, kaip atskirti valgomuosius grybus. Eidavome kartu į mišką, būdavo, pagaudavo azartas, kas daugiau baravykų ras, bet prisimenu ir tai, kokie sunkūs būdavo kašikai ir koks ilgas kelias namo… Pamenu, mama vis sako: jau einam link namų, ir vis einam, einam…

Močiutė gyveno kaime prie Kernavės, vasaromis ten praleisdavau daug laiko, mūsų žaidimų aikštele tapdavo gamta.

Stipriau grybais domėtis pradėjau jau gerokai vėliau, dar labiau įsigilinau per pandemiją, kai įprastiniai darbai nutrūko, galėjau daugiau laiko leisti miške, fotografuoti. Makrofotografija buvo tarsi naujas žvilgsnis į grybus, pamačiau, kokie skirtingi grybai, kokios įdomios tekstūros. Natūraliai pradėjau ieškoti apie juos daugiau informacijos.

– Ar lengvai jos radai?

– Lietuviškai turėjome tik populiarią knygelę „Lietuvos grybai“, dar – mokslinių monografijų, kurias skaityti sunku. Daugiausia informacijos radau anglų kalba. Perskaičiusi pradėjau dalytis socialiniuose tinkluose. Pasirodė, kad žmonėms – įdomu. Vyro paskatinta, Vilniaus universitete baigiau mikologijos pagrindus. Studijos man labai padėjo – įveikiau specifinius terminus, sužinojau, kaip ieškoti informacijos. Galiausiai grybų pasaulis mane taip įtraukė, kad nusprendžiau savo gyvenimą toliau sieti su jais.

– Grybų pasaulis labai platus, kaip ir visa gamta…

– Bet kurioje, atrodo, visai su grybais nesusijusioje aplinkoje jų galima rasti. Statybose, medicinoje, sveikatingumo srityje, vizualiuosiuose menuose, muzikoje…

Daugelis lietuvių grybus supranta gana siaurai – grybai valgomi arba nevalgomi. Pamenu, kai pradėjome apie grybus kurti televizijos laidą, mūsų klausdavo – tai kiek tų laidų sukursite, ką apie grybus kalbėti? Iš tiesų tai – nepaprastai plati tema, apraizganti visą žmogaus pasaulį.

– Argi ne keistas paradoksas – lietuviams grybavimas yra natūrali būsena, itin sena tradicija, bet į grybus žvelgiame paprastai. Pasaulis grybus tarsi supranta plačiau, nors grybavimo tradicijų nedaug kur išlikę?

– Šiais metais festivalyje Amerikoje apie tai kalbėjome – kultūrose, kur įprasta rinkti grybus ir juos valgyti, viskas susitelkia į grybų rinkimą maistui. Žinoma, esama ir gilesnių dalykų – ryšys su gamta, mišku, rinkėjų bendruomenė, kultūros identiteto dalis, bet paprastai kalbant – grybas yra arba valgomas, arba nevalgomas. Grybų šventė Varėnoje yra bene vienintelis grybams skirtas renginys, kuriame renkame grybus, juos ruošiame, ragaujame, bendraujame.

Amerika – grybofobiška šalis. Amerikiečiai grybų nepažįsta, bijo juos rinkti, bijo apsinuodyti. Gali būti, kad tai atėjo iš laikų, kai grybai buvo siejami su raganyste, magija, šamanizmu, pagoniškais tikėjimais. Amerikoje tik pastaruoju metu atsiranda pavienių entuziastų, kurie domisi skirtingais grybų pasaulio aspektais. Jie renkasi krūvon, nori dalytis, pasakoti apie grybus kitiems, atranda skirtingų sričių.

– Neseniai grįžai iš Amerikoje vykusio grybų festivalio. Ar jis panašus į mūsų Grybų šventę?

– Rugpjūtį lankiausi Kolorado valstijoje vykstančiame Telluride grybų festivalyje. Prieš 46-erius metus jis prasidėjo nuo psichodelikų: festivalio iniciatoriai – mokslininkai ir grybų entuziastai – norėjo kalbėtis apie psichoaktyvių medžiagų turinčius grybus, juos tyrinėti ir geriau suprasti jų veikimą. Atsirado mokslinė perspektyva, o šiandien didelę festivalio dalį užima kultūrinė programa, paradas, muzikos vakarai, poezijos skaitymai, degustacinės vakarienės, edukacijos, pažintiniai žygiai. Susirenka daugybė žmonių – mikologai, knygų autoriai, medikai ir kiti apie grybus smalsaujantys žmonės.

Grybai mane į tą festivalį ir nuvedė. Prieš trejus metus apie festivalį man užsiminė vienoje iš mano edukacijų Vilniaus Vingio parke dalyvavusi Amerikos lietuvė Daiva. Apie festivalį, aišku, žinojau, bet paaiškėjo, kad toji moteris 28 metus gyvena festivalio mieste ir yra gana įsitraukusi į jo veiklas. Trejus metus užtruko, kol suderinome, kad galėsiu festivalyje perskaityti pranešimą ir pravesti dvi edukacijas. Amerikiečiams pasakojau apie Lietuvos grybų kultūrą, apie šilų dzūkų grybavimo tradiciją.

– Ar bandei Kolorade grybauti?

– Viešėjome ten mėnesį, tai didžiąją laiko dalį tvarkėme ir džiovinome baravykus. Kaip tik pasitaikė baravykų metai, patyrėme įspūdingą nuotykį grybaudami kalnuose. Visiškai kita patirtis!

Turėjome gal tris džiovykles, visos trys buvo nuolat įjungtos. Visai žiemai turiu amerikietiškų baravykų su raudonai rudomis kepurėmis, augančių tik kalnuose.

– Vaikščiodama po Lietuvos miškus, gali įsivaizduoti, kur kokie grybai auga? Ar sugebėjai atrasti grybų vietas kalnuose?

– Kalnuose reikia važiuoti ten, kur auga eglės, drebulynuose baravykų nerasi.

Kartais kokiame šlaitelyje gali užtaikyti kad ir mažą plotelį, prirenki, išpili automobilyje ir vėl renki. O tada sėdi namuose ir svarstai, ką su visu tuo daryti? Dzūkai sako, kad grybai užburia – grybauji ir negali sustoti.

– Kur Lietuvoje tau patinka grybauti? Ar turi mėgstamą vietą?

– Neturiu savo miškų, skirtingose vietose skirtingi grybai auga. Gyvenu Trakų rajone, tai dažnai aplinkiniuose miškuose pasimalu. Kai lydžiu grybautojų grupes į mišką, pati ne visada pagrybauju. Miškuose pasakoju apie grybų pasaulį, grybų įvairovę, vykstame į senus miškus, kur daug pūvančios medienos. Šį savaitgalį tikiuosi daugiau valgomų grybų prisirinkti. Festivalyje Amerikoje prisirinkau daug naujų receptų. Norėčiau Lietuvoje pasigaminti voveraičių cukatų ir išvirti voveraičių džemo.

Kolorade teko paragauti karališkosios musmirės. Lietuvoje ji neauga, jos skonis – gana specifinis, tikriausiai ne kiekvienam patiktų.

– Įdomu, kas nusprendžia, kad grybas valgomas?

– Anksčiau žmonės maitindavosi tuo, ką surinkdavo. Tik jie ir atskirdavo, kuris grybas ar augalas valgomas, o kuris ne. Gal turėjo kažkokių būdų, pavyzdžiui, išmėgindavo, kaip reaguoja oda. Anksčiau žmonės buvo gerokai pastabesni nei dabar. Kad iš naujo išugdytume tokį pastabumo lygį, kokį turėjome, reikėtų daug laiko praleisti gamtoje. Dzūkai nuo seno sakydavo, kad grybai nukrenta iš dangaus, kad auga ten, kur žaibas trenkia. Tokie pastebėjimai šiandien turi mokslinį pagrindą – grybų sporos skraido, o žaibas išjudina grybieną ir grybai pradeda augti. Amerikiečiai net programėles tokias turi, kurios rodo, kur žaibas trenkė.  

– Kuris grybų pasaulis – paviršinis ar požeminis – tave labiau domina?

– Grybai yra geras pavyzdys, kad mes dažnai matome tik viršūnėles, o visi ryšiai, didysis organizmas yra nematomas. Grybai mums rodo, kaip viskas susiję ir kad niekas neegzistuoja vienas pats. Net ir mūsų kūnas yra tarsi miškas, ekosistema, kurioje gyvena grybai, bakterijos, virusai. Negali atskirti žmogaus DNR nuo ne žmogaus, nes be tos kitos dalies mes negalėtume gyventi. Tai tokie antropologiniai, filosofiniai klausimai mane irgi domina.

Varėnos rajono savivaldybės administracijos informacija