Į „Ąžuolų vilą“... glostyti karvių

Truko trejus metus

E. ir J. Jurkšai „Ąžuolų viloje“ apsigyveno 2017 m. Dabar šeimoje jau auga trys vaikai: vienuolikmetis Ąžuolas, šešiametė Rūta ir metukų Ieva. Sodybos šeimininkė „Ūkininko patarėjui“ pasakojo, kad abu su vyru yra kilę iš Kauno, ten gyveno ir dirbo sukūrę šeimą.

Nuomojosi butą, kotedžą ir svajojo apie sodybą su erdviu kiemu. „Mano tėtis yra iš Marijampolės, močiutė – iš Kudirkos Naumiesčio. Todėl, matyt, kažkaip pasąmoningai ir mes su vyru galiausiai atsidūrėme būtent šiame krašte, Sūduvoje“, – prisipažino E. Jurkšienė.

ŪP pašnekovė teigė labai anksti, dar vaikystėje, supratusi, kad miestas skirtas tikrai ne jai. Įsivaizdavo, kaip savo sodyboje augins žirgus, kitus ūkinius gyvūnus. Kai atėjo laikas nuomojamą būstą keisti į nuosavus namus, sutuoktiniai labai natūraliai pradėjo ieškoti sodybos, o ne buto ar namo mieste. Jie norėjo, kad sodyba būtų nutolusi nuo Kauno tiek, jog kelionė iki namų truktų maždaug 40 min.

Sodybos paieškos truko apie trejus metus. Važinėjo, apžiūrinėjo įvairias vietas. Sodybos, kurioje dabar gyvena, taip pat nepamilo iš pirmo žvilgsnio – ją teko prisijaukinti pamažu. Skelbime matė labai gražias sodybos nuotraukas – dailiai nupjautą žolę, ant palangių sustatytuose vazonuose žydinčias gėles. O kai nuvyko su pardavėju ir sūnumi apsižiūrėti, rado jau kurį laiką negyvenamą sodybą. Žolės, pasak E. Jurkšienės, siekė nosį, tarpai tarp trinkelių sužėlę ne ką mažiau. Moterį toks vaizdas šokiravo.

„Grįžus užklupo tarytum nusivylimo jausmas. Nežinojau, ką vyrui atsakyti, todėl dar sykį kartu nuvykome. Susėdome ant terasos laiptelių. Savo vizijose pradėjau piešti, ką čia būtų galima padaryti. Galiausiai nusprendėme, kad nėra čia jau taip blogai, kad pirksime būtent šią sodybą“, – pasakojo „Ąžuolų vilos“ šeimininkė.

Tiesa, sodybos įsigijimo procesas buvo sudėtingas dėl įvairių priežasčių, teko įveikti, ŪP pašnekovės tvirtinimu, visus įmanomus trukdžius. Nuo sodybos apžiūros iki jos įsigijimo užtruko pusmetį.

Prisipildė gyvybės

Sutuoktiniai įsikėlė į beveik tuščią gyvenamąjį namą su trimečiu sūnumi, kate ir dviem šunimis. Pirmuosius kelis mėnesius miegoti naujakuriams teko ant pripučiamo čiužinio. Name buvo tik stalas ir kelios kėdės.

„Palengva viską užgyvenome. Močiutė davė vištų, buvusios bendradarbės iš gyvūnų prieglaudos atvežė visą krūvą išgelbėtų ožių. Sodyboje atsirado ir avių, ir triušių, ančių, ponių, žinoma, ir keturi žirgai. Dabar jau tikrai daug ko esame prikaupę. Turime visų Lietuvos kaimui įprastų ūkinių gyvūnų, išskyrus paršelius. Labai norėčiau ir jų“, – ŪP savo „turtą“ vardijo pašnekovė.

„Ąžuolų vilos“ šeimininkai laiko keletą galvijų – vieną melžiamą karvę, telyčias ir pasenusias, užtrūkusias karves, kurios, pasak E. Jurkšienės, nebebus „mamos“. Dar yra jautukas – dėl grožio, kaip ir dekoratyvinės ožkytės. Vištos laikomos dėl kiaušinių. „Visi mūsų augintiniai gyvena tiek, kiek gyvena“, – pažymėjo ūkio šeimininkė.

Bet ir vienos karvės pieno užtenka per akis ir šeimai, ir tėvams ir draugams. Dar pasidaro grietinės, sūrio, varškės, jogurto, sviesto, grietinėlės. Pro pieno skyrių parduotuvėje „Ąžuolo vilos“ šeimininkė sakė praeinanti ramia širdimi.

„Tik daržovių neauginame, nors kaime neturėti daržo yra labai neįprastas dalykas. Tačiau aš labai daug laiko užtrunku, kol apeinu gyvulius. Mano supratimu, neužtenka gyvūnus tik pašerti ir pagirdyti. Todėl savo augintinius ir glostau, ir šukuoju, paprasčiausiai būnu kartu. Daržams nebeliktų laiko. Netoliese gyvena draugė, kuri nelaiko gyvulių, bet augina daržoves. Ji su mumis pasidalija, kaip ir močiutė, anyta. Mes atsilyginame tuo, ką turime patys“, – pasakojo moteris.

Nuo edukacijų iki išskirtinio užsiėmimo

„Ąžuolų viloje“ E. ir J. Jurkšai su šeima ne tik gyvena, bet erdvioje sodyboje organizuoja daug ir įvairių užsiėmimų – nuo edukacijų vaikams, draugų festivalių, fotografų mokymų su ūkio gyvūnais, kurie tampa modeliais ir taip užsidirba sau duoną, iki išskirtinių, vienintelių Lietuvoje karvių glostymo dienų.

Vokietijoje, Austrijoje, Amerikoje, kitose užsienio šalyse, pasak E. Jurkšienės, karvių glostymo užsiėmimai yra normali praktika. „Ąžuolų viloje“ karvių glostymo dienos pradėtos organizuoti visai neseniai, nuo šių metų vasario pabaigos. Užsiėmimai vyksta mažose, 6–8 žmonių grupėse, trunka apie dvi valandas.

„Iš pradžių supažindiname su savo ūkiu. Su kolege prigaminame ir siūlome užsiėmimų dalyviams įvairių pieno produktų, Kazlų Rūdoje iškeptos naminės duonos. Vėliau prasideda jautuko, telyčios ir karvių glostymas, šukavimas, mylavimas. Gyvuliai yra išmokyti būti prie žmonių, mes juos vežamės į renginius, žygius. Todėl glostomi atsipalaiduoja, atsigula, ir žmonės kartu su jais ir net ant jų atsigula. Tikra relaksacija, beveik meditacija“, – apie išskirtinio užsiėmimo ypatumus pasakojo ŪP pašnekovė.

Yra žmonių, kurie, vieną kartą dalyvavę tokiame renginyje, rekomenduoja pabandyti draugams arba ir patys grįžta dar kartą patirti neįprastų ir malonių pojūčių.

„Ąžuolų viloje“ galima ir apsistoti – yra atokiau pastatytas svečių namelis. Bet ir pro jo langus matosi šalia besiganantys gyvuliai.

Galva net dūzgia

Erdvioje „Ąžuolų vilos“ sodyboje veiksmo netrūksta beveik ištisus metus, išskyrus laisvesnius vasario–kovo mėnesius. Prieš metų pabaigos šventes sodyba pavirsta jaukiu Kalėdų kaimu, kuriame rengiamos fotosesijos.

Sodybos šeimininkė prisipažino, kad ji turi tiek minčių ir sumanymų, jog, atrodo, galva net dūzgia. Kaip bitės. Tiesa, bičių sodyboje kol kas nėra. Bet, jei šeimininkai sumanys, tikrai atsiras „Ąžuolų viloje“ vietos ir bitėms. „Pas mus tiek erdvės, kad kartais gali ir nesutikti sodyboje esančių žmonių. Tai ir yra smagiausia. Jei man pasidaro kažko per daug, be vargo galiu rasti ramų kampelį pailsėti, atsipūsti. Niekuomet savo namuose nesijautėme apriboti. Bent jau aš taip ir įsivaizdavau savo gyvenimą“, – tikino E. Jurkšienė.

Eglės JURKŠIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja