Į Jurbarko rajoną atklydo meška

Pasak medžiotojų, jie dėl to, kad rasti pėdsakai priklauso rudajam lokiui, neabejoja – Lietuvoje daugiau nėra jokių žvėrių, kurie paliktų tokius pėdsakus.

Nors tradiciškai teigiama, kad rudasis lokys Lietuvoje pastoviai negyvena ir tik užklysta iš kaimyninių Latvijos bei Baltarusijos, tačiau pastarieji keletas metų liudija ką kita.

Išnykusi rūšis vis dar slampinėja Lietuvos miškuose

Kaip rašo delfi.lt, meška yra istorinės Lietuvos gamtos dalis, viena iš jos biologinės įvairovės rūšių, kuri jau daugiau kaip 100 metų mūsų teritorijoje laikoma išnykusia. Iki XVIII–XIX a. šis žvėris buvo paplitęs visoje Europoje, Šiaurės Afrikoje (Atlaso kalnų srityje), šiaurinėje Azijos dalyje (į pietus nuo Himalajų) ir Šiaurės Amerikoje. XIX a. pabaigoje, XX a. pradžioje arealas labai pakito lokio nenaudai, išliko tik izoliuotos arealo dalys.

Artimiausios mūsų kaimyninės šalies Baltarusijos lokiai turi tamsiai ar šviesiai rudą kailį, sveria 113–270 kg, kūno ilgis 130–185 cm. Jų gyvenamoji aplinka – tai dideli, dažniausiai mišrūs miškų masyvai. Žiemą iš rudens gerai įmitę lokiai įminga, o sausio pabaigoje ar vasario pradžioje atveda 1–3 (rečiau 4–5) jauniklius. Būtent šios kilmės meškos pastaruoju metu svečiuojasi Lietuvoje. Rudieji lokiai – stambūs plėšrūnai. Tiesa, patinai stambesni (vidutiniškai apie 30 proc. sunkesni už pateles). Jų rega panaši kaip ir žmonių, klausa vidutiniška, tačiau jie turi labai gerai išsivysčiusią uoslę.

Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. Alius Ulevičius, iš Lietuvos meškos išnykusios dėl medžioklės ir miškų fragmentacijos: jos pasitraukusios ten, kur stambesni miškai.

„Rudųjų lokių išgyvenimo sąlygoms reikalingi dideli miškų masyvai, kad nebūtų intensyvi miškininkystė, miškų lankymas“, – teigia pašnekovas.

Vaikštinėjantys plėšrūs svečiai nebestebina.

Tačiau maži miškai retiems pasisvečiavimams Lietuvos teritorijoje nėra kliūtis, o šiltąjį sezoną tokių rudųjų lokių vizitų ypač padaugėję.

Lokiai gali ir pasilikti

Gamtininkas Selemonas Paltanavičius sako, jog paprastai rudųjų lokių migracijos statistika nefiksuojama, bet akivaizdu, kad šiais metais jų Lietuvoje svečiuotasi kur kas daugiau nei ankstesniais metais.

Nors, anot S. Paltanavičiaus, specialiomis priemonėmis Lietuvoje įkurdinti šių lokių neplanuojama, gamtininkas neatmeta pastovios meškų populiacijos, susiformavusios natūraliu būdu, galimybės. Tiesa, vargu ar ji bus gyvybinga.

„Latvijoje ir Baltarusijoje jos gyvena, Estijoje jų populiacija gana gausi. Mūsų miškuose meškoms vietų gyventi yra, tačiau, ar jų bus, teks spręsti pačioms meškoms, užklystančioms iš svetur. Įkurdinti meškas neplanuojama, tuo labiau, kad tokia priemonė vargu ar užtikrintų žvėrių pastovios populiacijos egzistavimą – meškos klajoja ir bet kada paliktų tuos miškus, kuriuose buvo įkurdintos.

Jeigu šis procesas vyks natūraliai, jei populiacija formuosis iš individų, atklydusių iš kitur ir pasilikusių pas mus, tam tikrai niekas neprieštaraus. Juk meška tebėra mūsų faunos dalis“, – teigia pašnekovas.

Plečia teritoriją

Meškų migracija pro Lietuvą turi paaiškinimą. Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. A. Ulevičius pasakoja, jog rudieji lokiai paprasčiausiai plečia teritoriją, nes per pastaruosius metus šių plėšrūnų populiacija Baltarusijoje išaugusi. Lietuvoje jie gali vaikštinėti ir visą šiltąjį laikotarpį.

„Migruojantys daugiau yra patinai, gyvenantys pavieniui. Jie užklysta ieškodami maisto, naujų teritorijų ir jei jiems čia nepatinka, jie keliauja toliau. Baltarusijoje lokių populiacija padidėjusi ir jiems reikalinga didžiulė individuali teritorija“, – tvirtina A. Ulevičius.

Žmogus bijo meškos, o meška – žmogaus

Kad šiuo metu Lietuvoje vaikštinėjančios meškos pasiliktų, reikia ne tik užtikrinti joms tinkamas buveines, bet ir pasirūpinti jų ramybe.

„Didžiausia problema su plėšrūnų tipo gyvūnais dažniausiai yra sugyvenimas su žmogumi. Kadangi mūsų miškai daugiau yra mozaikiniai, nėra didelių masyvų, meškai tai nelabai patiktų. Artimas kontaktas su žmogumi ruduosius lokius atbaidytų – jiems reikalinga ramybė“, – aiškino „Baltijos vilko“ atstovas A. Laurinavičius.

Nors lokiai ir vengia žmonių, S. Paltanavičius sako, kad kiekvienas Lietuvos gyventojas turėtų sekti informaciją apie šių plėšrūnų migraciją. Gamtininkas turi ir keletą patarimų, ką daryti, jei žmogus susitiko su meška.

„Tokie susitikimai būna netikėti ir nelaukti, tačiau visais atvejais reikia nekelti panikos, nebėgti – meška yra laukinis gyvūnas, ji tikrai nesiekia pažinčių su žmonėmis, tad pajutusi pavojų pati pasišalins. Meškai apsispręsti bus lengviau, jei garsiai kalbėsime ir leisime suprasti, kad kažkur netoliese yra žmonės“, – rekomenduoja S. Paltanavičius.

Nors meškos Lietuvoje nebegyvena, svečiuotis joms čia labai patinka. Todėl gyventojai, ypač Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje, turėtų būti atsargūs: sutikti rudąjį lokį šiais metais yra kur kas daugiau šansų nei ankstesniais metais.

Bet reikėtų prisiminti, kad šie plėšrūnai nepuola, jei nejaučia grėsmės.

ŠVIESA

Viršelyje asociatyvi ŪP redakcijos nuotr.: rudasis lokys Žagarės regioninio parko lankytojų centre.