Į Rusijos nasrus – kiekvienas euras ar doleris už „perkrikštytas“ daržoves

Marius DUBNIKOVAS:

Visų pirma, be abejo, turi būti EK sprendimas, t. y. Europos mastu turi būti priimtas draudimas įvežti rusiškos kilmės daržoves, nes priešingu atveju veikia įvairios apėjimo schemos ir ribojimai tampa neveiksnūs. Turi būti aktyviai sekami rusiškos kilmės produktai, nes jie gali atvažiuoti ir iš Kazachstano bei kitų jos kaimyninių valstybių. Problema išties aktuali, nes tai žeidžia Lietuvos ūkininkus, šiltnamių vystytojus ir naudojama kaip ginklas keliais aspektais – sujaukti ekonominę padėtį Europoje, erzinti ūkininkus, kurie priversti protestuoti ir kelti nepasitenkinimo bangas savo reikalavimais. Vyksta socialiniai neramumai.

Draudimas Europos mastu – vienintelis kelias, nes kitu atveju veikia visokios prekybos schemos ir daržovės „perkrikštijamos“.

Kokie galėtų būti problemos sprendimo būdai? Turbūt pats paprasčiausias būtų muitų įvedimas – ne drausti pilna apimtimi tų daržovių judėjimą, bet turėtų būti apmuitintos papildomais mokesčiais ir taptų nepatrauklios. Padidinti muitai gali būti taikomi visoms daržovėms, kurios atkeliauja iš už ES ribų. Tokiu būdu būtų galima atsiriboti nuo schemų „perkrikštijant“ Rusijos ar kitų trečiųjų šalių daržoves bei parduodant jas ES. Tai tikriausiai vienintelis variantas, nes kitu atveju to išvengti nepavyks ir toliau matysime vienokią ar kitokią prekybą, nes visuomet atsiras žmonių, kurie tokiu būdu siekia pasipelnyti.

Iš to mes galėtume išlošti, kadangi ūkininkams pagerėtų gyvenimas, padidėtų kainos, iš tiesų tai leistų daugiau uždirbti arba būti rentabiliems, nes priešingu atveju kai kurie ūkiai net gali susidurti su finansiniais sunkumais. Iš vartotojų pusės – tokie draudimai padidintų kainą, bet tas padidėjimas nebūtų didelis, gal tik keliasdešimt centų už kilogramą. Kai kurie komentatoriai galėtų sakyti – tai nepriimtina, kodėl kainos turi didėti? Šitoje situacijoje – juk vyksta karas Ukrainoje, Rusijos ekonominis karas prieš Europą – jau vyko energetinis karas, dabar jis persimeta į žemės ūkio produkciją – matome ir grūdų, ir daržovių sektoriuose labai agresyvius veiksmus. Todėl vartotojai kažin ar turi teisę reikalauti mažesnių kainų bet kokia kaina mainais už tai, kad mes neremtume Rusijos karo mašinos. Reikia suprasti, kad jeigu iš Rusijos atkeliauja prekės visokia forma ir jos „persikrikštija“, yra parduodamos ES, tokie pinigai patenka į Rusiją ir prisideda prie karo mašinos finansavimo.

Jeigu anksčiau būdavo galima daryti prielaidą, kad galbūt ten ūkininkai gauna tuos pinigus, pastarieji į karą nepatenka, maistas negali būti sankcionuotas, nes turi labai stiprų socialinį aspektą ir pan., tai dabar tas argumentas yra visiškai nepriimtinas dėl to, kad Rusijos ekonomika perėjo į visai kitokią – karo ekonomiką, t. y. 6 proc. bendro vidaus produkto keliauja karo pramonei, jai atitenka apie trečdalis biudžeto (įvairiais skaičiavimais). Tai reiškia, kad kiekvienas euras ar doleris, kuris patenka į Rusijos nasrus, didele apimtimi keliauja būtent karo pramonei. Todėl ir reikalingi skubūs, greiti sprendimai, kad dolerių tekėjimas būtų nutrauktas.

Taip pat reikia suprasti, kodėl Rusija taip daro – dempinguoja iš vienos pusės, kelia sumaištį tiek ūkininkams, tiek Europos ekonomikoms. Iš kitos pusės – ji yra priversta taip daryti, nes jai reikia kiekvieno dolerio, kurį tik gali gauti. Pvz., Europa sėdėjo ant dujų adatos, dabar joje rusiškų dujų praktiškai nebeliko, už jas Rusija nebegauna pajamų. Naftos kainos apribotos. Gauna pajamas, bet jos mažesnės, nei tikėjosi. Agresorei reikia visų papildomų dolerių, kuriuos tik gali surinkti. Klausimas, ar Rusija sąmoningai iškart suprato, kad tai galima naudoti kaip ginklą ir tuo pačiu rinkti eurus bei dolerius, ar tik vėliau susivokė, kad tai yra puikus įnagis, kai Prancūzijos, Nyderlandų, Vokietijos ir tie patys Lenkijos ūkininkai išvažiavo protestuoti į Briuselį. Galima spėlioti, bet labai tikėtina, kad Rusijos mąstymas yra per karo prizmę, nesvarbu, koks tai būtų sprendimas – ar dėl dujų, ar dėl maisto, daržovių ir grūdų.

Todėl ir toks dramatizmas – ES nelabai nori priimti sprendimų, nes lobizmas vyksta ganėtinai stipriai, yra jėgų, siekiančių, kad šių draudimų nebūtų. Supraskime, kad tokia prekyba neša naudą, antras dalykas – neatmeskime variantų, kad toje pačioje Rusijoje tie patys šiltnamiai, kuriuose auginamos daržovės, iš dalies priklauso ir Vakarų Europos įmonėms. Kai kurie olandai, ispanai, prancūzai galimai taip pat turi finansinių interesų ir būtent dėl to jie yra ginami. Jeigu sankcijos apkarpė prekybą technikos, pramonės šakose, tai maistas tarsi liko nuošalyje, nes buvo nesankcionuojamas, pateikiant argumentus dėl galimo bado, maisto trūkumo. Labiausiai pažeidžiama visuomenės dalis negali netekti teisės į pigų maistą ir t. t., bet panašu, jog šis instrumentas, kad ir koks jis nekaltas atrodytų iš pirmojo žvilgsnio, taip pat naudojamas kaip instrumentas kariaujant ekonominį karą prieš Europą. Tai dėl to ir turėtų politikai suklusti.

Rytis JOKUBAUSKAS:

Kai maisto produktai „perkrikštijami“, akivaizdu, jog yra sukčiavimo elementų, todėl valstybės kontrolės institucijos turėtų imtis visų priemonių, kad tokių dalykų nebūtų. Yra Lietuvoje Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir analogiška institucija Lenkijoje, kurios turėtų prižiūrėti, kad taip neatsitiktų. Bet žinome, kad būna įvairių schemų ir kartais gana sudėtingų, tam ir dirba šios institucijos. Tikrai norėtųsi greitesnio rezultato.

Taip pat turėtų būti ir spaudimas iš Lenkijos vartotojų organizacijų Lenkijos institucijoms, nes klaidingas šalies nurodymas yra ir vartotojų klaidinimas. Vartotojams tikrai nėra vis vien, iš kokios šalies kilusi tam tikra prekė. Vartotojai renkasi prekę pagal įvairias savybes, ne tik pagal kainą, ir kilmės šalis yra viena iš tų savybių. Tai tikrai labai svarbu. Klaidinimas, iš kokios šalies atkeliavusi ta prekė, yra vartotojų klaidinimas, galintis turėti įtakos vartotojų pasirinkimui. Todėl tokie dalykai yra netoleruotini ir turėtų būti užkardyti.

Iš vienos pusės – lyg ir norisi tikėti, kad maisto produktai, pateikiami į prekybą, yra saugūs vartoti, tačiau tai, kad gamintojai laikosi tikrai ne tokių griežtų reikalavimų, kurie nustatyti ES, turi labai didelės svarbos vartotojui pasirenkant tą prekę. Produktai, kuriems neaišku, kokiais kiekiais buvo naudojamos trąšos, kokios jos ir t. t., vėliau turės ir poveikį vartotojų sveikatai. Todėl vartotojai labai rimtai turi įvertinti, ar pirkti tokias prekes, ypač jeigu šiuo atveju kalbame apie produkciją, kuri yra iš už ES ribų, Rusijos ar Baltarusijos. Sveikata, poveikis aplinkai ir to produkto kokybės užtikrinimas yra labai svarbūs aspektai. O jeigu dar pridėtume ir pilietiškumo aspektą, kai vartotojai nori žinoti, kad tos prekės nėra iš Rusijos ar Baltarusijos, tas poveikis yra dar stipresnis. Tas prekių kilmės šalies pervardijimas yra tikrai labai blogas dalykas, mes pasisakome labai stipriai prieš.

Redakcijos nuotraukos

Viršelyje asociatyvi 123rf nuotr.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.