Į šeimos ūkį – per pasitikėjimą ir laisvę

Dėkinga tėvams

Daugiau nei du dešimtmečius Kėdainių r. gyvuojantis vienas pažangiausių ir stipriausių I. ir V. Kuprevičių šeimos daržininkystės ūkis „Tikras ūkis“ savo tolesnę istoriją kuria drauge su dukra S. Rimdžiuviene. Nors moteris žemdirbio profesijos nesirinko, studijavo tai, kas tuo metu jai buvo įdomu ir patrauklu: anglų filologiją, o vėliau viešuosius ryšius, sėkmingos karjeros sostinėje ji netęsė. „Tėvai davė labai daug laisvės, niekada nespaudė, nesakė, kad reikia studijuoti agronomiją ar kažką artimo žemės ūkiui. Nebuvo ir spaudimo grįžti į ūkį. Dėl to buvau labai dėkinga, nes jų siekis buvo, kad mes būtume laimingi. Tik po studijų, kai sėkmingai pradėjau darbuotis, tėtis prakalbo apie tai, kad dideliam ūkiui reikia tęstinumo“, – mena S. Rimdžiuvienė, šiandien save įvardijanti tėčio Virgilijaus dešiniąja ranka.

Pasak ŪP pašnekovės, darbas ūkyje pakeitė jos pačios požiūrį į ūkininko profesiją – iš arti pamačiusi, kiek žinių, atsakomybės ir kasdienio darbo ji reikalauja, šiandien į ją žvelgia kur kas pagarbiau. „Tam, kad galėčiau drąsiai prisistatyti ūkininke, manau, turiu įgyti daugiau praktikos ir patirties. Tokioje srityje mokaisi kiekvieną sezoną, ir panašu, kad tai nebūna baigtinis procesas“, – kalbėjo ūkininkė.

Ryšys su ūkiu S. Rimdžiuvienei susiformavo dar vaikystėje. Ji matė daug ir su didele meile dirbančius tėvus, kuriančius savo didįjį gyvenimo projektą – I. ir V. Kuprevičių šeimos „Tikrą ūkį“. Kaip pasakojo moteris, tą meilę ji visą laiką jautė ir gerbė tėvų indėlį bei pastangas. „Man, mačiusiai, kiek darbo buvo įdėta ir kaip ūkis nuo nulio išaugo į vieną didžiausių daržovių ūkių Lietuvoje, būtų labai gaila visa tai perleisti į svetimas rankas. Tačiau vienareikšmiškai pati veikla ir toks gyvenimo būdas turi patikti ir tikti. Taigi, aš grįžau, pradėjau dirbti, kaupti patirtį, kurti naujus darbinius santykius su savo tėvais. Prisipažinsiu, pradžioje buvo ir skaudžių momentų, ir ašarų, ir visko, bet vis tiek noras dirbti ir palikti ūkyje ir savo indėlį nedingsta“, – atviravo ŪP pašnekovė.

Kartų kaita

Ši istorija – vienas iš šeimos ūkio tęstinumo pavyzdžių. Tokių istorijų, ypač daržininkystės ūkiuose, Lietuvoje yra ne viena. Todėl ŪP pasiteiravo, kaip pati S. Rimdžiuvienė, žvelgdama iš savo patirties, vertina kartų kaitą ūkiuose. Kodėl vieni jauni žmonės renkasi perimti šeimos ūkius, o kiti pradėto tėvų darbo tęsti nenori? „Apie kitus ūkius negaliu pasakyti, tačiau tarp daržovių augintojų matau puikių pavyzdžių, kai į šeimos ūkius ateina jauni žmonės su naujomis idėjomis. Jie kartu su tėvais dirba, net pakelia ūkius į kitą lygį, sukuria jiems dar daugiau pridėtinės vertės. Žemės ūkio veikla yra specifinė – šis darbas nėra gamybinis, į jį neateinama 8 val. ryto ir durys neužveriamos  5 val. vakaro. Ūkininko darbas, tam tikra prasme, turi būti gyvenimo būdas, gyvenimo stilius. Tai – gyvenimas gamtoje, gamtos ritmu, tenkinant savo auginamos kultūros poreikius tada, kai reikia. Ir čia darbo valandos gali būti labai įvairios. Gali būti, kad tai ir išgąsdina jaunus žmones“, – mintimis dalijosi ŪP pašnekovė.

Ji akcentavo, kad labai svarbus šiame etape yra tėvų ir vaikų santykis. Tai bene sudėtingiausia kartų kaitos ūkiuose dalis. Ji puikiai supranta ūkius sukūrusią pirmąją kartą – tai sustyguoti mechanizmai, į kuriuos reikia įsilieti atėjusiems vaikams, perimti gerąją praktiką ir kartu kurti pridėtinę vertę. „Man atrodo, kad tas kartų kaitos momentas yra pats sudėtingiausias. Puikiai žinau, kad, pavyzdžiui, mano atveju, ūkis tėvams yra kaip savas vaikas, kurio negalima išplėšti iš rankų ir pasakyti: „Nepykite, bet čia dviejų vadovų būti negali.“ Taigi ir ieškome to balanso – kad ir vieni, ir kiti jaustųsi gerai“, – prisipažino Kėdainių r. ūkininkė.

Didžiuojasi ūkiu

S. Rimdžiuvienė didžiuojasi savo tėvų daržininkystės ūkiu ir negali atsistebėti, kad visa tai sukūrė du žmonės, turėję aiškų tikslą ir atkakliai jo siekę. „Džiaugiuosi ne tik pačiu ūkiu, bet ir čia dirbančiu kolektyvu. Didžioji dalis kolektyvo čia dirba nuo ūkio įsikūrimo, tačiau ateina ir naujų, jaunų žmonių. Mes vieni kitus puikiai pažįstame, juntame bendrystę, ypač derliaus nuėmimo metu“, – šypsodamasi kalbėjo moteris.

Išgyventi daržininkystės ūkiui nėra paprasta – daržovių auginimo sąnaudos kasmet didėja – kyla darbo užmokestis, degalų, trąšų, pakavimo medžiagų ir kt. kainos, o tai neišvengiamai veikia ir kitas dedamąsias. „Nors sąnaudos kiekvienais metais didėja šuoliais, daržovių sektoriuje produkcijos kainos nedidėja. Kalbant apie morkas, jų kaina išlieka tendencinga. Vienokia ji yra rugpjūtį, kai pradedamos nuimti morkos, kitokia – gruodžio–sausio mėn. Ši kainodara veikia tendencingai daugelį metų. Ar būna tokių laikotarpių, kad išaugintą produkciją parduotume į minusą? Ne. Ar būna tokių laikotarpių, kad parduodame ją už savikainą? Taip. Bet, jei atsiranda tokie laikotarpiai, jie dažniausiai būna labai trumpi“, – ŪP pasakojo S. Rimdžiuvienė.

Be morkų, kurioms ūkyje yra skirta 110 ha, auginami ir kopūstai. Šiais metais ankstyvosioms ir vėlyvosioms veislėms buvo skirti 22 ha. „Pastaruoju metu rinkoje mažėja kopūstų paklausa. Rudenį ir žiemą šią tendenciją ypač jautėme, pardavimai buvo mažesni. Kodėl žmonės mažiau perka kopūstų, atsakyti sunku ir dar šiek tiek per anksti daryti išvadas. Galbūt keičiasi šeimų įpročiai, galbūt 3–4 kg svorio kopūsto galva šiandien pirkėjui nėra patraukli, gal žmonės ieško mažesnių gūžių. Šeimos mažėja, keičiasi ir vartojimo įpročiai, todėl tai natūraliai atsispindi ir rinkoje“, – dėstė I. ir V. Kuprevičių dukra.

Darbšti moteris teigė esanti įsitikinusi, kad vaikams svarbiausia leisti patiems atrasti tai, kas jiems patinka ir kur jie gali geriausiai save realizuoti. „Skatinsiu daryti tai, kas labiausiai patinka, kur jaučia meilę, trauką, kur gali save realizuoti 100 proc. Jokiais pinigais žmogaus nepriviliosi, jei tai jam nebus patraukli veikla. Materialinė gerovė motyvuoja tik trumpai“, – pabrėžė S. Rimdžiuvienė.

Sandros RIMDŽIUVIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja