Į žvėris ir išpuoselėtus medžioklės plotus vėl nusitaikė medžiojantys žemės savininkai

Balandžio 1 d. Žemės ūkio ministerijoje vyko susitikimas su žemės savininkų atstovais. Tai jau trečiasis susitikimas, kurio pagrindinis tikslas buvo laukinių gyvūnų daromos žalos pievoms skaičiavimo metodo ir normatyvinių kainų peržiūrėjimas, NMA sankcijų netaikymas už sugadintų daugiamečių pievų ištisinį atkūrimą ir „force majeure“ atvejo pritaikymą, medžiotojų bendradarbiavimas su ūkininkais ir galimybės žemės savininkams medžioti savo žemėse.

„Pirmieji du susitikimai, kol buvo sprendžiamas žalos klausimas, vyko konstruktyviai, bet prieš trečiąjį susitikimą, žemės savininkai pateikė Medžioklės įstatymo 10 ir 13 str. pakeitimo projektą, tada ir paaiškėjo tikrieji žemės savininkų siekiai – per žalos klausimą prieiti prie medžioklės organizavimo tvarkos pertvarkymo. Dar aiškiau pasidarė, kai į susitikimą sugužėjo žemės „savininkai“ – medžiotojai, kurie viso susitikimo metu įnirtingai grįždavo prie medžioklės įstatymo 10 ir 13 str. keitimo poreikio. Susirinkimo vedantysis – Žemės ūkio ministerijos atstovas, ne kartą turėjo pastaruosius žemės savininkus sudrausminti...“, - teigia L. Daukša ir pateikia išsamią šios situacijos analizę.

Amžinas klausimas

Pasak jo, prie žemės savininkų ir medžiotojų santykių klausimo grįžtama kiekvienoje naujai išrinkto Seimo kadencijoje. Taip buvo 2022 m., kai Seime buvo svarstomas Liberalų sąjūdžio frakcijos seniūno Eugenijaus Gentvilo siūloma Medžioklės įstatymo pataisa žemės ir miško savininkams suteikianti teisę patiems spręsti, kas medžios jų žemėje. Įstatymo pataisų projektas taip pat numatė galimybę žemės savininkams sudaryti naujus medžioklės plotų vienetus ir ne gana to, tai būtų galėję daryti ir žemės sklypų naudotojai t. y. nuomininkai.

„Ką tai reiškia? Kad medžioklė privačioje žemėje būtų galima tik sutartiniais pagrindais. O tai dėl smulkios žemėnaudos, savininkų gausos ir asmens duomenų apsaugos reikalavimų mūsų šalyje yra sunkiai įgyvendinama“, - sako L. Daukša, pateikdamas konkrečius duomenis:

*Privačios žemės savininkų šalyje yra 719 tūkst.;

*Tame tarpe 250 tūkst. privačių miško savininkų, o vidutinė miško valda 3,3 ha.;

*Asmenų, vykdančių žemės ūkio veiklą, yra apie 120 tūkst. Vidutinis ūkininko ūkio dydis 15,5 ha. (vidutinė žemės ūkio valda 6,5 ha.).

*32 tūkst. medžiotojų, kurie yra susibūrę į 800 kolektyvų. Vidutinis medžioklės ploto vieneto dydis 7 tūkst. ha.

„Svarbiausiai, kad tiek 2022 m., tiek dabar, šiuos klausimus kelia ta pati interesų grupė – medžiojantys savininkai, kurią sudaro iki 20 asmenų, turinčių asmeninių konfliktų medžiotojų kolektyvuose, taip siekiantys pakeisti medžioklės plotų naudojimosi tvarką šalyje“, - konstatuoja LMŽD vadovas.

Kaip suderinti interesus?

LMŽD nuomone, pavieniai nesutarimai tarp medžiotojų klubų/būrelių ir privačių žemių ar miškų savininkų neturėtų tapti visuma ir keisti nusistovėjusią laukinių išteklių panaudojimo tvarką.

„Šiai dienai medžioklės plotų vienetų kiekis ir jų dydis yra optimalus. Siūlomi pakeitimai gali iškreipti medžioklę, ją padarant individualia ir komercine. Natūraliai kyla klausimas – kaip reikėtų suderinti medžioklės interesus su beveik trečdaliu šalies gyventojų bei savininkų, ar atliepti jų visų pageidavimus ir požiūrius į medžioklę? Misija neįmanoma... Mūsų valstybė pasirinkusi tokį modelį, kai pagal Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymą, laisvėje gyvenantys laukiniai medžiojamieji gyvūnai nuosavybės teise priklauso valstybei, kuri nustato medžiojamųjų gyvūnų naudojimo tvarką ir medžioklės organizacinę sistemą. Kai žvėrys laikomi valstybės nuosavybe, teisė organizuoti medžioklę ir žvėrių populiacijos kontrolę konkrečiame plote deleguojama medžiotojų klubams/būreliams nepriklausomai nuo to, kam priklauso tokiame plote esanti žemė ar miškai“, - sako L. Daukša.

Teisiniai niuansai ir spragos

Pagal Konstituciją, valstybė rūpinasi gyvūnijos apsauga, prižiūri, kad saikingai būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Aplinkos apsauga yra viešasis interesas, todėl nuosavybės teisių įgyvendinimas neturi prieštarauti valstybės politikos nuostatoms aplinkos apsaugos srityje.

Konstitucinis Teismas 2005 m. nutarime pripažino, kad laukinių gyvūnų (jų išteklių) apsauga gali būti užtikrinta nustatant tam tikrus draudimus ar ribojimus, įskaitant reikalavimą dėl minimalaus medžioklės ploto vieneto dydžio.

„Dabar žemės savininkai siūlo Medžioklės įstatymo projekto 10 ir 13 str. pakeitimu leisti visiems žemės savininkams, turintiems teisę medžioti ir gavus specialųjį medžioklės išteklių naudojimo leidimą arba pasinaudojant elektroninio medžioklės lapo funkcionalumais, savarankiškai medžioti, kad ir vieno ha plote, kas gyvūnijos tvaraus panaudojimo ir medžioklės saugumo klausimu yra visiškai nesuderinama“, - nerimauja LMŽD direktorius, primindamas ankstesnio teisinio reguliavimo spragas.

Pasak jo, verta priminti, kad iki dabartinės redakcijos Medžioklės įstatymo įsigaliojimo (2002 m.), galiojusi tvarka sudarė sąlygas steigti nedidelio ploto medžioklės plotų vienetus, dėl ko medžiojamųjų žvėrių, pirmiausia, tauriųjų elnių ir stirnų populiacijos buvo sumažėjusi iki kritinės ribos.

Didesnio ploto medžioklės ploto vienetai užtikrina vieną iš svarbiausių medžiotojų priedermių – medžiojamosios gyvūnijos globą, gausinimą, medžiojamųjų gyvūnų produktyvumo didinimą, tvarios ir etiškos medžioklės propagavimą. Medžioklė yra svarbus veiksnys užtikrinant kaimo regionų ir nacionalinės ekonomikos plėtrą.

Atskleistinas dar vienas nuolatinis žemės savininkų siekis, pritraukti medžioklės naudas ne tik žemės savininkams, bet ir sudaryti sąlygas medžioklės teisę perleisti žemės naudotojams (nuomininkams).

Ką tai reiškia?

Naujus medžioklės ploto vienetus Lietuvoje galėtų įsteigti ūkininkai ar ūkininkų grupės, žemės ūkio bendrovės, miškininkystės veikla užsiimančios neretai užsienio investuotojų tiesiogiai ar per tarpininkus valdomos įmonės, kurios nuosavybės ar naudojimo teise valdo žemės ūkio ir miškų ūkio paskirties žemes.

Tokiu atveju nebūtina sklypus valdyti nuosavybės teise, kas suteiktų galimybę „aktyvistams“ važinėti per žemės savininkus su įvairaus pobūdžio sutartimis, siekiant surinkti kuo didesnį „naudojamos“ žemės ir miško plotą.

Paanalizuokime žemės savininkų teises ir LMŽD požiūrį į santykių gerinimą su žemės savininkais.

Dabartinės žemės savininkų teisės:

*turi būti priimti į medžiotojų klubus/būrelius (valdantys ne mažiau kaip 15 ha);

*turintys virš 1000 ha gali steigti individualius plotus;

*gali medžioti esamuose MPV sutartiniais pagrindais;

*gauti kompensaciją už laukinių gyvūnų padarytą žalą, medžiotojų klubai/būreliai privalo atlyginti gyvūnų padarytą žalą;

*uždrausti medžioti jo valdoje (žemėje), tokiu atveju prarandama teisė į kompensaciją laukinių gyvūnų padarytai žalai atlygint.

Tarp LMŽD strateginių tikslų:

*Santykių gerinimas su miško ir žemės savininkais bei juos atstovaujančiomis organizacijomis;

*Pagarba privačiai nuosavybei;

*Žemės ir miško savininkų teisių užtikrinimas;

*Nuosavybės apsauga ir laukinių gyvūnų žalos minimalizavimas;

*Tarpusavio pagarbos ir supratingumo ugdymas;

*Medžioklės prieinamumo žemės ar miško savininkams didinimas.

Todėl L. Daukša akcentuoja: „Taigi, LMŽD gerbia ir visiems medžioklės plotų valdytojams primygtinai siūlo gerbti privačią nuosavybę. LMŽD taip pat yra atvira konstruktyviai diskusijai, kurios metu, veikiant kartu su žemės savininkais ir ūkininkais, galima rasti probleminių situacijų sprendimo būdą ir siekti santykių gerinimo, kas jau vyksta ir vyko iki šiol. LMŽD nuomone, santykius ir toliau reikia gerinti. Tam pritaria ir dabartinė Vyriausybė savo įgyvendinimo programoje numačiusi vienintelį tikslą, susijusį su medžiokle – „Skatinsime medžiotojų, žemės ir miško savininkų bei vietos bendruomenių bendradarbiavimą“, kai ankstesnės Vyriausybės įpareigodavo medžiotojų klubus ir būrelius susitarti su žemės savininkais dėl privačios žemės naudojimo medžioklėje bei privačios žemės savininkams suteikti teisę organizuoti medžiokles jiems priklausančioje žemėje. Ką tai sako? Jog dabartinė Vyriausybė taip pat nemato ydų esamoje medžioklės plotų sistemoje ir poreikio keisti medžioklės modelį, o tik socialinių santykių stygių tarp medžiotojų ir žemės savininkų. LMŽD ir toliau taikys mediaciją, padedant ginčo šalims taikiai spręsti konfliktus tarp medžiotojų klubų/būrelių ir žemės/miško savininkų. Taip pat tęsime bendradarbiavimą su žemdirbių ir miško savininkus atstovaujančiomis organizacijomis. Neabejojame prie šio klausimo grįšime dar ne kartą. Darnos medžiotojų kolektyvuose ir santykiuose su žemės savininkais!“.

Pagal Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos informaciją parengė Ričardas Čekutis