Įgūdžiai ant dziudo tatamio padeda ir ūkininkaujant

Ineta ir Marius Jukoniai – puikus pavyzdys, kad nerti į žemės ūkį galima iš, regis, nieko bendro su žemdirbyste neturinčios srities. Ineta – gimnastikos sporto atstovė, pelniusi ne vieną aukščiausią apdovanojimą, Marius savo gyvenimo neįsivaizduoja be dziudo, sportui skirtos veiklos. Energijos nestokojantis vyras vadovauja Vilniaus miesto sporto centrui, yra Lietuvos sporto mokyklų asociacijos valdybos narys. Abu su žmona įkūrė sporto ir sveikatingumo centrą „K-GYM / Šokliukai“. Ir abu ūkininkauja.

Padeda dziudo filosofija

Marius dar ir diplomuotas teisininkas. Į šią sritį gilinosi Vilniaus universitete. Visgi nei advokato, nei teisėjo kėdė jam nerūpėjo. Pasinėrė į sporto pasaulio reikalus. Vėliau, kai apsisprendė tapti ir žemdirbiu, mokėsi ūkininkavimo pagrindų, baigė ūkininkams skirtus kursus. Pasak jo, teisės išmanymas visada praverčia. Ypač tada, kai reikia rengti projektus Europos Sąjungos (ES) paramai gauti. Be jos vargu ar jauna šeima būtų nusprendusi imtis ūkininkavimo.

Marius vadovaujasi šiuo principu: kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Pasirinkus uogininkystę, neišvengiamai tenka įveikti ne tik gamtos, bet ir rinkos metamus iššūkius. Kita vertus, kurie žemdirbiai gyvena ramiai: gyvulininkai, javų augintojai? Marius, kai ūkininkaujant situacijos būna kritinės, prisimena ir dziudo. Juk ten mokoma daugiau, ne tik kaip įveikti priešininką. Pasak pašnekovo, dziudo – ne tik sportas, bet ir filosofija. Praktikuojantieji šį kovos meną sužino, kaip kontroliuoti savo jausmus, emocijas ir proveržius, išmoksta susilaikyti, pagarbos, lojalumo ir disciplinos, taip pat, gerų socialinių manierų ir etiketo. „Dziudo moko nugalėti baimę, elgtis teisingai ir sąžiningai. Tai praverčia visose gyvenimo srityse“, – tikino M. Jukonis.

Gamtos išbandymai

Pradėtą visagalės gamtos iššūkių temą tęsėme kalbėdami apie tai, kas labiausiai džiugina ūkininką ir kelia jam nerimą, apie netoli sostinės, prie Maišiagalos, jau pradėjusią derėti šilauogių plantaciją. „Praėjusią vasarą jau skynėme pirmą didesnį derlių. Krūmai suaugo, tad turėjome ką pasiūlyti vilniečiams, – sakė pašnekovas. – Užsukęs į plantaciją pamačiau, kad sniego daug, žemė po juo neįšalusi, tad tikėkimės, kad sėkmingai sulauksime pavasario. Kai jis ateis, vėl tikėsimės, kad mūsų uogakrūmius aplenks pavasarinės šalnos. Sausros mums nebaisios, nes investavome į laistymo sistemą.“

Anot jo, šilauogių auginimas be laistymo – neįsivaizduojamas. Tačiau, kai dangus laisto daugiau, nei reikia, irgi blogai. Jis prisiminė 2017 metų vasarą, kai dar visai jauną šilauogyną plovė lietūs. Plantacijos reljefas nelygus, nuo šlaitų vandens plaunamos durpės plaukė ten, kur žemiau. Būta išgąsčio. Teko padirbėti, kad jauni krūmeliai, pasibaigus liūtims, augtų taip, kaip jiems dera. „Buvo šoko terapija... Javus auginti – viena, o uogakrūmius, ypač šilauoges, – visai kas kita“, – atviravo ūkininkas. Jis ne kartą įsitikino, kad su nuostoliais tenka susitaikyti ir džiaugtis tuo, kas liko, spėjo užderėti. „Įveisti vieną hektarą šilauogyno kainuoja apie 25 tūkst. Eur, o derliaus po 4–5 metų, kai šilauogynas suauga, iš hektaro galima tikėtis apie 5 t. Ir tai bus tokiu atveju, jei viskas bus padaryta tinkamai ir gamta nekrės išdaigų“, – sakė ūkininkas.

Svari ES parama

M. Jukonio šilauogių plantacija Maišiagalos pašonėje, kurią ūkininkas ateityje ketina plėsti nuo 5 iki 15 ha, – antroji. Pirmiausia 2009 metais ūkininkauti jis pradėjo Biržų rajone, Nemunėlio Radviliškyje. Ten nusipirkęs žemės, kurios našumo balas – apie 40, sodino juoduosius serbentus. Dabar jų yra 40 ha, o grūdinių augalų – 70 ha. „Serbentynas Biržų rajone jau, kaip sakoma, atitarnavo. Todėl praėjusiais metais ūkininke tapo ir mano žmona. Sodinome dar vieną juodųjų serbentų plantaciją. Ineta pasinaudojo ES parama jauniesiems ūkininkams įsikurti. Už 40 tūkst. Eur pirkome sodinukų, autobusiuką uogoms vežti, padargus prie traktoriaus“, – sakė pašnekovas.

Visa tai, be abejo, pravers visame šeimos ūkyje. Pasak, M. Jukonio, jei ne galimybė pasinaudoti parama, jaunųjų ūkininkų gretos būtų daug menkesnės. Marius teikė paraišką žemės ūkio valdoms modernizuoti. Pirko sodmenų, žemės ūkio technikos padargų, pasistatė sandėliavimo angarą, šaldytuvą. „Užsiimantieji uogininkyste naudojasi 70 proc. intensyvumo parama. Tai irgi gera paskata plėtoti šią žemės ūkio kryptį, nes užauginti derlių kainuoja nemažai, o parduodame gana žema kaina, nes turime konkuruoti su įvežtinėmis uogomis iš Lenkijos, – kalbėjo ūkininkas. – Mane stebina, kad už pirmąsias lietuviškas braškes mūsų tautiečiai gali pakloti 20 Eur ar net daugiau, o ekologiškos pirmosios šilauogės jiems kol kas didelės vertės neturi. Baigsis penkerių metų įsipareigojimų laikotarpis ir, manau, kad pereisiu prie įprasto šilauogių auginimo. Dirbant ekologiškai, kaštai didesni, o parduoti už tiek, kiek tos uogos vertos, yra neįmanoma.“

M. Jukonis tikisi, kad kitais metais skins daugiau, nes didžioji dalis šilauogių krūmų bus keturmečiai ir penkiamečiai, tad derės visu pajėgumu. Paklaustas apie skynėjus, ūkininkas sakė randantis norinčiųjų užsidirbti, juolab kad, nuoširdžiai skinat uogas, per dieną galima užsidirbti nuo 50 iki 70 Eur. „Viena moteris sugebėjo per dieną užsidirbti net 100 Eur. Šilauoges skinti nėra sunku – uogos didelės, sausos, birios. Tik reikia miklių pirštų“, – aiškino M. Jukonis.

Laukia kitų metų derliaus

Šių metų vasaros šilauogių derliui ūkininkas pasirengęs geriau nei pernai. „Supratau labai svarbų dalyką – uogas būtina atvėsinti. Tai reikia padaryti ne darbo dienai baigiantis, o iš karto, kai jos nuskinamos. Tuomet pailgėja jų realizacijos terminas, – dėstė ūkininkas. – Kitas dalykas – mažinti savikainą. Tai galima padaryti tik auginant didesnį kiekį. Kuo didesnis plantacijos plotas, tuo mažesnė savikaina. Todėl ir norėčiau šiluogyną didinti nuo 5 iki 15 ha, daugiausia iki 20 ha.“

Įsigijęs atvėsinimo kamerą, jis ramus. Kad ir kokie karščiai alintų, drėkinimo sistema garantuos, kad derlius bus geras, o uogos vartotojus pasieks šviežios ir labai geros kokybės. Jei pritrūktų daruotojų, Marius neatmeta galimybės uogoms skinti samdyti vilniečius, o jei norinčiųjų nebus, pasitelks ukrainiečius. „Lenkai jau seniai samdo ukrainiečius. Apgyvendina juos ir taip sprendžia darbo rankų trūkumo problemą. Panašiai teks  ir mums elgtis“, – svarstė ūkininkas. Dalį derliaus jis leis skinti tiems, kas nori smagiai praleisti laiką, pabūti gryname ore ir parsivežti namo uogų. Tokiu atveju jos būna euru pigesnės, nei tuo metu lietuviškos šilauogės yra parduodamos.

Nijolė BARONIENĖ

ŪP korespondentė

I. ir M. JUKONIŲ nuotrauka

2021-02-12