Imk milinę ir eik namo...

Pasaulis iš tiesų pasidalijęs į dvi sto­vyklas. Tai galima pastebėti tiek Lie­tuvoje, tiek kitose šalyse. Vieni šaukia, kad mūsų valdžios krizė reiškia slinktį į nepriklausomybės praradimą, kiti gi tai vadina kasdieniais skandaliukais ir ragina daugiau dėmesio skirti kitų metų biudžetui, krašto gynybai ir savo psichologinei būsenai. Kurioje pusėje esate jūs?

Rusijos karas prieš Ukrainą žmones taip pat paskirstė į dvi grupes. Pas­taruoju metu viršų ima optimistai, kurie tvirtina (šito negali nutylėti ir rusų propaganda), kad Rusijos ekonomiką karas baisiai sekina, ir jos resursų jau nepakanka jį efektyviai tęsti. Kai kas sako, kad ukrainiečiams net nereikia duoti toliašaudžių raketų „Tomahawk“, o tik jomis pagąsdinti, ir Putiną jau apima drebulys. Gal šie optimistai ir supaprastina problemą, bet psichologinė rusų būsena nuolat blogėja: šalyje ima trūkti degalų, JAV ir ES skelbia naujas, ypač skausmingas sankcijas, Putinas priverstas tęsti mobilizaciją ištisus metus, jo iškelti agresyvūs tikslai nepasiekiami, o svarbiau­sia – pa­tys

Rusijos gyventojai ima reikšti vis didesnį nepasitenkinimą užsitęsusiu ka­ru. Juk daugelis jų net negali ramiai poilsiauti Kryme ar Sočyje, išvykti į Vakarus, ukrainiečių raketos atskrieja ir į Sankt Peterburgą, Maskvos priemiesčius, o, nelaukiant Vakarų malonės, naujos Ukrainos raketos „Nep­tūnas“, „Palianica“, „Flamingo“ gali šaudyti iki Archangelsko ir Uralo...

Kaip mes bekeiktume Briuselį, Lon­do­ne įvykęs vadinamosios „pasiryžusiųjų koalicijos“ susitikimas tapo aiškiu ženklu, jog parama Ukrainai ne tik nesilpnėja, bet įgauna naują pagreitį. Simboliškai reikšmingas Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio susitikimas su  Jungtinės Karalystės karaliumi Karoliu III. Juk prieš mėnesį Vindzoro pilyje jau kelintą kartą lankėsi ir Donaldas Trumpas...

Žinoma, pesimizmą Vakarų pastangomis menkina nerangūs Briuselio sprendimai, ypač sudėtingai svarstomas klausimas dėl 140 mlrd. eurų vertės įšaldytų Rusijos centrinio banko aktyvų skyrimo Ukrainai. Jo sprendimas atidėtas iki gruodžio. Bet kaip atsitiko ir su 19-uoju ES sankcijų paketu, suduosiančiu rimtą smūgį Rusijos ekonomikai, tikėtina, jog anas „atšildymas“ pagaliau bus palankus Kyjivui. 

Ar Putinas bus priverstas keisti savo planus? Tam jis ruošiasi jau dabar. Karo analitikas iš Echofm.online Aleksėjus Kopytko pastebi, kad Kremliaus pasiuntinys Kirilas Dmitrijevas jau antrą kartą nuo balandžio atvyko į Vašingtoną gelbėti santykių su D. Trumpu. Tunelio po Beringo sąsiauriu iniciatorius, garsus finansų oligarchas, beje, gimęs Kyjive, suskubo į Baltuosius rūmus po to, kai JAV prezidentas įvedė sankcijas „Rosheft“ ir „Lukoil“ bei jų 24-oms dukterinėms įmonėms. K. Dmitrijevas interviu CNN nei iš šio, nei iš to ėmė girti V. Zelenskį ir pareiškė, kad „esame arti diplomatinio sprendimo“. Ką tai galėtų reikšti? Naujas pataikavimo D. Trumpui etapas?

Bet Putinas turi savo rėmėjų. Štai kodėl D. Trumpas penktadienį išvyko į Azijos šalis, kur Pietų Korėjoje savaitgalį rengiamas Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (ASEAN) „samitas“ ir kur su Kinijos lyderiu Xi Jinpingu ves ekonomines derybas bei sieks paveikti Pekiną neremti Rusijos karo. Jis taip pat norėtų susitikti ir su Šiaurės Korėjos lyderiu. Maskva atidžiai stebi šį vizitą, nes nuo jo priklauso Putino bičiulių elgesys. 

Taigi, Rusijos diplomatijos vadovo Sergėjaus Lavrovo žodžiai, kad šiuo metu sustoti ties fronto linija neįmanoma, nes, esą, „nacistams“ vis tiek lieka per daug teritorijos, skamba vis silp­niau. Antra, Kremliaus siekis pakeisti „nacistinį Kyjivo režimą“ kitu (kalbama apie Zalužną ir Budanovą) rusų „vanagams“ nieko gero nežada. Rusai patys netiki tuo, ką siūlo. Ten jie norėtų pasodinti kokį Janukovičių ar Medvedčiuką, bet, kaip sakoma, rankos per trumpos.

To paties portalo apžvalgininkas Vla­dimiras Pastuchovas tvirtina, kad greičiausiai Putinas, netikintis pergale fronte, ieškos būdų pasitraukti kuo „švaresniu veidu“ arba imsis patikrintos taktikos – kelti politinę temperatūrą Kyjive, Vakarams rodyti V. Zelenskio klaidas, kad šie vis labiau stabdytų karinę ir finansinę paramą Ukrainai. Vėlgi seni „kagėbė“ metodai...

Tad kokia rusų išeitis? Perfrazuojant Bulatą Okudžavą, imti milinę ir traukti namo. Kad Ukrainos žemėje ta miline nereiktų jų užkloti... 

Česlovas IŠKAUSKAS

Perpublikuota iš „Šilalės artojas“