Inžinierius konstruoja žaislus

Inžinierius „Anykštai“ sakė, jog artėjant pensijai jis pradėjo galvoti, planuoti ką veiks, kai nebereikės eiti į darbą ir bus daug laisvo laiko. Darbas su medžiu jam buvo artimas nuo vaikystės ir taip A. Balaišis pats sau susigalvojo hobį.

Zuikio žaislai…

„Gimiau ir augau kaime, Kupiškio rajone. Septintajame dešimtmetyje, kai aš augau, kaime buvo natūrinis ūkis. Ir maistas savas, ir namų apyvokos daiktai savo darbo. Tėvukas dirbtuvėlėje darydavo kubiliukus, statinaites, avilius, grėblius, pakinktus ir visa kita. Ir mes su broliu tėvo dirbtuvėse sukiodavomės. Negaliu sakyti, kad vaikystė buvo sunki, bet vaikiškų žaislų juk tuo laiku apskritai praktiškai nebuvo. Kažką patys konstruodavome iš lentelių, siūlų, ričių ir visko, ką rasdavome. Gyvenome netoli Kupiškio marių, paaugę patys valtį pasidarėme. Tad obliuojamo medžio kvapas man nuo vaikystės nesvetimas. Žinau, ką reiškia ir iš kur kilęs posakis „pažiūrėsim, kai dugną dėsim“, – apie draugystės su medžiu pradžią pasakojo A. Balaišis.

Inžinierius sako, kad savo modeliukus vadina „zuikio žaislais“. Buvęs savivaldybės administracijos darbuotojas kalbėjo, kad nedaro tikslių konkrečių transporto priemonių maketų. Kuria tai, ką pats sugalvoja, pradžioje pasiruošia eskizą, paskui gamina detales ir galų gale surenka modeliuką.
A. Balaišis rengia ir savo gaminių parodas. Kai pas jį svečiavosi „Anykšta“, A. Balaišio modeliukų kolekcija buvo ką tik parsivežta iš Raguvos.
„Nustebino mergaitės klausimas, gal antrokės. Ji, žiūrėdama į mano modeliukus, paklausė: „Čia jūsų nostalgija vaikystei?“ – „Anykštai“ sakė A. Balaišis. Inžinierius dėstė, kad modeliukų gamyba yra ir meditacija. Pasak jo, kai tekini ratuką, galvoji apie ratuką ir problemos tuo metu išgaruoja iš galvos.

Šaukštų nedrožia

A. Balaišis laikosi principinės nuostatos – nebandyti užsidirbti iš hobio. Pasak A. Balaišio, savo traktoriuką jis mugėje galėtų parduoti už 7 ar 8 eurus, o vieną modeliuką jis gamina savaitę, kiekvieną dieną prie staklių praleisdamas pusdienį.
„Matau, kas mugėse parduodama – greituoju būdu, zeimeriais supjauta… Nenoriu aš taip dirbti“, – aiškino buvęs savivaldybės darbuotojas.
„Išdrožčiau ir šaukštą, bet nenoriu. Neįdomu. Nedarau ir dviejų modeliukų iš karto. Baigiu vieną, tada konstruoju kitą. Daug ir nesigauna, bet kartais kažką sukonstravęs pasidžiaugi. Kai pavyksta, kai išeina teisingos proporcijos, esu patenkintas“, – šypsojosi inžinierius.

Modeliukus jis gamina iš minkšto medžio – juodalksnio, drebulės. „Liepos negaunu, o eglė netinka, labai trapi“, – aiškino A. Balaišis.
Įrangai jis stengiasi didelių pinigų neleisti, susipirko pigias kiniškas stakles. „Jeigu kas sudega, turi pirkti naują daiktą. Nesuremontuosi. Bet negaliu sau leisti nusipirkti garsių prekinių ženklų, tūkstančius kainuojančių staklių“, – apie įrangą dėstė anykštėnas.

Patarė ir kitiems susirasti hobį

Algirdas kalbėjo, kad kai kas iš jo dėl hobio ir pasišaipo, tačiau būsimiems pensininkams jis patarė susigalvoti kuo užsiims, kai turės daug laiko.
„Nesakau, kad visi turi pradėti drožti. Kai kas medžioja, žvejoja ar keliauja. Blogiausia, kai neturi kur save padėti. Aš visada žinau ką veiksiu, kai būsiu laisvas. Susiruošiau šienauti žolę, užėjo lietus… Nuėjau prie savo staklių ir man gerai“, – aiškino anykštėnas.

Įvertina ir statybas

A. Balaišis sako, kad ir išėjęs į pensiją intensyviai domisi, kas vyksta Anykščiuose, kiekvieną dieną atsiverčia portalą anyksta.lt, penktadieniais susiperka visus popierinius laikraščius.
Inžinierius, buvęs savivaldybės administracijos Statybos skyriaus specialistas sako, kad praeidamas pro statomą ar rekonstruojamą objektą neišvengiamai susidaro nuomonę. Ir apie darbų kokybę, ir apie jų tempus. „Nekomentuoju, nekalbu, bet pats sau įvertinu“, – sakė A. Balaišis.
Prieš išeidamas į pensiją A. Balaišis dirbo Investicijų ir projektų valdymo skyriuje. Jis sako, kad savo kolegėms kartais paskambina, bet dėstė, jog supranta, kad jis dabar turi daugiau laiko nei jos, todėl savo dėmesiu stengiasi neįkyrėti.

Vidmantas ŠMIGELSKAS / ANYKŠTA