Ir ūkyje moterys nori būti gražios

Mokinukė svajojo tapti architekte

Šiemet Meda Mačiuitytė Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje baigė magistrantūros mokslus. Ji – diplomuota agronomė. Taip pat diplomuota siuvėja, nes, krimsdama aukštuosius mokslus, sugebėjo baigti ir Kauno buitinių paslaugų bei verslo mokyklą. Kartais Meda pati savimi stebisi – juk nuo septintos klasės svajojo studijuoti architektūrą. Dėl to ir į Plungės Mykolo Oginskio meno mokyklos Dailės skyrių įstojo. Šios savo svajonės iki pat dvyliktos klasės neatsisakė. Tad kai draugai išgirdo, jog pirmuoju numeriu ji įrašė ne architektūrą, o agronomiją, ne vienas žado neteko. Ir dėl tokio draugės pasirinkimo „apkaltino“ jos tėvus.

Logikos yra, nes Medos tėvai – Dalia ir Rolandas Mačiuičiai – jau kelis dešimtmečius valdo UAB „Žemaitijos sėklos“. Regione itin gerai žinoma šeimai priklausanti sėklų, daržininkystės, sodininkystės įrankių, kitos žemę dirbantiems žmonėms reikalingos įrangos parduotuvė „Klėtelė“. Nors jaunosios agronomės tėtis tuometėje Lietuvos žemės ūkio akademijoje baigė ekonomiką, o mama – nuo žemės ūkio gerokai nutolusius slaugytojos bei masažuotojos mokslus ir buvo bepradedanti studijuoti informatiką, likimas pakeitė abiejų pasirinkimus. Visi trys liko... prie žemės. Nuo jų per daug nenutolo ir Medos brolis Ignas, kuris Kauno technologijos universitete studijuoja atsinaujinančiąją energetiką.

R. Mačiuitis ne tik vadovauja „Žemaitijos sėklų“ bendrovei, bet ir ilgokai ūkininkavo. Tiesa, šiuo metu ūkininkas savo žemę nuomoja kitiems. D. Mačiuitienės rūpestis – parduotuvė „Klėtelė“. O Meda, kaip sako pati, dar gulėdama vežimėlyje nemažai laiko praleisdavo parduotuvėje. Vėliau, kai šiek tiek ūgtelėjo, su Ignu padėdavo mamai  arba abu ant „Klėtelės“ laiptų pardavinėdavo obuolius, kitus vaisius bei įvairias daržoves, kurių namiškiai nesuvalgydavo. Tad dėl to, kad pasirinko agronomės mokslus, Meda tėvų nekaltina. „Jie tikrai neprieštaravo, kai aš tiek metų tvirtinau, kad būsiu architektė. Neprieštaravo ir išgirdę mano norą studijuoti agronomiją“, – sakė mergina.

Už piešinį – siuvimo mašina      

Kas lėmė, kad tuometinei abiturientei agronomija staiga tapo svarbesnė už architektūrą? „Tėvai lankosi pačiose įvairiausiose parodose, susipažįsta su naujais gaminiais ir sprendžia, ar vertėtų šių prekių pasiūlyti savo pirkėjams, – pasakojo Meda. – Kartą su jais ir aš apsilankiau „Agrovizijos“ parodoje. Man taip ten patiko, kad panorau pati tokioje parodoje dirbti. Ėmiau galvoti, ką turėčiau padaryti, kad ten patekčiau. Taip tarp kitų svajonių atsirado agronomija. O kadangi visuomet domėjausi augalais, apsispręsti nebuvo sunku. Ir man pasisekė – studijuodama net dukart toje parodoje dirbau.“

Būtina paminėti, kad, besimokydama Dailės skyriuje, ji viename konkurse laimėjo 200 litų. Premija pradžiugino, bet ką už ją nusipirkti?.. Tuomet į galvą šovė mintis, kad jai reikalinga... siuvimo mašina. Nusipirko. Kiek ja naudojosi, kiek nesinaudojo, bet pradėjusi studijuoti akademijoje sumanė dar ir siuvėjų kursus lankyti. Ten reikėdavo siūti tai, ką pati nusipiešė. Po dviejų mėnesių suvokė, kad kursų jai per mažai, tad, būdama ketvirtakursė, įstojo ir į Kauno buitinių paslaugų bei verslo mokyklą, kur mokytis reikėjo dvejus metus.

Studijuodama magistrantūroje, ji išvažiavo į Daniją, ten Orhuso universiteto mokslo centre atliko praktiką: ruošė laukelius, rinko augalus, skaičiavo vabaliukus ir stebėjo, kaip veikia pesticidai. Jai tai labai patiko. Ne ką mažiau, kai studijuodama Lietuvoje, įgyvendino moksleiviams skirtą projektą „Klėtelė“. Šio projekto metu daržo laboratorijoje mokinukai galėjo stebėti visus procesus – nuo sėjos iki derliaus nuėmimo. Tarp „Klėtelės“ rėmėjų buvo ir jos tėvai. Tad nenuostabu, kad nei tėvai, nei Medos dėstytojai neabejojo, jog plungiškė bus puiki agronomė.

Žmogus svajoja, Dievas juokiasi

Gal taip ir būtų nutikę, jei ne jos mama. Vieną dieną D. Mačiuitienė paprašė, kad Meda internete surastų darbo rūbus moterims siuvančią firmą. Mat ta firma, iš kurios ji anksčiau pirkdavo tokius rūbus, jau nebeegzistavo. Nors rūbai buvo brangūs, bet jie labai kokybiški ir idealiai pritaikyti daržininkei ar sodininkei, miškininkei ar apželdintojai. Juos pirkdavo ne tik profesionalės, bet ir plungiškės, atvykėlės iš kitų miestų. Pirkdavo ir į kainą nežiūrėdavo, nes viskas, pradedant audiniu ir baigiant kišenių skaičiumi bei jų dydžiu, buvo idealiai pritaikyta darbui.

„Sunku patikėti, bet nieko panašaus, kas atitiktų mamos norus, neradau. Ir tada ėmė kirbėti mintelė – o jei pabandyčiau pati, būtų paprasčiau... Tik paprasčiau nebuvo, – sakė Meda ir nusišypsojo, matyt, kažką juokingo prisiminusi. – Tuo metu kaip tik siautėjo koronavirusas, tad didesnioji Lietuvos dalis buvo užsidariusi namuose. Per nuotolines paskaitas savo sąsiuvinyje vis kažką brūkštelėdavau. Taip gimė vienas rūbas, po to – kitas... Kai panorau šiuos popierinius modelius paversti tikrais, prasidėjo vargai. Pirmiausia reikėjo rasti tinkamų audinių. O tai tikrai labai svarbu: vieni jų turi nepraleisti drėgmės, būti stiprūs, lengvai skalbiami, kiti – neleisti perkaisti, nelaikyti prakaito. Ir dar daugybė kitokių reikalavimų. Iš pradžių viską dariau pati, bet vėliau suvokiau, kad reikia pagalbos, tad dabar turiu, kas man paruošia iškarpas. Kol kas siuvame S, M, L ir XL dydžių drabužius.

Nemažai laiko užima ir testavimas. Turiu dvi moteris, kurioms rūbus duodu veltui. Jos su jais dirba ir pasako, kas negerai, kur per siaura ar per platu, ką daugiau reikia pataisyti. Per nepilnus metus sukūriau 15 modelių. Kodėl juos siuvu skirtingose siuvyklose? Todėl, kad vienos jų nesiuva džinso, kitos – trikotažo, trečios dar kažko nedaro. Ir dabar vis dar ieškau naujų siuvyklų. Prieš išsiųsdama drabužį užsakovui, kiekvieną jų išsipakuoju ir pati gerai apžiūriu – kokybė man labai svarbu. Kai pavargstu, išeinu į savo daržą – jame visos lysvės pakeltos. Turiu ir šiuolaikinį daržą terasoje, kurioje – ir mano studija. Kaip matote, nuo agronomijos taip pat stengiuosi nenutolti.“

Pirmoji paroda ir pirmoji sėkmė

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 109 2023 m. rugsėjo 28 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Medos MAČIUITYTĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.