Iš produktyvios bandos teliko plastikinė karvė

Kadangi pieno supirkimo kaina mažesnė už jo pagaminimo savikainą, karvių nelieka net kai kuriose žemės ūkio bendrovėse (ŽŪB). „Lietuvos valdžia netramdo pieno perdirbėjų ir prekybininkų godumo“, – šio cunamio priežastį „Ūkininko patarėjui“ nurodė be karvių likusių ūkių šeimininkai kupiškėnai.

Nyksta žaibu

Lietuvos pieno gamintojų asociacijos (LPGA) prezidentas Jonas Vilionis ir direktorius Eimantas Bičius ŪP pateikė skaičius, bylojančius apie sparčiai blogėjančią šalies pieno sektoriaus situaciją.

Antai šių metų vasario 1 d. buvo 18 709 pieno ūkiai, juose – 211 803 karvės. Pernai tuo pačiu laiku buvo 21 428 pieno ūkiai, juose – 223 429 karvės. Taigi per metus – nuo 2023 m. vasario 1 d. iki 2024 m. vasario 1 d. – neliko 2 719 pieno ūkių, 11 626 karvių. Vien šįmet per sausį šalyje išnyko 166 pieno ūkiai su 1 082 juose buvusiomis karvėmis.

Sparčiausiai nyksta ūkiai, laikantys iki 20 karvių. Pernai vasario 1 d. buvo 19 439, o šįmet – 16 839 tokie ūkiai. Taigi per 12 mėn. neliko 2 600, o šįmet vien per sausį – 159 pieno ūkių, kuriuose buvo iki 20 karvių.

Kuo misime?

„Kas visais laikais gelbėjo Lietuvą? Žemės ūkis! Kas garantuoja kaimo gyvastį? Nedideli šeimos ūkiai! Pienas yra Lietuvos baltasis auksas“, – klausia, atsako ir tvirtina J. Vilionis. Jis baisisi, kad, šalyje beveik pribaigus kiaulininkystę, kailinę žvėrininkystę, pastaruoju metu uoliai naikinama pienininkystė, tas pats gresia grūdininkystei. Dėl to, spėja jis, dar labiau tuštės kaimai, bliukš tikimybė nestokoti maisto, kai dėl tam tikrų aplinkybių nepavyks jo atsivežti iš svetur.

Pasak pašnekovo, pagrindinė Lietuvos strategija turėtų būti apsirūpinti maistu, vystant žemės ūkį. Deja, šalies politikai ir biurokratai prisideda jį naikinant. Panašiai mąsto Kupiškio r. ūkininkai, neseniai pardavę savo karves. Juos ŪP aplankė kartu su J. Vilioniu ir E. Bičiumi.

Netramdo godumo

„Liepė modernizuotis – modernizavomės. Liepė kooperuotis – kooperavomės. Ir nieko, vis tiek mūsų ūkio karvės savęs neišlaikė, nors buvo labai produktyvios: per dieną davė po 40 l ir daugiau pieno. Atsisakyti jų privertė ne tik už savikainą mažesnė pieno supirkimo kaina – dar  ir valstybės nepagarba pienininkystės verslui, nenoras sutramdyti perdirbėjų godumo. Skaudu ir tai, kad ūkininkas, gavęs paramą pieno ūkiui modernizuoti, turi įvykdyti aibę reikalavimų, vienas jų – didinti karvių bandą. Tačiau paramą gavęs pieno perdirbėjas yra atleistas nuo įsipareigojimų. Ūkininkai mūsų valstybėje nuolat skriaudžiami, laikomi durniais, turi kariauti su perdirbėjais. Prancūzijoje, kitose šalyse perdirbėjų godumas tramdomas, Lietuvoje – ne, nes jie turi valstybės „stogą“. Kur dideli pinigai, ten – „stogas“... Ir mūsų šalyje būtina priimti rinkas reguliuojantį įstatymą“, – ŪP teigė Kupiškio r., Šimonių sen., Migonių k. gyventoja, Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) vadovė Renata Vilimienė.

Išbandė viską

„Lietuvos biurokratai daro viską, kad tik ūkininkams būtų kuo sunkiau“, – pridūrė J. Vilionis. Pasak jo, tik dėka tokių žmonių, kaip R. Vilimienė, kaimas dar gyvas. Deja, dėl trumparegiškos žemės ūkio politikos, nepagarbos sunkiam žemdirbių darbui ūkiai žlunga. Didelė neteisybė, kad šalies rinkoje parduodamo vieno litro lietuviško pieno kainoje ūkininko dalis yra mažiausia – tik 21 proc. Likusias dalis – beveik po 40 proc. – pasiglemžia perdirbėjas ir prekybininkas. Trijulė bent po lygiai pasidalytų kainą...

R. Vilimienės ir jos vyro Mindaugo tvartas Migionių vienkiemyje dabar yra tuščias. Visus šeimos ūkio galvijus – 28 melžiamas karves ir 14 telyčių – pernai nupirko Širvintų r. ūkininkai lenkai. „Jie turi pieno perdirbimo cechą. Pagamintus produktus turbūt parduoda be problemos, mat netoli miestas. Nuo mūsų jis toli. Nepaisydami to, anksčiau, kai melžėme tik 8 karves, ten vežėme parduoti pieną, varškę, kitus iš jo pagamintus produktus. Juos išvežioję, išnešioję gyventojams į namus, vakare nepavilkdavome kojų. Arba, būdavo, vieną dieną miesto gyventojai išperka jiems nuvežtą pieną, kitą dieną tenka grįžti su dideliu kiekiu neišpirkto“, – prisiminė LVPŪA vadovė, paklausta, galbūt, kaip linkę mokyti miestiečiai, reikia tiesiai jiems pieną parduoti, jei netenkina supirkimo kaina.

Nėra vizijos, pastovumo

Galbūt, užuot išpardavus karves, R. ir M. Vilimams reikėjo paklausyti dar vieno valdžios patarimo – plėsti, dar labiau modernizuoti  ūkį, neva tada galima tikėtis didesnių pieno supirkimo kainų? „Ar verta plėsti, kai valstybė neturi žemės ūkio vystymo vizijos ir, atėjus naujai valdžiai, vis keičiami su ūkininkavimu susiję potvarkiai? Norint ūkį plėsti, reikia investicijų. Kur jų gauti? – klausimu į klausimą atsakė R. Vilimienė. – Sunkiai verčiasi net pienines karves laikančios ŽŪB.“ 

R. Vilimienė, pasak pačios, pernai už pieną gavo iki 30 ct/l. Dalį karvių laikė savo, dalį – kaimyno tvarte. Per dieną primelždavo apie 1 tūkst. l pieno. Kita Kupiškio r. ūkininkė, per dieną perdirbėjams parduodanti 50 l, taip pat ketina parduoti karves. Ji už pieną gauna dar mažiau – 13 ct/l. Jo supirkimo kainą lemia parduodamo pieno kiekis.

„Valdžia, prisidengdama lenkais, ragina kooperuotis. Neva susikooperavę už pieną gausime daugiau. Tačiau nesulaukiame geresnės kainos, nors ir susikooperavome. Numaunamos kelnės ir kooperatyvams. Nuvežę pieną  prie perdirbėjo vartų, gauna 34 ct/l – tiek pat arba mažiau, nei atsieina jį pagaminti. Teigiama, kad Lietuvoje vidutinė pieno supirkimo kaina yra apie 35 ct/l. Vadinasi,  kai kas už jį gauna 40 ct/l. Turbūt didžiosios bendrovės“, – svarsto R. Vilimienė.

Kaip šeimos nariai

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Titulinėje nuotr. – Migonių vienkiemyje, kuriame gyvena Renata Vilimienė, likusi vienintelė karvė – dirbtinė.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.