Iš sostinės – bėgte į šparagų ūkį

Aukštyn kojom – per mėnesį

Jauna Lalitos ir Simono Klinavičių šeima iki 2014-ųjų gyveno sostinėje. Per studijų ir darbo metus buvo pripratę prie didmiesčio tempo. S. Klinavičius mieste praleido daugiau nei trečdalį gyvenimo – dešimt metų. Į paveldėtą sodybą pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Utenos nuvykdavo nebent vasaromis – žolės nupjauti. Jis dirbo transporto vadybos ir logistikos srityje.

Gimus sūnui Jokūbui, abu su žmona nutarė, kad Vilnius nėra tinkamiausia vieta auginti vaiką. Norėjosi grynesnio oro, gyventi arčiau artimųjų. Sudėliojo abu su žmona gyvenimo Utenoje ir Vilniuje pliusus, minusus, į lapą surašė. Utenoje atlyginimas mažesnis, bet ir gyvenimo išlaidos mažesnės, ir kredito mažiau mokėti. Per vieną mėnesį pardavė viską, „sukeitė“ butus ir atbildėjo į Uteną. Bet ir čia susidūrė su problema – greta gyvenantys Simono tėvai yra didelis gėris, bet štai darbas... S. Klinavičius Vilniuje buvo pripratęs prie tarptautinės įmonės tempo, bendravimo su klientais ypatumų, padaręs karjerą. O uteniškiai jo darbdaviai sukosi tik šeimos versle, sostinės specialisto aukštesnė kvalifikacija sunkiai buvo pritaikoma, tad vyriškis vilčių nepateisinusį darbą paliko. 

Per 30 dienų apsivertęs gyvenimas pasirengė dar vienam salto. Prie Molėtų plento šeimos laukė sena paveldėta sodyba su 3 ha žemės (dabar šeima turi 10 ha). „Aukštesnės jėgos sudėliojo viską“, – taip savo kelionę nuo transporto vadybininko iki sėkmingo ūkininko vertina „Ūkininko patarėjo“ pašnekovas.

Sprendimas per naktį

„Na ir ką: žinojau, kad turiu žemės, kad, pardavus būstą Vilniuje, liko pinigų. Galėjau sau leisti iš jų pagyventi, bet neilgai, – apie pradžią ŪP pasakojo S. Klinavičius. – Viskas pasikeitė per naktį. Buvo 2014 m. kovas. Pamačiau straipsnį apie šparagus. Lietuvoje jie buvo retenybė, žinojau vieną ar du ūkininkus, kurie juos augino. Iki ryto skaičiau, studijavau, atlikau skaičiavimus, o rytą jau žvalgiausi, kur pirkti daigų. Balandį jau sodinau Nyderlanduose įsigytus šparagus.“

Tą laikotarpį pašnekovas vadina didelio užsispyrimo, didelių investicijų ir rizikos kupinu etapu. Pradėjo nuo 0,5 ha. Pirmaisiais metais smidrai derliaus neduoda, o prižiūrėti reikia. „Bandžiau gyventi iš daržovių, kurių taip pat ėmėme auginti. Prisidėjo tėvas, darėme viską, ką galėjome, turgeliuose prekiaudavome, dar buvo likę pinigų už parduotą butą, tad metus pavyko pratempti, – sunkios pradžios nenutylėjo S. Klinavičius. – O vėliau prasidėjo šparagų ūkio nuolatinis augimas. Bet daržovių papildomai auginau iki 2017 m. ar 2018 m. Maždaug 0,5 ha augo apie 40 skirtingų rūšių daržovių, vien pomidorų būdavo 20–30 skirtingų spalvų, formų, veislių.“

Jas realizuoti buvo nesudėtinga. Tai buvęs lengvas ūkininkavimas – jei ne vieni, tai kiti augalai duodavo gerą derlių. Tik pajamos netenkino. Daržoves realizuodavo Vilniaus turgeliuose, prekiaudavo iš namų, greta kelio pastatytame kioske. Klientai patys atvažiuodavo į sodybą, naujų pirkėjų rasti padėjo socialiniai tinklai. Daržovės ir šparagai buvo gera kombinacija, viskas sekėsi. Bet jei pajamų beveik pakanka, tai laiko niekam nelieka. „Sėdi, būdavo, turguje su šparagais jau nuo balandžio iki birželio pabaigos, vėliau prisideda daržovės – su jomis sėdi iki lapkričio. Atrodo, augini daug, bet nieko ypatingo nepasiimi, vien iš to tikrai negalėtum išgyventi. Pradedi sėti vasario mėnesį, o šiltnamius išsivalai gruodį – sezonas trunka labai ilgai, o rezultatai – ne stebuklingi. Nors iš pirmo žvilgsnio 0,5 ha daržų atrodo daug ir daržovių kiekiai užauga nemaži.“

Šparagų ūkis tik augo

Vėliau daržovių auginimas natūraliai atkrito, tapo nepatrauklus. Šparagų kiekvienais metais prisidėdavo po 0,5 ha, tad dabar yra apie 5 ha. Pirmas „normalus“ derlius būna trečiais auginimo metais, pikas prasideda ketvirtais, penktais, šeštais metais, o tada smidrai sensta – derlingumas mažėja. Iš pirmojo lauko likusi tik dalis augalų, jų vietą užima braškės, kurias ūkininkas ėmė auginti 2017 m. „Turguje prekiaudamas pamačiau, kad uogos visada turi paklausą, jos amžiais gyvuos, visada jas gali auginti. Nors konkurencija yra didžiulė, savo klientą vis tiek rasi, – neabejoja S. Klinavičius. – Tiesa, uogų ir smidrų į Lietuvą atveža ir iš Lenkijos, ir iš šiltesnių kraštų, bet lietuviai mėgsta „nacionalines“ uogas ir kitas daržoves, tad verta jas auginti net ir esant konkurencijai.“ Ūkininkas smidrus tiekia prekybos centrams, restoranams, parduoda iš namų. Labiausiai patinka dirbti su restoranais. S. Klinavičius mėgsta pabendrauti su virtuvės šefais, mat jie puikiai supranta, kokia tai yra daržovė, laukia smidrų pasirodymo pavasariais ir skuba užsisakyti. Ūkyje sezono metu dirba nuo 5 iki 10 žmonių. Šiuo metu ūkis patenka į geriausių Lietuvos šparagų augintojų dešimtuką, nors Molėtų krašto žemė ir nėra itin derlinga ir negali konkuruoti su Vidurio ar Pietų Lietuvos žemėmis.

Auginasi konkurentus

VISAS STRAIPSNIS ČIA!

Galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo“ elektroninę leidinio versiją

arba popierinę: el. paštu: platinimas@up.lt,

tel. +370 603 75 963

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt

bei Perlo terminaluose.

Viršelio nuotr.: „Aukštesnės jėgos sudėliojo viską“, – taip savo kelionę nuo transporto vadybininko iki sėkmingo ūkininko vertina Simonas Klinavičius.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.