Iš Traupio kraštotyros muziejaus archyvų

Moksleivių užrašyti pasakojimai apie Siesickio dvarą. Siesickių dinastija valdė ir Surdaugių bei Pienionių dvarus.

Pasakojime nenurodyta apie kokį dvarą rašoma. Ko gero pasakojama apie Pienionių dvarą, nes minima, kad buvusi spirito varykla (bibl. pastaba).

1959 metais užrašė Traupio vidurinės mokyklos 8 kl. mokinė M. Vilkončiūtė:

„Pasakojimas apie Siesickio dvarą.

Išaušo saulėtas 5 d. balandžio rytas. Patekėjusi saulė apibėrė savo spinduliais šalnos paliestą žemę. Saulė pabudino ir mus. Turistų žvalgai pirmieji pasirodė kieme. Netrukus sujudo visi. Jaunieji turistai pasklido po apylinkes rinkti tautosakos. Trys turistai patraukė nežinomo kaimo link.

Štai ir namas. Tyliai pasibeldžiame į duris, ir įeiname į vidų. Prie stalo sėdi du senyvo amžiaus žmonės, kurių plaukus puošia sidabro gijos. Susipažįstame su jais: Balaišis 70 m. amžiaus ir Jurgis Sudeikis 65 m. amžiaus. Su jais išsikalbame. Ir štai ką jie papasakojo.

Šitas dvaras kaip jau yra žinoma buvo Šablevičiaus. Po jo šį dvarą valdė Siesickis. Jo valdomam dvare buvo didelė prabanga. Buvo 12 šiltnamių, kuriuose buvo auginamos užsienietiškos gėlės, daržovės. Ten viską tvarkė daržininkas Tidikis Edvardas. Jo žinioje buvo visos gėlės, liepų alėjos. Siesickio dvare buvo didelis sodas. Augo įvairių vaismedžių: obelų, kriaušių, turkiškų riešutų. Buvo bijūnų, kurie turėjo gražius žiedus ir ypatingai malonų kvapą. Visi keliai buvo apsodinti šiltųjų kraštų augalais. Viduryje dvaro buvo bažnyčia.

Dvaras buvo gražiai išpuoštas. Atėjus žiemai reikėdavo viską sutvarkyti. Žiemą vienam šiltnamiui reikėdavo 24 m. malkų. Užėjus šalčiams, dengdavo šiaudinėmis pynėmis. Tvarkant sodą, kai būdavo maža žmonių, imdavo iš kaimų. Ponas laikė 13 ordinarščikų (žmonės, kurie eidavo dirbti pas poną už tam tikrą užmokestį). Ordinarščikai 5 dienas dirbdavo už skolas, o šeštą eidavo užsidirbti į dvarą. Ponas laikė 12 bernų ir 16 mergų. Kiekvieną šventadienį jis pasamdydavo muzikantą Maldžių Vincą, Kad bernai ir mergos neišeitų į vakaruškas. Ponas buvo geras žmogus, ordinarščikams dienai duodavo po vieną rublį, tai būdavo labai didelis užmokestis, kurį tegalėdavai užsidirbti per kelias dienas.

Prie dvaro buvo 300 ha žemės. Siesickis taip pat turėjo Traupio dvarą ir visą eilę vienkiemių: Marjampolį, Kienagiškį, Janulyną. Jo dvaras tęsėsi iki Troškūnų, tik skyrė 3 km atstumas. Jis laikė 12 eržilų, iš jų 6-iais važinėdavo. Arkliams prižiūrėti buvo skiriamas arklininkas. Siesickis norėjo vadintis kunigaikščiu, vadinosi „Dam Siesickiu“. Tuo metu Siesickio dvarui buvo 300 metų.

Siesickis turėjo visas žemės ūkio mašinas, automobilį, kuliamąsias, kurių anksčiau dar nebūdavo. Jo karvės buvo beveik vienos spalvos – palšos „Švicų“ veislės. Laikė įvairių paukščių, povų, tvenkinyje plaukiojo gulbės.

Siesickis į dvarą neįsileisdavo kunigaikščių, tikro Taujėnų kunigaikščio nekentė. Jo gyvenamam name ir sode buvo daug architektūrinių paminklų. Jo bibliotekoje stovėjo Ievos ir Adomo stovyla. Siesickis buvo labai apsišvietęs žmogus, dvare buvo labai didelė biblioteka. Joje buvo daug ir užsienietiškų knygų. Vėliau tas knygas pardavė Ukmergės lenkų gimnazijai. Knygas vežė penki sunkvežimiai. Norint pirkti knygas reikėjo pusė milijono tuometinių pinigų. Jo bibliotekoje buvo nemažai knygų apie Samsoną. Jo sode į vakarų pusę stovėjo Samsono statula. Pagal legendą, tas Samsonas buvo milžinas, pasižymėjo didele jėga. Jo jėga buvo susitelkusi į plaukus. Vienu pirštu galėdavo pasukti malūno girnas. Kai jis ką nors dirbdavo, pradėdavo augti plaukai ir atsirasdavo jėga. Samsono jėgą visi labai išnaudojo. Kartą nuėjo į bažnyčią, atsirėmė į stulpą, ir jam pajudėjus, sugriuvo bažnyčia ir pasibaigė jo visi vargai. Šitą Samsono stulpą Siesickis pastatė remdamasis padavimais ir įvairiais pasakojimais. Siesickis buvo įrengęs žvėryną, vėliau pradėjo auginti šunis: kurtus, špicus, buldogus.

Dvaro sode yra nemažas prūdas, kurio viduryje yra sala. Tą prūdą iškasė vergai, dar valdant dvarą Siesicio diedukui. Prūdą iškasė kepurėm ir tą sodą supylė iškastom žemėm. Toje saloje buvo sumūryti stulpai ir tenai Siesickio diedukas kankindavo žmones. Užtai ir dabar dar vadinama „pekla“.

Dabartiniu metu yra mokykla, o anksčiau šioje vietoje buvo spirito darykla. Per karą 1914 m. rado degtinės, bet buteliai buvo apsamanoję. Karo metu ponas rūsyje paslėpė auksines lėkštes ir kitas brangenybes. Į rūsį vedė durys, bet jas užvertė akmenimis, užtinkavo, uždažė sieną ir užstatė spintą. Šias paslėptas rūsyje brangenybes išdavė Mitašiūnas, nes vokiečiai norėjo iš jo paimti paskutinę karvę.

Dvaro apylinkėse yra koplytėlių. Viena iš jų randasi prie Balaišio. Ją statė Siesickas. Koplytėlei jau daugiau kaip 100 metų. Balaišis viską gerai prisimena, nes jaunystėje Siesicko dvare dirbo kalviu.“

Ištrauka iš 9 klasės mokinio Gedimino Stankevičiaus užrašyto pasakojimo 1960 m:

„Pienionių dvaro šeimininkas buvo Siesickis. Jis turėjo du sūnus. Vienas buvo Rusijos armijos generolas, kitas gyveno prie tėvo. Tuojau mirė tėvas. Dvarą valdyti perėmė jo sūnus Siesickis. Sudeikis mums pasakojo atsiminimus apie Siesickio tėvą, kuris buvo labai žiaurus ir piktas žmogus. Jei kuris nors žmogus ką nors ne taip padarė ar pasakė, tai tuojau liepdavo jį išplakti. Tai vyko prieš 15 metų. Dvare buvo įtaisyta vieta plakimui, tai buvo padaryta saloje, kuri buvo prūdo viduryje. Saloje buvo įmūryti rūsiai, kuriuose buvo plakami ir kankinami žmonės.

Pasakojama, kad rugiapjūtės metu, kai žmonės dirba laukuose, atvažiuoja būdavo uriadnykas Didžiulis ir jei, kuris žmogus jam nepatikdavo ar lėčiau dirbdavo, tai prieidavo prie jo ir savo šakota lazda brūžindavo tam per kaklą.

Mums pasakojo Sudeikis, o taip pat ir Petrikas, kas įvyko, kad žmones nustojo mušti. Yra toks pasakojimas: „Dvaras turėjo bravarą. Prie bravaro dirbo Bonka. Prieš Velykas reikėjo padaryt ponui samagono. Bonka dėl kažko susipyko su ponu. Kai Bonka dirbo bravare, ponas pasiuntė savo komisarą, kad patikrintų jo darbą. Komisaras buvo piktas žmogus ir atvykęs į bravarą ėmė mušti Bonką su gumine lazda, apkaltinęs , kad blogai dirba. Bonka buvo irgi stiprus žmogus, dėjo komisarui su lopeta taip, kad šis krito negyvas“. Nuo šio įvykio ir nustojo mušti žmones.

Kitas pasakojimas, kurį papasakojo Petrikas: „Ponas turėjo mažą sūnų, kuris mokėsi mokykloje. Kada jis parvažiavo namo atostogauti, susidraugavo su vieno kumečio berniuku ir paprašė tėvo, kad jį nupirktų, kad būtų su kuo žaisti. Ponas nupirko šį berniuką iš kumečio. Kartą šis berniukas nusižengė ir ponas jį smarkiai primušė. Pono sūnus apie tai nežinojo. O kai sužinojo, labai supyko ir kirviu sukapojo lovį, kuriame buvo mušami žmonės“.

Vikipedijoje rašoma:

„Iki XVII a. vidurio Pienionių dvaro šeimininkais yra buvusios garsios Lietuvos didikų giminės – Sapiegos, Pacai. 1655 m. dvaras atiteko Antanui Daumantui-Siesickiui. Ši giminė save kildino iš XIII a. Lietuvos kunigaikščio Daumanto, Utenos įkūrėjo. Manoma, kad XVII–XVIII a. Pienionys buvo antraeilė valda, dažnai įkeičiama ir ėjusi iš rankų į rankas. Tuo metu pagrindinė Daumantų Siesickių rezidencija buvusi Siesikuose. XIX a. pradžioje Siesickiai pastatė naują gyvenamąjį namą, užveisė parką, įrengė oranžerijas. Ponų namas buvo medinis, vienaukštis su dviaukšte centrine dalimi, kurią puošė 4 kolonų portikas.

Pienionių dvaras garsėjo ne tik savo įspūdinga architektūra bei egzotiniais augalais, bet ir spirito varykla. Ji buvo įrengta apie 1859 m. ir iki XX a. pradžios čia buvo varomas spiritas bei daromas alus. Po I pasaulinio karo antro aukšto salėje tuometinis dvaro savininkas Juozas Daumantas Siesickis įrengė koplyčią. 1926 m. šioje patalpoje buvo įrengta pradinė mokykla, kuri veikė iki 1973 metų.“

Nykščiai.lt fotoinformacija