Išsaugoti seną sodybą skatina stiprus darbščios giminės genas

Franciška Gružauskienė, į kurią artimieji ir draugai švelniai kreipiasi Pranute, „Rasoms“ pasakojo, kad sodybą apie 1875 m. pradėjo statyti jos prosenelis Michal Jurgelewicz. Tačiau atkurtas giminės genealoginis medis rodo, kad Maceliuose, kurie XIX a. buvo žinomi kaip Naujieji Maceliai, giminės gyventa jau 1739 m. Pasak Pranutės, yra informacijos, kad protėviai šaknis įleido būtent toje vietoje, kur ir dabar stovi sodyba, tačiau pačių seniausių statinių, deja, nėra išlikusių.

Kaimelis susiformavo Rūdninkų girios pakraštyje, ne taip toli nuo Merkio upės. Aštuoniolika sodybų draugiškai išsirikiavusios abipus gana siauro vieškelio. Šiuo metu kaimelyje gyvena apie 16 žmonių, tačiau, statistiniais duomenimis, beveik prieš šimtmetį čia būta per 80 gyventojų. Dalis sodybų šeimininkų į Macelius atvažiuoja daugiausia vasarą, yra tokių, kurie augo ir liko gyventi, kiti grįžta tėviškėn pasisvečiuoti nedažnai, bet vis tik susirenka drauge pavakaroti.

Papasakokite, kaip Jūsų giminė kūrėsi šiame jaukiame kaimelyje?

Vis dar tebestovintį namą pastatė ir jame įsikūrė mano prosenelis Michal Jurgelewicz. Jo rūpesčiu iškilo ir didžiulė daržinė, tvartas, svirnas, sklepas (rūsys). Iš užauginto vaikų būrio sodyboje gyventi liko senelis Maciej. Jam sukūrus šeimą, gimė keturi vaikai, vienas jų buvo mūsų tėtis Vitoldas. Mirus seneliui, jis su sesėmis ir broliu liko puoselėti ūkį, tačiau kai vedė mūsų mamytę Jadvygą, broliai ir sesuo pamažu išvažinėjo. Likome tėveliai ir mes – penki vaikai, du broliai ir trys sesės, kiek vėliau atvyko gyventi mamos sesuo Malvina, padėdavusi prižiūrėti vaikus, o po to ir anūkus.

Kai tėtis vedė mamą, namas sužydėjo gražiausiomis spalvomis. Juoda troba su mažais langeliais, kamara su plūkta asla (molio grindimis) pamažu įgavo visai kitą vaizdą. Ji užsakė įstatyti didesnius langus, iškloti grindis, išdažė lubas – tuometis kaimas to dar nebuvo matęs! Jos rūpesčiu pastatytas gonkelis (prieangis), ji pirmoji iš sodiečių nudažė namo fasadą.

Mama buvo siuvėja, kartu su seserimi Malvina verpė siūlus, audė staltieses, užklotus, mezgė. Tėveliai laikė nemažai gyvulių, tėtis ypač mėgo arklius, juos puošdavo. Jie buvo labai darbštūs: augino daržovių, sėjo daug rugių, grikių, avižų – tai padėdavo išmaitinti gausią šeimą ir pasirūpinti gyvuliais.

Daržinė buvo tokia didelė, kad joje tilpo arklių sukamos girnos ir buvo galima malti miltus, čia pat laikyti ir kiti pašarai. Bet kai atsirado kolūkis, daržinės ir svirno, puošto gražiais ornamentais, neliko – buvo išardyti ir išvežti į kolūkį. Atėjusiam dirbti tėveliui būdavo liūdna matyti, kaip ilgą laiką ant žemės sukrautos gulėjo niekam nereikalingos lentos... Išvežė ir dalį kiaulių, telyčią, arklius. Mama, laikydama ant rankų kelių mėnesių mano broliuką, prašė, kad paliktų, nes šeima didelė, reikia maisto, bet kolūkio valdžia manė, kad per gerai gyvenam.

Sodyboje liko namas, tvartas ir sklepas. Tvarte dabar laikome malkas, sandėliuojame nuo remontų atlikusias statybines medžiagas, sodo įrankius, stovi keli tušti aviliai. Iki šiol vandens pasisemiame iš senojo šulinio, kurį tikriausiai iškasė prosenelis, o gal dar kas nors anksčiau.

Didžiosios daržinės vietoje tėveliai pasodino sodą. Buvo labai daug vaismedžių, bet ilgainiui sodas sunyko. Sesuo Česlava pasodino naujų obelaičių ir trešnių, pamažu stiebiasi naujas sodas.

Tėtis, deja, mus paliko anksti, sulaukęs vos 56-erių. Visi ūkio darbai perėjo į mamos ir kartu gyventi likusių vaikų rankas. Kai mes, vaikai, užaugome, sukūrėme šeimas ir išsiskirstėme po Lietuvą, su mama liko jauniausias brolis Steponas Voldemaras. Bet visi mes, su šeimomis kasmet susitikdavome per visas metų šventes ir darbymečius, anūkai leisdavo vasaras kaime.

Kas dabar puoselėja sodybą?

Pastaruoju metu sodybą prižiūri jauniausia sesuo Česlava, ji dažniausiai joje vasaroja. Mes su vyru Sauliumi Gružausku ir broliu Edvardu Jurgelevičiumi joje įkūrėme bityną. Mamos tėtis, o ir mama, mėgo bitininkauti, be to, mano vyro tėtis Radviliškyje laikė 30 avilių. Važiuodavome padėti jas prižiūrėti, medų išsukti. Po jo mirties, du broliai pasidalijo bityną perpus, o, kad būtų lengviau bitėmis pasirūpinti, visus 15 avilių atsivežėme į Macelius. Darbo prie bičių nemažai, tad pakvietėme prisijungti ir mano brolį Edvardą.

Daug laiko praleidžiame gimtuosiuose namuose, bent kartą per vasarą suvažiuojame visi su vaikais, o jie jau su savo šeimomis ir vaikais.

Senuoju giminės namu visada rūpinosi visa šeima: kartu tvarkėme tiek jo išorę, tiek vidų, kelis kartus dažėme. Paskutinį kartą sodybą renovavome prieš trejus metus.

Ne visiems senų sodybų šeimininkams pavyksta išsaugoti autentiškumą, ne visi to ir nori. Jūsiškės šeimos nusprendė palikti kiek įmanoma daugiau senųjų detalių, architektūros elementų, nors toks kelias sunkesnis, reikalauja ir daugiau finansinių išteklių, ir kruopštesnio rankų darbo, ir medžiagų, kurios galbūt yra labiau trumpalaikės.

Mums brangi ši vieta – prisiminimai, mamos ir tėčio įdėtas darbas... Net nesvarstėme kito kelio, negalėjome leisti, kad stogas įgriūtų ar dar kas nutiktų. Labai svarbu, kad mus palaikė ir mūsų vaikai, jų vaikystės vasaros taip pat bėgo kaime.

Be to, mūsų daug, atkurti namą nebuvo taip sunku, kartu net linksma, tai buvo dar viena proga susitikti ir nudirbti darbą – prie to esame įpratę.

Labai gražiai sutvarkytas gyvenamasis namas, papuoštas dekoratyviomis medinėmis detalėmis (langinėmis, baltais geometriniais raižiniais), ornamentiškai įstiklintas prieangis – ar tai išlikusios ir restauruotos senosios detalės?

Ornamentais namas buvo papuoštas dar mamos Jadvygos. Šiuos raižinius ji pati nupiešė, o stalius pagal pavyzdį išraižė, todėl labai norėjome, kad jie išliktų. Viduje palikome autentiškas namo duris su senovinėmis spynomis.

Gonkelį teko labiau atnaujinti, pakeisti supuvusias lentas, bet langai liko tie patys. Anūkai močiutę dažniausiai prisimena esančią gonkelyje, nes būtent ten juos kviesdavo išgerti ką tik pamelžto, dar šilto karvės pieno.

Žinodama, kad atvyksime, prikepdavo bulvinių blynų su lašiniais ir kiaušiniais, o anūkus lepindavo keptais vafliais.

Anksčiau sodybose žmonės būtinai pasodindavo vieną kitą medį. Tikriausiai ir Jūsų sodyboje tokių yra?

Kieme augo didelė sena liepa, tačiau dėl saugumo teko stipriai apgenėti, nebėra tokia graži, kaip vaikystėje. Viename Macelių gale stūkso Rūdninkų giria, kitame – mūsų sodintas pušynas. Toje vietoje prieš tai buvo daržai, bet tuometė valdžia sugalvojo, kad juos reikia perkelti kitur, skyrė žemės, o ten pasodinome pušų. Dar moksleivė buvau, kai su tėveliais ir sesėmis Česlava, Irena, broliais Edvardu ir Valdemaru sodinome mišką. Prisidėjo ir kiti kaimo gyventojai. Dabar pušynas taip suaugo, kad nebesiskiria nuo senojo miško ir atrodo, kad kaimas įsikūręs viduryje miško.

Senieji sodybos gėlynai neišliko, bet prisimenu, kad mama su sese Irena labai mėgo gėles ir žydinčius krūmus, namą visada juose putinai, bijūnai, alyvos, pavasarį skleisdavosi tulpės. Ir dabar sesuo Česlava pasodina seniau augusių gėlių. Tik rožių anksčiau nebuvo, jas pasodino sesuo.

Jūsiškė karta sodyboje taip pat paliks savo pėdsaką. Ne tik restauravote, prižiūrėjote senuosius pastatus, bet ir pastatėte lauko pavėsinę.

Tai naujausias sodybos statinys. Prieš 15 metų sesės Česlavos iniciatyva pastatytas. Buvo sukalti mediniai stulpai, stogas uždengtas tokiomis pat medžiagomis kaip ir namo bei šulinio stogelis. Pastatėme baldus. Vasaromis čia susirinkti, papietauti, pavakaroti labai smagu, aplink žydi gėlynai. Vien mano šeimos suvažiuoja 11 žmonių, o kur dar sesių ir brolių pusės – prie stalo susėda per 20 asmenų, visos trys kartos.

Šeimos archyvo nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.