Įstabiausi momentai kartais per akimirksnį praskrenda pro akis...

Baigusi verslo vadybos ir viešojo administravimo studijas, J. Jodeikienė neplanavo keisti krypties, šiuo metu administruoja Kėdainių krašto ūkininkų sąjungos veiklą. Kūrybiškumas ir meniškas žvilgsnis labiau atsiskleidė kuriant sodybos aplinką ir į rankas paėmus fotoaparatą. Nemažas būrys internautų dabar grožisi Jūratės sukurtų želdynų ir netoliese gyvenančių sparnuočių nuotraukomis, tačiau pradžioje būta visko.

Nuo ko prasidėjo Jūsų darbai sodyboje?

Kuriant gyvenamąją erdvę nuo pradžių, nuo vadinamojo „nulio“, lyg ir lengviau, nes nieko nereikia taisyti, prie nieko nereikia taikytis, statai ir formuoji taip, kaip norisi. Kita vertus, pirmą kartą pasinerdamas į statybas, dar gerai nežinai, ko nori, o kai stinga patirties, sunku numatyti, su kuo gali susidurti ateityje.

Esu iš Leipalingio miestelio Dzūkijoje, atitekėjau į Kėdainius ir ten auginau vaikus, tad apie apželdinimą neturėjau jokio supratimo. Peizažų akims „paganyti“ aplink sodybą yra, nes vietovės gamta labai graži, tačiau kieme medžių užuovėjos pasigendame. Dabar suprantu, kad įsikūrę padarėme klaidą iškart jų nepasodindami. Prieš maždaug penkerius metus pradėjau juos sodinti, bet suprantama, reikia laiko, kol užaugs. Matydama savas klaidas, kitiems visada rekomenduoju pirmiausia pasikonsultuoti su specialistu, kad jis padėtų sodybos plotą bent jau suskirstyti zonomis, patartų, ką pirmiausia sklype pasodinti.

Įsivaizdavau, kad kieme viską galėsiu pasidaryti pati. Pirmą vasarą, kai atsikraustėme į dar įrenginėjamą namą, sėdėjau terasoje, skaičiau knygą ir įsivaizdavau, kaip imsiu ir sukursiu gražią aplinką. Bet kai paėmiau kastuvą į rankas, supratau, kad tai vyksta gerokai lėčiau – netgi labai labai lėčiau ir reikalauja daug darbo.

Visada norėjau, kad aplink žydėtų daug gėlių ir turėti visus augalus, todėl pirmus metus pirkau daug augalų, bet po vieną, ir sodinau, tik vėliau supratau, kad tai negerai, pavieniai augalai nesukuria nei vaizdo, nei harmonijos. Todėl, neturit sodybos apželdinimo patirties, tikrai neverta prarasti keleto metų, verčiau iškart pasikviesti išmanantį žmogų arba išklausyti specialius kursus, kad būtų galima išvengti didelių klaidų.

Jūsų profesinė veikla niekaip nesusijusi su dekoratyviais augalais, želdynų dizainu. Kaip mokėtės kurti sodybos aplinką?

Daugiausia iš socialinių tinklų. Daug naudos duoda tai, kad labai atidžiai analizuoju man patikusias nuotraukas ir visada perskaitau jas lydinčius patarimus, paaiškinančius komentarus. Akiai mieliausius derinius bandžiau atkartoti savo gėlynuose. Suprantama, nesistengiau tiksliai atkurti vaizdo, nes rinkausi šiek tiek kitokius augalus ar kitokias tų pačių augalų veisles. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad skirtingose dirvose, skirtingomis sąlygomis tie patys augalai auga kitaip.

Derindama augalus atsižvelgiau ir į jų aukščius. Sodinau daugmaž šachmatine tvarka, vietomis ir vidutinio aukščio augalų įterpdama želdyno priekyje. Tai leido išvengti statiškų linijų ir želdyną tarsi įsiūbuoti.

Prisipažinsiu, nusipirkus mažą miskantą, net ir paskaičius aprašymą, sunku suvokti, koks jis bus, kiek vietos užims ir kaip atrodys greta kitų augalų po trijų ketverių metų. Tad kiekvieną sezoną tenka šiek tiek pakoreguoti, kažką persodinti. Be to, su kiekvienais metais įgyji patirties, keičiasi norai, matymas.

Dekoratyviniai želdynai užima gana nemažai vietos, bet juos esu išskirsčiusi po skirtingas sklypo zonas. Visais metų laikais noriu matyti gražų vaizdą, todėl viename plotelyje labiau sutelkti pavasariniai augalai, kitas visu gražumu atsiskleidžia vasarą, dar kitame – gražiau rudenį.

Reprezentacinėje zonoje, prie įvažiavimo žaliuoja graži pievutė, tvarkingas gėlynas su hortenzijomis, neaukštomis soruolėmis. Taip pat ‘Smaragd‘ veislės tujų gyvatvorės atkarpa. Jas pasodinome statybų pradžioje, bet dabar jų tikrai nesodinčiau, rinkčiausi kitus augalus, bet ne taip paprasta pasiryžti išrauti per 3 metrų aukščio augalus.

Kitoje namo pusėje, ten, kur yra ir svajonių terasa, bei verda gyvenimas šiltuoju metų laiku, o šaltuoju grožimės vaizdu per langus, auga ir šabakštynas. Tai – vienas pirmųjų želdynų. Jame į maždaug 1,5 m pločio ir kokių 15 m ilgio juostą susodintos įvairios daugiametės gėlės ir smilginiai augalai. Jau trejus metus šioje vietoje niekas nedaryta, augalai auga ir žydi savaime, kai kur išlenda garšvos ar usnys.

Antri metai sukasi mintis, kad reikėtų viską persodinti ir kitaip sugrupuoti. Bet suprantu, kad jį sutvarkyti būtų milžiniškas darbas. Būtent čia šaknis suleido tos gėlės, kurias pirkau, kai maniau, kad kuo įvairesnių pasodinsiu, tuo bus gražiau.

Pamačiusi klaidas, bandžiau taisyti: augalus grupavau, vis atkartodama jų grupes. Dabar šiame želdyne žydėjimas prasideda pavasarį. Vieni pirmųjų skleidžiasi sinavadai, skaisteniai, aguonos, buvo kraujažolių, bet ilgainiui jas užgožė kiti augalai, vėliau startuoja kraujalakės, pentiniai, ežiuolės, veronikūnai, jau baigiančios išnykti šluotsmilgės.

Linksma istorija apie pušų gyvatvorę, kurią pasodinau prieš kelerius metus – gavosi apie 24 m ilgio ir 4 m pločio. Pušis derinau su budlėjomis, sparnuotaisiais ožekšniais, levandomis, soruolėmis. Ten netyčia atsirado ir bijūnų. Sodinukai buvo neaukšti, liko man nepatikę tušti tarpai. Laikinai, kaip sakiau „kol augalai užaugs“, juose prisodinau daugiamečių augalų.

Vyras tada klausinėjo: „Ką veikia pušys pušų gyvatvorėje, suprantu, bet ką veikia kiti augalai..?“ Nuraminau jį, kad po keturių metų ši vieta bus labai graži. Šiemet matau, kad tas laikas labai greitai prabėgo ir tris milžiniškus miskantus ‘Memory‘, kuriuos vadinu neriboto augimo miskantais, jau reikia iškelti. Tai labai galingi augalai, per tris sezonus ne tik į viršų išaugo, bet ir į plotį išsiplėtė: skersmuo siekia virš metro, aukštis – virš dviejų. Reikia iškelti ir dalį rudeninių astrų, kuriuos išmesti gaila, bet kur juos dėti?! Dar vieną gėlyną daryti..? Matyt, teks rengti dovanų akciją (šypsosi).

Akyliau stebint gamtą, galima pamatyti, kad augalų dekoratyvumas mainosi, net skiriasi spalvų tonai, pavyzdžiui, pavasarį jos skaistesnės, šviesesnės, vidurvasarį ryškesnės, o rudeniop tampa gilesnės, apsunksta. Spalvomis lyg perbėgama per visus žmogaus amžiaus tarpsnius – vaikystę, jaunystę, brandą. Koks laikotarpis gėlynuose Jums žavingiausias?

Neskaitant pavasarinio svogūninių augalų šėlsmo, kuris visiems patinka ir visai nesvarbu, spalvos suderintos ar ne, nes akys jų tiesiog pasiilgusios, pirmoji žydėjimo banga kyla prieš Jonines. Tada šalia namo pražysta rožynas, įsibėgėja miškinių lelijų žydėjimas, kitų veislių lelijų pumpuravimasis. Man tai pats gražiausiais metas.

Artėjant liepai, galima pastebėti, kaip ši banga atslūgsta, spalvos rimsta, nusistovi savotiškas štilis – pradedu laukti, kai mėnesio viduryje pasirodys ežiuolės ir ims pumpuruotis šluotelinės hortenzijos. Ežiuolių esu prisodinusi tarp želdinių įvairiose kiemo vietose, todėl antroje vasaros pusėje visur pilna jų žiedų. Nuo vasaros vidurio jau puošnūs ir smilginiai augalai.

Galima sakyti, žiedų gausumu pasidžiaugiu dukart – birželį ir rudeniop.

Rudenį įspūdingiausias žavesys – smilginiai augalai ir soruolės, jos šiemet buvo ypač gražios. Matyt, patiko tai, kad nebuvo didelių temperatūros svyravimų. Pernai soruolėms ‘Red Head‘ labai nepatiko, atrodė ne itin išvaizdžiai. Vis dar žaviuosi jurginais, kasmet pasodinu apie 40 krūmų – gal todėl, kad esu gimusi rugsėjį (šypsosi).

Gėlynų vaizdą skoningai papildo metalinės dekoracijos. Prieš ketverius ar penkerius metus keletą jų pagamino vyras. Pasidalinau nuotraukomis socialiniame tinkle ir sulaukiau net padėkos už idėją. Kai tarp augalų daugiau tokių elementų, jie tampa estetišku jungiamuoju akcentu. Norėčiau ir savo gėlynuose išgauti šį efektą.

Iš nuotraukų gal ir nepasakytum, bet mano želdynai nėra labai tvarkingi, vaizdu artimesni natūraliems gamtiniams peizažams. Labiau apžiūrėtos arčiau namo, prie įvažiavimo esančios želdinių zonos, kitur augalai auga daugmaž laisvai. Reprezentacinėse vietose mulčiuoju natūralios spalvos medžio žieve, o kitur – šiaudais ir nupjauta žole. Kai augalai užauga, šis mulčias šiek tiek užmaskuojamas, o jei ir matosi, man netrukdo.

Tiesa, daugiau rūpesčių kelia tvenkinys. Dėl stačių krantų jų šienavimas komplikuotas. Kol kas nežinau, kaip jį apželdinti. Man tai tikra piktžaizdė. Vienintelė paguoda tai, kad prie vandens augantys meldai pilni įvairiausių paukščių. Tokiuose neprižiūrėtuose plotuose visuomet galima jų rasti, nes smulkieji sparnuočiai juose randa daug maisto.

Kadangi prie tvenkinio žolės nepjauname, subręsta balandų, usnių, varnalėšų, kitų augalų sėklos. Niekada anksčiau nepagalvojau, kad šios sėklos juos taip vilioja. Pasirodo, pavyzdžiui, dagiliai, daugiausia minta būtent pienių, usnių, varnalėšų, kosmėjų sėklomis. Pradėjusi fotografuoti, daug įdomių dalykų pastebėjau.

Jau neįsivaizduojame gyvenimo be dekoratyvinių augalų, gėlių ar augintinių nuotraukų. Galbūt taip fiksuojame ir savo pačių prabėgantį laiką... Tačiau gerokai rečiau bandome sustabdyti paukščių gyvenimo akimirkas. Galima sakyti, tai jau kitas fotografo mėgėjo lygis. Kaip kilo mintis tuo užsiimti?

Neslėpsiu, iš pradžių, kaip ir daugeliui, buvo įdomu fotografuoti augalus. Bet, kai tai perpratau ir darėsi vis lengviau išgauti norimą kadrą, ėmiau ieškoti sudėtingesnio, judančio objekto. Mintis fotografuoti paukščius atėjo juos lesinant šaltuoju metų laiku. Iš pradžių fotografavau tupinčius, po to kilo noras fiksuoti skrendančius.

Tada pastebėjau, kad kai kuriuos sparnuočius lengviau „pagauti“ ore nei prisiartinti prie jų ant žemės. Pavyzdžiui, yra pavykę daug kartų nufotografuoti skrendantį didįjį garnį, ir tik kartą pasitaikė sėkmė užfiksuoti stovintį vandenyje. Jie labai baikštūs ir žmogaus arti neprisileidžia.

Dar viena likimo dovana – nufotografuoti skrendantį sakalą keleivį, kuris greičiausias pasaulyje paukštis. Taip pat teko stebėti netoliese perėjusį pelėsakalį, pagauti virš sodybos skrendantį erelį žuvininką. Visi šie trys paukščiai Lietuvoje įrašyti į Raudonąją knygą.

Šį pavasarį, kai dovanų gavau vaizdą priartinantį fotoobjektyvą, pamačiau, kiek daug paukščių gyvena greta sodybos. Taip pamažu pradėjau juos pažinti. Labai padėjo socialiniai tinklai, ornitologų grupė – įkėlusi nepažįstamo paukščio nuotrauką, netrunku gauti atsakymą. Prieš pradėdama fotografuoti paukščius, tikriausiai nebūčiau galėjusi išvardyti nė 20 paukščių pavadinimų... Man fotografavimas – ne tik hobis, ne tik gražios akimirkos sustabdymas, bet ir pažintinė kelionė į gyvąją gamtą.

Paukščio pasirodymo neįmano suplanuoti, priešingai nei fotografuojant augalus...

Net ir vėjyje judančias gėles ar smilginius augalus fiksuoti gerokai lengviau. Paukščių pasirodymas dažnai netikėtas. Mažesnis iššūkis fotografuoti vaikštant ar stebint vienoje vietoje, bet keliaujant nutinka labai apmaudžių situacijų.

Važiuodama visada pasiimu fotoaparatą ir, jeigu yra galimybė, prilėtinu mašinos greitį. Neskubėdama ir atidžiau dairydamasi galiu riedėti vieškeliu ar tuštesniu užmiesčio keliuku, bet judresniuose keliuose viskas kitaip. Keliaujant į Dzūkiją, tarp Kauno ir Garliavos plyti laukai. Ten, ypač po javapjūtės, dažnai tekdavo matyti tupinčius suopius – arti žemės esančius šiuos sparnuočius ne dažnai galima pamatyti. Tokiomis akimirkomis lieka tik apgailestauti, nes supranti, kad negali sustoti, kad privalai važiuoti ir paukštį palydėti akimis turi vos kelias sekundes.

Teko ne kartą, važiuojant autostrada, stebėti visai arti, tarsi ranka pasiekiamą vaizdą, kaip suopis, gana žemai plasnodamas, kybo virš grobio... ir pravažiavau! Staigiai juk mašinos nestabdysi. Tokios nuotraukos yra sėkmės dalykas.

Kartais atėjai, atsisėdai ir štai tau įdomus vaizdas tarsi ant delno. Bet sėdėti nesu mėgėja, todėl išeinu su fotoaparatu pasivaikščioti, turiu savo maršrutą. Galbūt kantrybės pritrūksta, nors galų gale ir laiko daug tam negaliu skirti, tad gaudau akimirkas.

Vienu metu vasarą tvenkinyje buvo stipriai nuslūgęs vanduo ir melduose įsitaisiau sėdimą vietelę. Sykį besėdint tiesiai priešais akis iš vandens išniro kormoranas. Kormoranai puikūs plaukikai, žvejodami po vandeniu nuplaukia nemenką atstumą. Štai sėdi ir matai, kaip prieš pat nosį jis išnyra iš vandens – tada suvoki, kad tai nerealus kadras, bet akimirka tokia trumpa, kad nespėji to kadro pagauti. Suprantama profesionalūs gamtos fotografai iš anksto paruošia techniką ir ne vieną valandą laukia stebuklingosios akimirkos spustelti mygtuką. Bet aš džiaugiuosi jau tuo, kad savo akimis mačiau išnyrantį kormoraną!

Suprantama, ne visi geri kadrai išsprūsta. Netoli sodybos tarp dirbamų laukų yra neprižiūrimų pievų plotelių, į kuriuos paukščiai mėgsta suskristi. O kai laukuose vyksta darbai atskrenda ir stambesnių sparnuočių, nes kombainas sujudina ten gyvenančius graužikus. Taip esu nufotografavusi Lietuvoje saugomą mažąjį erelį rėksnį prie pat namų. Vyras pradėjo dirbti lauką ir, matyt, pro šalį skridęs paukštis pamatė grobį. Vyras man skambina ir sako: „Tikriausiai tas tavo draugas kokie penki metrai priešais traktorių tupi.“ Labai retai pasitaiko, kad erelis taip arti žmogaus atsidurtų. Tai dar viena gyvenimo dovana.

Ar žinojote, kad paukščiai taip pat mylisi?! Kol nesidomėjau paukščių fotografija, apie tai net nebuvau pagalvojusi. O šiemet teko stebėti ir užfiksuoti tvenkinyje besimylinčias laukes. Tai labai trumpa ir labai graži akimirka.

Kokiu paros metu geriausia dairytis paukščių?

Ankstyvą rytą, kai iš po nakties jie skuba maitintis, tampa mažiau baikštūs, mažiau atsargūs, galima arčiau prieiti. Vasaros metu reikėtų eiti 5–6 valandą ryto, bet man sunku taip anksti atsikelti...

Ką patartumėte žmogui, norinčiam gražiai nufotografuoti savo sodybą, gėlynus ir gal net paukščius?

Pirmiausia, fotografuojamas objektas turi būtų sufokusuotas, aiškiai matomas. Dar labai svarbu – augalų nefotografuoti iš viršaus, toks jis niekada neatrodys gražus, nebent yra retas arba norima augalą nufotografuoti kaip botaninį egzempliorių.

Ir dar toks buitinis patarimas – visada nuvalykite telefono kamerą.

Gaudant estetišką vaizdą, teks nepatingėti atsitūpti, priklaupti ar net atsigulti. Kaip sakau, atsitupi, pasižiūri į augalus iš apačios ir pamatai kitą pasaulį. Tarkim, fotografuodama paukščių maudynes stengiuosi kuo labiau priartėti prie žemės, kad fotoobjektyvas būtų beveik paukščių lygyje.

Nereikėtų viešai dalytis visomis nuotraukomis, svarbu atrinkti kokybiškas arba nelabai kokybiškas, bet įdomias. Nebijokite su telefone esančia programėle paredaguoti kai kurias detales. Pavyzdžiui, būtina ištiesinti horizonto liniją, ji negali būti per daug ir nenatūraliai pasvirusi. Žinoma, nevertėtų persistengti ryškinant spalvas, jos turėtų būti kuo natūralesnės.

Gražiausias laikas fotografuoti – vadinamoji auksinė valanda. Tai valanda prieš saulei nusileidžiant arba viena valanda saulei jau patekėjus. Pritūpus ir tam tikru kampu nukreipus objektyvą, nuotraukos fonas įgauna labai gražų atspalvį. Ši fono spalva yra natūrali. Su redagavimo programėlėmis galima sukurti kažką panašaus, bet jis neatrodys taip gražiai. Pakankamai sudėtinga gražiai nufotografuoti saulėtą dieną, nebent fotografuotumėte tarp augalų ar medžių, taip pagaunant saulės spindulius tarp jų. Ir niekada nefotografuokite prieš saulę, nebent norite pažaisti su jos šviesa ir, pavyzdžiui, augalo siluetu.

Dabar visi žavisi nuostabiais rudeniškais peizažais, svyrančių smilginių augalų ar baigiančių žydėti gėlių nuotraukomis. Mano mėgstamiausias laikas – ankstyvas rytais, kai būna šalna, rūkas ir saulė. Šiemet jau antri metai iš eilės, kai tokio ryto nesulaukiau. Mūsų apylinkėse šalnos buvo be rūko. Tik nuvažiavusi pas tėvus į Dzūkiją ir apsistojusi nakčiai sodybėlėje, kuri yra nedidelėje įduboje, vos ne kiekvieną rytą grožėjausi rūku.

Dar vienas geras patarimas fotografuojantiesiems sodybą ir joje verdantį gyvenimą – atrasti vietas, kuriose reguliariai kas nors ką nors veikia. Šią vasarą buvau įrengusi paukščių maudynių vietą. Jiems nelabai buvo įdomu jose pliuškentis, užtat mielai po lietaus pasiturkšdavo kaimo keliuko pakraštyje buvusioje baloje. Per karščius rytais teko atnešti po pora laistytuvų vandens, kad turėtų kur paukščiai atsigerti ir pasimaudyti, o man tai būdavo puiki vieta fotografuoti.

Ar, vaikštinėjant su fotoaparatu rankose, yra nutikusių juokingų istorijų?

Taip. Vasaros naktį išėjau fotografuoti sidabrinių debesų. Esu pelėda, mėgstu panaktinėti, tad prieš eidama miegoti visada pasižiūriu, gal šiaurinėje pusėje jų yra. Šie debesys susidaro neaukštai, primena plonus, beveik skaidrius plunksninius debesis ir švyti švelniai žydra spalva su sidabrišku atspalviu. Juos stebėti galima dažniausiai birželį ir liepą. Tąnakt oras buvo šiltas ir išėjau užsimetusi lengvą baltą chalatą. Bet, pasirodo, kartais prie tvenkinio naktinei žvejybai lieka žvejų. Vieną jų pastebėjau ir nežinau, ką jis pagalvojo, kai ant kalniuko pamatė baltą šmėklą..!

Nuo kalvelės gaudau ir Šiaurės pašvaistę. Šiemet balandžio 24-osios naktį fotografavau ryškią pašvaistę, kuri matėsi plika akimi. Juokais ją vadinu „gyvenimo pašvaiste“. Naktis buvo labai šilta, fotografavau iki pat ryto, tik gaila, kad tada pritrūko įgūdžių ir jos nenufilmavau. Chronologiškai sudėjus nuotraukas, matosi labai gražus pašvaistės judėjimas.

Šiuo metu saulės aktyvumas artėja prie piko, todėl dažnėja magnetinės audros, tad tikiuosi dar pamatyti tokių ryškių pašvaisčių ir Lietuvoje. Beje, spalio 5 dienos vakare visa Europa stebėjo dar ryškesnę nei balandžio mėnesį buvusioji. Deja, Lietuvoje buvo apniukę ir kokias 15 minučių pasigrožėjome tik rausvais debesimis.

Gal į objektyvą patenka ir sodyboje auginamos daržovės ar sodo vaizdai?

Šiemet netyčia užauginau arbūzų, o tiksliau, jie patys užaugo – neatsispyriau pati su vienu iš jų nusifotografuoti.

Prieš dvejus metus buvau nusipirkusi sėklų, bet jos namuose kažkur pasimetė. Šiemet porą daigelių nusipirkau turguje, pasodinau darže labai vėlai, prieš Jonines, vis tik užaugo trys arbūzai. Matyt, šiltas rugsėjis, leido jiems iki galo sunokti. Skonis buvo nepaprastai geras, valgėme ir gardžiavomės. Tai padrąsino ir kitą sezoną pasiryžti juos auginti. Beje, arbūzų sėklų naujam sezonui iš augintojos jau įsigijau (šypsosi).

Įsikūrę sodyboje žmonės dažniausiai pradeda auginti ir daržovių. Jūsų taip pat dalį žemės skyrėte daržui ir šiltnamiui?

Visada norėjau ir nedidelio daržiuko, ir šiltnamio. Labai norėjau išmokti auginti būtent pomidorus. Tik paradoksas, kad jie ilgą laiką nebuvo mano mėgstama daržovė. Iki kokių 18 metų jų visai nevalgiau. Užtat dabar šiltnamyje auginu per 40 veislių pomidorų, po vieną daigą. Daugiau tiesiog netelpa.

Kasmet dalies veislių atsisakau ir renkuosi kažką naujo. Kai kurios veislės (‘Batiania‘, ‘Pudovik‘, ‘Jantar‘, ‘Dotnuvos geltonieji‘) įsitvirtino ilgam. Sėklas renku pati, o naujovių ieškau pas augintojus entuziastus. Informacinės technologijos ir socialiniai tinklai sutrumpino paieškų kelią. Sėdėdamas namuose gali greitai rasti reikiamos informacijos, tuoj pat gauti atsakymus į iškilusius klausimus, susisiekti su augintojais entuziastais.

Daržiuko reikalai pastaruoju metu suprastėjo (šypsosi). Jame šiemet augo žirniai, svogūnai laiškams, žieminiai česnakai, šiek tiek salotų, pora cukinijų ir nemažai pastarnokų. Na ir keli arbūzų daigai. Esu pasodinusi ir nemažai braškių, deja, laukto didelio derliaus jos neužaugino. Ieškau nesėkmės priežasčių ir svarstau įsigyti paprastų, ne frigo, daigų.

Kokias užaugintas daržoves labiausiai mėgsta šeima? Kokius patiekalus iš jų gaminate?

Kadangi jau ilgiau nei 15 metų dirbu žemės ūkio srityje, puikiai žinau, kad Lietuvos daržovių augintojai užaugina puikias daržoves, tad atsižvelgdama į savo fizines galimybes, daugelį daržovių nusiperku.

Kadangi užauginu pakankamai gausų pomidorų derlių, jau keleri metai su pasigardžiavimo skanaujame netyčia mano atrastą užkandį. Buvau sugalvojusi pridžiovinti savų pomidorų ir juos užpilti aliejumi. Tuo metu daržovių džiovyklės neturėjau, tad pabandžiau tai padaryti orkaitėje. Paragavau tik pusiau apdžiūvusią pomidoro puselę ir ji man patiko. Tada kilo mintis ant tų puselių uždėti mocarelos sūrio gabaliuką ir trumpam pašauti į karštesnę orkaitę, kad jis išsilydytų. Taip gavosi labai skanus užkandis. Jam tinka įvairūs sūriai. Kiekviena šeimininkė gali pasirinkti pagal savo skonį.

Visada džiovinimui paruoštus pomidorus šiek tiek apibarstau ruduoju cukrumi. Jei ruošiu užkandžiui, tuomet mažesnius vaisius pjaunu per pusę, didesnių nupjaunu šonus ir džiovinu aukštesnėje (apie 60 °C) temperatūroje, kad jie šiek tiek karamelizuotųsi. Cukrus sušvelnina pomidoro rūgštumą ir suteikia gero skonio.

Jūratės JODEIKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.