Istoriniai laivai – kaip deimantai karūnoje

Birželio 22 dieną iš Lomžos (Lenkija) Narevo upe išplaukė trečioji „Nacionalinė ekspedicija“. Tris savaites laivais „Vytis“ ir „Vytautas Didysis“ plauksiantys žygeiviai Lenkijoje ieškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos pėdsakų. Abi vytines savo dirbtuvėse Rusnėje pastatė istorinių laivų kūrėjas Simas KNAPKIS.

Spartietiškas laivas Vos prieš savaitę su sūnumi, devintoku Uosiu, jis dar triūsė laive – apdailos darbus skubančius baigti vyrus kaitino ne tik karšta saulė, bet ir kalvio Vaido Jurkšaičio plaikstomi ugnies liežuviai. Paskutiniu apdailos elementu tapo ugnimi mediniame borte išdegintas laivo pavadinimas. Laivadirbys S. Knapkis pastatė daug laivų, tačiau paskutinis – vytinė „Vytautas Didysis“ – ypatingas. Tai Panemunių regioninio parko muziejuje Šilinėje saugomo, XVIII a. datuojamo Merkinės laivo prototipas, pastatytas pagal tas pačias proporcijas. „Vytinė – vienintelis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės burlaivis, jomis 500 metų buvo gabenami kroviniai. Istorikai tvirtina, kad šio tipo laivai neturi analogų pasaulyje. Jais tomis pat vietomis į Žalgirio mūšį plaukė ir Vytauto Didžiojo kariauna, todėl laivo pavadinimas yra labai simbolinis“, – pasakoja Simas, Lenkijos upėmis plukdysiantis savo gaminį iki pat Baltijos jūros. S. Knapkis patyręs kapitonas, plaukęs aplink pasaulį jachta „Lietuva“, dalyvavęs daugelyje Lietuvos jūrų muziejaus ekspedicijų, etnografiniais laivais plaukęs upėmis, mariomis ir jūra. 2009 m. S. Knapkis dalyvavo Vilniuje pirmą kartą rengtoje Tūkstančio laivų regatoje, po jos laiveliu „Marių šuo“ Nerimi ir Nemunu parplaukė į Rusnę. Jam teko plaukti ir kryžiuočių keliais – Hanzos pirklių laivu kogu iš Vokietijos yrėsi per Baltiją. Tačiau net ir toks patyręs kapitonas įsitikinęs, kad plaukti senoviniu laivu nėra nei labai romantiška, nei smagu. Vytinė – paprastas, spartietiškas laivas, juo plaukdamas greitai pavargsti. Keletą dienų gal ir palaiko bend­ra euforija, bet išbūti laive be civilizacijos ir jokių patogumų tris savaites reikia daug jėgų.

Knygomis nebesivadovauja Išmokti buriuoti, turėti savo laivą buvo didžiausia Simo vaikystės svajonė. Viename uoste šalia baltasparnių jachtų pamatęs juodą kurėną, pradėjo domėtis istoriniais laivais. Jokiame universitete tokių žinių negausi, todėl S. Knapkis mokėsi iš senųjų laivų statytojų, literatūros apie istorinius laivus ieškojo užsienyje. „Norėjau tokio laivo, kad galėčiau išmokti buriuoti, todėl pirmasis mano statinys buvo venterinė valtis – kurėno sesė. Galvojau, jei nepavyks buriuoti, visada galėsiu irkluoti. Be to, tai labai greitas laivas, juo galima net lenktyniauti“, – sako Simas, tuo savo laiveliu plaukiojęs ne tik Lietuvos upėmis, bet ir Karaliaučiaus sričiai priklausančiose Aistmarėse. Dar po poros metų Simas pastatė pirmąjį kurėną – 11 metrų ilgio ir 3,3 metrų pločio laivą pavadino „Balčiu“. Juo galėjo plaukti net 40 žmonių. Kurėnai atrodo gremėzdiški, sunkūs laivai, bet yra lengvai valdomi – užplaukęs ant seklumos, neturi jokio vargo: pasistūmus nuo dugno kartimi jis slenka žmogaus žingsnio greičiu. Už kurėnus net keturis kartus didesnės vytinės – vien jų dug­nas gali sverti 9 tonas. S. Knapkis labiausiai didžiuojasi Trakuose, Galvės ežere, plaukiojančiais savo laivais: venterine valtimi, kurėnu ir vytine, atkurta iš šykščių brėžinių, nuotraukų. Mokslininkai atkapstė, kad panašų laivą, skirtą pramogauti, Trakuose turėjo Žygimantas Augustas. Trakų vytinė – kultūriniam turizmui pritaikytas laivas, jo viduje veikia gyvosios istorijos ekspozicija. Greičiausiai pastatyti kurėną Simui pavyko per du mėnesius, venterinę valtį – per mėnesį. Nors knygose rašoma, kad mediena laivui turi būti ruošiama penkerius metus, Simas tikina, jog tiek niekas laukti negali, dažniausiai laivo reikia labai greitai, kad plaukti galėtų tiesiog dabar.

Pagarba istorijai – nuo mažens Jau pirmasis laivas Simui atnešė sėkmę – lyg iš gausybės rago pasipylė užsakymų. Vienus laivus S. Knapkis statė nuo pradžios iki pabaigos, kitų darė tik dugnus, braižė brėžinius, konsultavo statytojus. Nuo nulio atkūręs tradicinių marių plokščiadugnių laivų gamybos amatą, jis laikosi ir senųjų statybos būdų – Simui nuo mažens įskiepyta pagarba istorijai. Ąžuoliniai laivai, kokius statydavo anksčiau, galėjo plaukioti pusšimtį metų. Bet dabar laivai dažniausiai statomi iš pušinių lentų, tepami pušies derva. Kai statoma autentiškai, nedažoma, nelakuojama, po trejų metų sunku suprasti, kiek laiko laivas plaukiojo. Užsieniečiams atrodo, kad jis labai senas. „Etnografiniai laivai turi savo žavesio, juos įdomu statyti – tai tarsi deimantai karūnoje. Svarbiausia, kad jie plaukiotų. Kaip bebūtų gaila, daugelis laivų, prie kurių atsiradimo pridėjau ranką, supuvo tiesiog stovėdami. Kol laivas plaukia, jis yra gyvas, nes prižiūrimas. Statyti vien tam, kad turėtum darbo, nėra jokios prasmės, reikia žinoti, dėl ko stengiesi“, – sako vienas geriausių istorinių laivų žinovų Lietuvoje. Bet laivų statybos verslu jis nevadina. Simas turi daug kitų darbų, todėl laivų statymas jam yra didžiulį pasitenkinimą teikiantis pomėgis – ypač kai statydamas laivą žino, kad pats juo ir plauks. Amžinybėn išėjus tėvui, Simas paveldėjo vairavimo mokyklą „Šoferiukai“, dabar pats sėda šalia mokinių, todėl buriuoti skirtos atostogos negali būti ilgos.

Vėjo! Vėjo! Vėjo! Kai Simas stato laivą, darbas vyksta ir jo namuose, Skirvytės etnografiniame kaime, – erd­viame garaže įsikūrusi uošvienė Birutė Kromelienė siuva bures Simo laivams. Tai sunkus, daug fizinių jėgų ir kantrybės reikalaujantis darbas. Kol jas pasiuva, kenčia ir rankos, ir nugara – tokia šiurkšti ir sunki yra stora imp­regnuota burių drobė. Sunkiausia burės kraštuose įsiūti sizalio virveles, tada jau nebe adatos, pasak Birutės, o replių reikia. Vytinei „Vytautas Didysis“ B. Kromelienė pasiuvo tris bures: dvi 6,5 metrų ir vieną 8,5 metrų aukščio. Visų burių plotis – 4 metrai. Moteriškų drabužių siuvėja nesunkiai persikvalifikavo ir taip „atmušė“ ranką, kad dabar nebereikia jokių pataisymų. Kaip ir laivų statyba, burių siuvimu pajūryje jau beveik niekas neužsiima, todėl daugelis Kuršių mariose plaukiojančių laivų vėją gaudo Birutės siūtomis burėmis. Ne be reikalo išplaukiantiesiems linkima gero vėjo. „Vėjo! Vėjo! Vėjo!“ – atsako Simas, žadėjęs bures pakelti bandydamas laivą Aistmarėse. „Jei pasitaikys pavėjinis kursas, tikrai gesinsim variklį ir plausime su burėmis. Kai varik­lio gausmas nuvargina, burės yra palaima – taip pasiilgsti tylos“, – tvirtina S. Knapkis.

Potvynio skalaujama sodyba S. Knapkio sodybą prie Skirvytės galima būtų pavadinti laivybos muziejumi, o laivadirbio žmona Birutė tikina, kad kada nors toks muziejus čia ir bus. Ant šulinio svirties pakabintas laivo inkaras, dešimtys susuktų virvių, keli gelbėjimosi ratai – tik masalas smalsiems poilsiautojams. Tačiau labiausiai akį traukia uosių apsuptas autentiškas šio krašto pirklio namas – 1884 metais statyta tamsrudė troba baltomis langinėmis, nendrių stogu. Kadaise šioje sodyboje Simas planavo priimti poilsiautojus. Vienas kitas vis dar atvažiuoja, ypač šią vietą mėgsta į Mažąją Lietuvą šaknų ieškoti atvykstantys vokiečiai. Jiems prie pilkosios Pakalnės prisiglaudusi, nuo Nemuno atsišakojusios Skirvytės potvynio vandenų skalaujama sodyba atrodo kaip stebuklas. Užsiimti kaimo turizmu Simas neturi laiko, o ir lėbautojų savo valdose nepageidauja. Dabar didžiausia jo svajonė doru žmogumi užauginti sūnų Uosį. Devintokas jau tapo laivų statytojo pagalbininku – kaltu ir obliumi nulygino visus atsikišusius „Vytauto Didžiojo“ kampelius. „Jo darbo nematyti, bet laivas be obliaus prisilietimo atrodytų visai kitaip“, – pripažįsta S. Knapkis. Simas tikina nemokysiantis Uosio statyti laivų. Jei norės, domėsis, pats išmoks, nes minėtam amatui reikia ne tik žinių ir įgūdžių. Svarbiausia – pajusti šio krašto dvasią, suprasti, kad laivas yra vienintelė priemonė vandens stichijai įveikti. Gerai jaustis vandenų apsuptyje, natūraliai priimti tokį gyvenimo būdą, pasak Simo, gali ne visi.

Daiva BARTKIENĖ

Daivos Bartkienės ir lrt archyvo nuotraukos