Įsukusiesiems tinginių verslą beliks pinigus nuo žemės susirinkti?

Neoficialiai teigiama, kad Lietuvoje per metus suvartojama apie 200 tonų graikinių riešutų, tačiau jei ne sunkiai įkandama jų kaina, tikėtina, jais galėtume gardžiuotis kur kas dažniau. Šiandieną prekyvietėse karaliauja importinė, daugiausia iš Ukrainos ir Moldovos atkeliavusi, produkcija. Tačiau užsigeidusiesiems paskanauti Lietuvoje išaugintų graikinių riešutų teks laukti kito derliaus, mat ūkininkų turimos atsargos ištuštintos dar žiemai neįpusėjus. Pastaraisiais metais lietuviškų graikinių riešutų paklausa gerokai viršija pasiūlą, tad sodininkai nepabūgę vėlyvos investicijų grąžos vis drąsiau įsitraukia į šį vadinamąjį tinginių verslą. Puse lūpų nedrąsiai užsimenama ir apie šiuos augintojus vienijančios asociajos steigimą.

Pats nereikliausias medis Marijampolės r. ūkininkas, ilgametis agronomas Algirdas Jušinskas, prieš dešimt metų įveistą 3 ha graikinių riešutmedžių giraitę pavadinęs pramoniniu sodu, greitai pasitaiso – pramoninė gamyba dar neišsivystė, o ir didesnio pelno skaičiuoti netenka. Nors šis verslas dar neįsivažiavo tiek, kad būtų įmanoma iš jo prasimaitinti, ūkininkas tvirtina, jog graikiniai riešutai ir sodinukai uždirba gardesnį duonos kąsnį. Pernykščius metus A. Jušinskas vadina vienais derlingesnių. Rudenį jis skaičiavo kelių šimtų kilogramų derlių. Ūkininko sodinukai, anot pašnekovo, suvilioja vis daugiau žmonių. Vieni jų įsigyja po vieną ar po du sodybai puošti, kiti išsiveža po keliasdešimt, kad susmaigstytų savo laukuose ir ateityje sulauktų nemenkos grąžos. Graikinių riešutmedžių verslas dažnai vadinamas tinginių verslu. Teiraujamės A. Jušinsko, kiek čia yra tiesos, kitaip tariant, ar tikrai pasodinus medelį po 5–10 metų, vaizdžiai kalbant, teliks pinigus nuo žemės susirinkti? Pasirodo, kalbos – ne iš piršto laužtos. „Graikiniai riešutmedžiai – patys nereikliausi iš visų sodo augalų. Obelys, slyvos, kriaušės bene dažniausiai serga mūsų soduose, o graikiniai riešutmedžiai – mažiausiai. Nors „tobulėja“ ir kenkėjai, ir ligos, didesnių pavojų dar neįžvelgiu, – tikina A. Jušinskas. – Šių medžių nereikia genėti. Tereikia suformuoti jaunus sodinukus. Tai reikėtų daryti vienmečiams medeliams, kad neaugtų du ar trys jų liemenėliai. Na, o trimetis medelis jau gali augti savarankiškai. Tręšti beveik nereikia. Tačiau norintieji tai gali padaryti pirmoje vasaros pusėje, o rudenį galima pabarstyti kalio, fosforo trąšų. Pats geriausias dalykas riešutmedžiamas – mulčias.“

Sėkmės garantas – geras sodinukas Graikiniai riešutmedžiai dauginami iš sėklų, tačiau, A. Jušinsko pastebėjimu, jų daigumas tesiekia 50 proc. Ilgametis agronomas norintiesiems savarankiškai išsiauginti stiprų riešutmedį pataria jo nedaiginti iš prekybos centre įsigyto riešuto, nes jis atvežtas iš pietinių šalių ir atšiauriomis klimato sąlygomis paprasčiausiai neišgyvens. A. Jušinskas į savo sodą įsileido vienintelę veislę `Ideal´, kuri puikiai prisitaikiusi prie lietuviško klimato, gerai dera. Sukaupęs nemažą patirtį, jis tikina, kad „įsišaknyti“ šiam verslui tereikia tinkamai prižiūrėti medelius (tada jie pradeda derėti 5–6 m.) ir kruopščiai atsirinkti medelius. „Sodinukas pirmiausia turėtų būti su kilmės dokumentais. T. y. geriausia, kai jo tėvai, seneliai ir proseneliai kilę ir augę Lietuvoje, nes tik vietinių atmainų medžiai prisitaikę prie mūsiškių žiemų. Taip pat geriausiai prigis tie medeliai, kurie turės didelę, tvirtą šaknų sistemą“, – dėsto A. Jušinskas aiškindamas, kad palankiausias sodinimo laikas – ruduo, mat augalas ne toks reiklus drėgmei.

Pievas keičia riešutmedžių giraitės Prieš penkerius metus iš Rusijos parsigabenusi kelis nykštukinius `Korenovskij´ veislės graikinius riešutmedžius alytiškė Violeta Gavėnienė šiandieną džiaugiasi besiplečiančiu medelynu. Viename hektare veši apie 760 riešutmedžių, nuo kurių jau raškomi vaisiai. Tiesa, jų dar negausu – vos 25 kg, tačiau pirmųjų motininių medžių sėklų pakanka, kad juos būtų galima toliau dauginti. Verslininkės pastebėjimu, dažni medelyno klientai – gyvulininkystės atsisakę ūkininkai, kurie, nepabūgę lėtokos investicijų grąžos, pievas ima versti riešutmedžių giraitėmis. „Manyčiau, graikinių riešutmedžių auginimas vilioja žmones, nes šie vaisiai realizacijos gali palaukti. Tai ne avietės ar braškės, kurias arba šaldyk, arba skubiai realizuok“, – tvirtina ji. Paklausta, kodėl išsirinko būtent šią veislę, V. Gavėnienė pabrėžia jos privalumus: kompaktiški medeliai (riešutmedis užauga iki 3–4 m, esant norui – iki 2 m), greitai, po 2–3 m., dera, iškenčia trumpas šalnas (iki –35 laipsnių), o nušalę ne žūva, o tiesiog pramečiuoja. Pirmuosius graikinius riešut­medžius sodininkė įsigijo už 50 litų. Nors sodinukai buvo brangūs, V. Gavėnienė tikina neprašiusi ES paramos daugiamečiams augalams įsigyti ar sodinimo paslaugoms kompensuoti, mat paprasčiausiai nenorėjo būti prieš ką nors atskaitinga.

Bręsta mintys apie asociaciją V. Gavėnienė sako, kad, be prekybos sodinukais, galvoje pradėjo kirbėti mintis ir apie prekybą riešutais. „Brandus augalas gali išauginti apie 30 kg riešutų, todėl preliminariai skaičiuojame, kiek iš to galėtume uždirbti. Norint realizuoti derlių reikia riešutus plauti, rūšiuoti, vėdinti, džiovinti, tad čia prasidėtų jau antrasis verslo etapas“, – dėsto medelyno savininkė. Kiekvienas, bandęs išlukštenti graikinį riešutą, žino, kad tai – savotiškas kantrybės išbandymas, todėl už jau gatavus branduolius pirkėjai pasiruošę mokėti daugiau. Todėl nenuostabu, kad ir V. Gavėnienė svarsto apie specialią techniką, kuri ne tik surinktų, bet ir apdorotų derlių. „Dalyvavome tarptautinėje parodoje „Ką pasėsi... 2016“ ir jau su gamintojais atsargiai diskutuojame apie šiuos vaisius apdirbančią techniką. Tačiau pardavėjai dar tik gūžčioja pečiais, kalbama tik apie individualų užsakymą“, – pasakoja pašnekovė. Nors verslo pradžiai tarytum didelių investicijų nereikia, tačiau didesnių graikinių riešutmedžių giraičių Lietuvoje dar neatsiranda. V. Gavėnienės nuomone, graikinių riešutmedžių verslu nesižavi tie, kurie tikisi greito pelno. „Mūsų turimas hektaras – lašas jūroje. Turbūt reikėtų visiems augintojams jungtis į asociaciją. Gali pasirodyti, kad toks sprendimas – ankstyvas, tačiau laikas labai greitai bėga“, – mintija sodininkė.

Verslą apsunkina elniniai žvėrys Ne vienus metus sėjusi ir pjovusi javus nederlingose Elektrėnų r. žemėse ūkininkė Rita Bulaukienė, ūkio kryptį nusprendusi pakeisti į ekologinę uogininkystę šio sprendimo nesigaili. Šaltalankiai veši 3,6 ha lauke, graikiniai riešutmedžiai – 34 arų laukelyje. Moteris džiaugiasi, kad ne graikiniai riešutai ieškojo kelio pas pirkėją, veikiau atvirkščiai – norintieji patys augintoją „gaudė“ telefonu ar internetu. R. Bulaukienė pasakoja dar neišauginanti riešutų tiek, kiek jos klientai norėtų, mat visas derlius išgraibstomas dar iki Naujųjų metų. Tačiau ekologinio ūkio šeimininkė apgailestauja, kad nors ekologiškus produktus išauginti sunkiau ir nepalyginamai brangiau, žmonės už juos plačiau piniginės neatveria, tad didžiąją dalį derliaus tenka realizuoti už paprastų riešutų kainą. R. Bulaukienė pripažįsta, jog verslo plėtrą stabdo ir nelygi kova su gamta. „Graikinių riešutų auginimą apsunkina žvėrys. Kadangi esame įsikūrę šalia miško, riešutmedžiai nukenčia nuo stirnų, elnių, todėl kiekvieną pavasarį mažesnius medelius tenka atsodinti“, – teigia ūkininkė. Nors graikinių riešutmedžių auginimas šiandieną Lietuvoje toli gražu dar nepretenduoja į verslinių sodų statusą, R. Bulaukienė mano, kad jei žmonės suprastų universalią graikinių riešutų naudą, jų auginimas būtų nepalyginamai pelningesnis. Mat naudingi ne tik riešutų branduoliai, bet ir kevalas, pertvarėlė, lapai liaudies medicinoje ypač vertinami. Iš jų gaminami įvairūs antpilai, nuovirai, taip pat iš riešutų spaudžiamas aliejus, dėl naudingų savybių riešutų branduoliai naudojami ir kosmetikos pramonėje.

Dauginti – tik patikrinus Prieš kelias dešimtis metų graikinių riešutmedžių auginimu susidomėjęs Arūnas Endriukaitis iš Šakių r. šiandieną save pristato kaip sodinukų augintoją. Šiuo metu jis riešutmedžius daugina iš kelių motininių medžių, kurie jo sodyboje šaknis įleido prieš 30 metų. „Graikinių riešutmedžių negalima dauginti nuo bet kokio jauno, gerai derančio medžio. Jeigu aštuonerių metų medis gerai veda vaisius, niekas negali žinoti, ar jis išgyvens 40 metų. Tarkime, užėjus stipriems šalčiams jis gali neišgyventi, todėl prieš dauginant medį reikia patikrinti, – pabrėžia sodininkas. – Sakykime, jei motininių medžių vaikai jau gerai dera, tik tada galima užsiimti dauginimu. Taip yra todėl, kad motininiai medžiai gali puikiai vesti riešutus, o štai atžalos gali būti visai niekam tikusios. Kartai augintojai rašo, kad medelio paveldimumas 100 ar 80 proc., bet iš tikrųjų kiekvienas medis turi savo genetiką. Taip, medis kažkiek motininių savybių paveldi, tačiau to negalima išreikšti procentais.“ A. Endriukaičio įsitikinimu, graikinių riešutmedžių auginimas gali tapti perspektyvia niša, Europoje rinka apytuštė, Moldova neišaugina jų tiek, kiek reikia. Vis tik ko trūksta, kad Lietuvoje atsirastų pramoninių riešutynų? Pasak ilgamečio riešutmedžių puoselėtojo, žmonėms trūksta noro ir tikėjimo šio augalo dauginimu. „Reikia atskirti augintoją nuo pardavėjo. Pirkėjas turi pasitikėti augintoju, atvykti į namus, pasižiūrėti, kaip auginami šie medžiai, bendrauti, užmegzti kontaktą. Prisodinus bet kokių medelių, gero rezultato nebus“, – tvirtina A. Endriukaitis.

Monika KAZLAUSKAITĖ „ŪP“ korespondentė

Pixabay.com ir Violetos GAVĖNIENĖS nuotraukos