Janina ir Algirdas Butkevičiai: „Svarbiausia, kad visi būtume kartu“

Paprastai Algirdo ir Janinos Butkevičių namuose visa šeima susirenka savaitgaliais. Tačiau šįsyk jų dukra Indrė su vyru Evaldu ir dukrelėmis Kamile bei Emile užsuko šiokiadienio vakarą, kad padėtų mamai papuošti kalėdinę eglutę. Erdvi premjero rezidencija beregint prisipildė smagaus šurmulio. Kol močiutė su Kamile puošė didžiulę, iki pat lubų eglę, tėtuku anūkių vadinamas A. Butkevičius ramino verkiančią Emilę, kuriai dygsta dantukai, ir nepyko, kai ji bandė kramtyti ranką. Po kurio laiko mažylė užsnūdo jo glėbyje. Paskui visi gėrė arbatą, vaišinosi užkandėlėmis ir pyragu. Tokios akimirkos – pačios brangiausios.

Janina Butkevičienė: „Tikiu, kad gerumas yra ypatinga energija“

Jūsų namuose anksti pakvipo Kalėdomis. Pernai Tarptautinei Kalėdų mugei su dukra Indre ir anūke Kamile kepėte sausainių, šiemet – meduolių iš brandintos tešlos. Dalijatės ne tik gerumu, bet ir ypatingais kulinariniais talentais? Laukiame šios gražios šventės, ruošiamės jai. O meduolius iš brandintos tešlos kartu su Indre ir Kamile kepėme, nes smagu prisidėti prie gražios Kalėdų labdaros mugės idėjos, padėti tiems, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Ypatingų kulinarinių talentų neturiu, bet gaminti moku. Tai tikrai nesunku šiais laikais, kai internete gali rasti daugybės patiekalų receptų įvairioms progoms.

Kokios buvo Jūsų vaikystės Kalėdos? Dabar Kalėdų laukimas prasideda anksti. Jau lapkritį įžiebiamos viena už kitą gražesnės eglės miestų aikštėse, visur skamba kalėdinė muzika. Mano vaikystėje nieko panašaus nebuvo. Kalėdos buvo rami ir jauki namų šventė. Kūčių dieną puošdavome tikrą eglutę, o Kalėdų rytą po ja rasdavome saldainių. Močiutės keptu mieliniu pyragu kvepėdavo namai. Išvakarėse močiutė vesdavosi į bažnyčią, kur aš su kitais vaikais ištisas valandas prarymodavau prie prakartėlės negalėdama atplėšti nuo jos akių – labai gražu... Kalėdų laukdavau kaip ypatingos mistiškos šventės.

O ar Kūčių nakties burtai nepakuždėjo apie mylimąjį? Kaip susipažinote su savo vyru? Niekada nesibūriau Kūčių naktį, tad mūsų pažinties su vyru istorijoje burtai niekuo dėti. O ta istorija visai paprasta: buvome devyniolikmečiai studentai, susipažinome studentų diskotekoje. Jis mane palydėjo namo. Kitą dieną paskambino ir vėl susitikome. Po pusantrų metų draugystės susituokėme.

Kokios jo savybės sužavėjo? Mums buvo įdomu kartu. Algirdas linksmas, draugiškas, kultūringas ir mandagus. Buvo geras studentas, pareigingas ir atsakingas. Man imponavo rimtas jo požiūris į gyvenimą ir geras humoro jausmas. Turėjome apie ką kalbėtis. Nenorėjome skirtis nuo pat pirmos pažinties dienos. Niekada neabejojau, kad sutikau savo žmogų.

Neseniai atšventėte santuokos 35-metį. Daug kas pastebi, o kai kas ir stebisi, kad su vyru dažnai vaikštote susikibę už rankų. Lietuvoje tai neįprasta, o Jums, regis, natūralu. Tikrai nesistengiame specia­liai laikytis už rankų. Tiesiog taip atsitinka – jis paima mano ranką, ir man tai patinka. Man taip kur kas smagiau, nei eiti įsikibus į parankę.

Kas Jūsų šeimos galva? Tikrai ne aš. Visai nebijau pasakyti, kad mūsų šeimos galva yra Algirdas. Aš emocingesnė, impulsyvesnė, tad pasitikiu jo loginiu mąstymu ir racionalumu. Man apskritai smagu su vyru pasitarti įvairiais klausimais. Visada vertinu jo nuomonę.

Ką drauge veikiate laisvalaikiu? Gal turite kokių nors ypatingų judviejų tradicijų? Bendro laisvalaikio turime nedaug ir nesunku atspėti, kodėl: mano vyras laisvo laiko beveik neturi. Bet jeigu kurį nors savaitgalio rytą neužimtas darbo reikalais arba gali juos atidėti, leidžiame sau kiek ilgiau pamiegoti, tada važiuojame į sporto klubą. Jis eina dirbti su treniruokliais, aš plaukioju baseine. Grįžtame kartu namo, geriame kavą, pusryčiaujame, kalbamės. Atrodo, taip paprasta, kasdieniška, kai kam gal įprasta ar net nuobodu, o man tai idealus rytas, nes retai būna taip, kad niekur nereikėtų skubėti. Turime ir ypatingą, labai mielą tradiciją – tai keletas savaitgalio valandų kartu su dukros Indrės šeima. Dažniausiai jie visi keturi atvažiuoja pas mus, pagaminu pietus, bendraujame, džiaugiamės anūkėmis. Tiesiog pasisemiame gerų emocijų visai savaitei.

Ar vyras palepina Jus romantiškomis staigmenomis? Romantiškų staigmenų mūsų gyvenime, bent jau dabar, nėra. Gal ir įtemptas gyvenimo tempas įspraudžia į tam tikrus rėmus. Kartais vyrui papriekaištauju, kad gyvenimas yra tikrai kur kas daugiau nei tik darbas. Bet yra taip, kaip yra. Žinote, dabar man ramus vakaras namuose dviese, kai nereikia niekur ruoštis, skubėti, kai Algirdas nedirba iki vėlumos prie rašomojo stalo, kai galime užsidegti žvakes, įsipilti po taurę vyno ir jaukiai pavakaroti kalbėdamiesi ar žiūrėdami gerą filmą, yra tikra romantiška staigmena.

Kas planuoja atostogas? Atostogas planuojame kartu, o jos, žinoma, derinamos prie Algirdo darbo grafiko. Paprastai atostogaujame antroje vasaros pusėje, o savaitę ar šiek tiek daugiau dienų pasiliekame žiemos atostogoms. Pasirinkti atostogų maršrutus mums labai padeda Indrė. Ji susisiekia su kelionių agentūromis arba tiesiai su viešbučiais, surenka informaciją apie skrydžius, atrenka priimtiniausius pasiūlymus. Žiemą traukiame, kur šilčiau. Mano vyras gal ir norėtų paslidinėti, bet manęs tokios ekstremalios atostogos nevilioja, tad čia jau jis prie manęs prisitaiko. Atostogų vietą visada renkamės ne miestuose, kad tiktų ilgiems pasivaikščiojimams gamtoje. Mums abiem ideali atostogų vieta – kalnų kurortas, kur galima ištisas dienas vaikščioti kalnų takais, pasikelti į snieguotas viršukalnes, gėrėtis atsiveriančiais vaizdais. Kalnai turi ypatingos magijos.

Kai prieš trejus metus Jūsų vyras tapo premjeru, sakėte, kad nemėgstate viešumo. Ar pavyko apsiprasti? Kas buvo ir yra sunkiausia? Viešumo niekada nesiekiau. Bet puikiai suprantu, kad žmonių renkami politikai, ypač užimantys aukštus postus, negali būti uždari, paslaptingi. Paprastai žmonės nori apie juos žinoti šiek tiek daugiau, nei vien apie darbinę veiklą. Viešumas manęs negąsdina, pasikalbu ir su žurnalistais, ir su užkalbinusiais nepažįstamais žmonėmis gatvėje ar parduotuvėje, sutikusi įdėmų žvilgsnį nebijau nusišypsoti ir pasisveikinti. Kas kita yra į viešąją erdvę skleidžiami prasimanymai, tendencingai iškreipta ir istorijomis vadinama informacija apie mūsų šeimą. Nors suprantu, kodėl tai daroma, niekada prie to nepriprasiu ir nevertinsiu kaip politinio gyvenimo neišvengiamybės. Esu įsitikinusi, kad ir politika, ir kova dėl vietos po politine saule turi būti morali.

Kas pataria, kaip rengtis per priėmimus, kitus oficialius renginius, ar sprendžiate pati? Asmeninio stilisto neturiu, dizainerių paslaugomis nesinaudoju. Drabužius dažniausiai siuvuosi pas savo ilgametę siuvėją Iriną. Ji domisi mados tendencijomis, yra meniška, kūrybinga, puikiai žino, kas man tinka ir patinka, pati parenka audinius, sukuria drabužio modelį, kartais pataria dėl aksesuarų. Neseniai ji mums su Kamile pasiuvo ir tautinius kostiumus – man autentišką Suvalkijos regiono, Kamilei – aukštaitišką. Neturiu labai daug drabužių, bet turimi yra funkcionalūs, galiu juos derinti tarpusavyje. Ruošiantis oficialiems renginiams padeda kvietime nurodytas aprangos kodas ir intuicija. Prireikus visada galiu gauti vertingą Irinos patarimą.

Ar daug laiko skiriate išvaizdai? Kokia Jūsų jaunatviškumo ir elegancijos paslaptis? Išvaizdai neskiriu daug laiko, tik elementariausiems dalykams, nors tikrai manau, kad reikėtų labiau pasistengti. Esu iš tų moterų, kurios teisinasi, kad sau nelieka laiko, nors pati puikiai suprantu: reikia tik noro. Labai mėgstu plaukioti baseine, tad kartą ar du per savaitę tai darau. O savęs puoselėjimo paslapčių jokių neturiu. Esu įsitikinusi, kad žmonėms jaunatviškumo suteikia šypsena, geranoriškumas, pozityvus požiūris.

Tapusi premjero žmona įsitraukėte į labdaringą veiklą: dalyvaujate „Mamų unijos“ fondo, „Neišnešiotukų“ asocia­cijos veikloje, esate Kalėdų labdaros mugės globėja. Kuo ši veikla Jums artima? Labdaringa veikla mūsų šeimai artima. Dar 2000 metais Algirdas Vilkaviškio rajone, Kybartuose, įkūrė labdaros valgyklėlę, kurioje kiekvieną darbo dieną sočia mėsiška sriuba pamaitinama 35–40 neįgaliųjų ir sunkiai gyvenančių žmonių, dar penkiolikai sunkią negalią turinčių asmenų sriuba nuvežama į namus. Prie šio projekto prisijungė keletas Vilkaviškio rajono įmonių, ūkininkų, geros valios žmonių ir ši valgyklėlė sėkmingai veikia jau daug metų. Siekdamas padėti žmonėms, Algirdas įkūrė savo vardo labdaros ir paramos fondą. Ne vienus metus fondas rėmė Vilkaviškio rajono neįgaliuosius, sportininkus, kultūros darbuotojus, paramos stokojančius žmones. Deja, šiuo metu fondo veikla sustabdyta. Tokį sprendimą vyras priėmė dėl nesiliaujančių politinių oponentų spekuliacijų ir kaltinimų fondo tema, dėl pasipylusių nuolatinių tikrinimų, siekiant rasti nors menkiausią pažeidimą. Nebuvo rasta jokio pažeidimo, bet noras pakenkti buvo didelis. Fondas veiklos nebevykdo nuo 2012 metų, gal kai kam dėl to ir geriau, bet tikrai ne tiems žmonėms, kurie būtų sulaukę pagalbos. Man pačiai labai smagu prisidėti prie labdaringų iniciatyvų. Pastaruoju metu daug bendrauju su paramos ir labdaros fondo „Mamų unija“ įkūrėjomis ir savanorėmis. Fondas rūpinasi onkologinėmis ligomis sergančiais vaikais ir jų šeimomis, kurios susiduria su didžiuliais išbandymais. Mane pakvietė būti viena iš neišnešiotų naujagimių asocia­cijos „Neišnešiotukas“ globėjų. O šiemet teko garbė ir atsakomybė būti tryliktosios Tarptautinės Kalėdų labdaros mugės globėja. Tikiu, kad gerumas yra ypatinga energija, atiduotas kitiems jis sugrįžta su dviguba jėga.

Kokias vertybes akcentavote augindami dukrą Indrę? Ar dažnai su ja matotės? Indrė visada buvo pareiginga ir atsakinga, gera mokinė, studentė, griežtumo ir ypatingo auklėjimo jai nereikėjo. Visada mokiau pozityvumo, sakiau, kad reikia puoselėti geras mintis, nes tikiu, kad mintys – mūsų gyvenimo programos. Visada skatinau svajoti ir gyvenime siekti kokybės – minčių, žodžių, jausmų, vertybių, intelekto. Su Indre sutariame puikiai, esame labai artimos. Jeigu tik nebūname išvykę, susitinkame visi kiekvieną savaitgalį, o mudvi su Indre dažniausiai dar ir viduryje savaitės ištaikome kokią valandą pasimatyti. Telefonu kalbamės po kelis kartus per dieną. Didžiuojuosi savo dukra ir jos gražia šeima. Indrei svetima tuštybė, ji turi tikslų, svajonių, su vyru Evaldu puoselėja šeimos vertybes, yra geri ir atsakingi savo mažųjų dukryčių tėvai.

Kaip dukrai sukūrus šeimą pasidalijote mylimu augintiniu – katinu Knutu? Diskusijų, su kuo gyvens Knutas, nekilo. Jau vos atkeliavęs į mūsų namus, kačiukas savo šeimininke ir drauge pasirinko Indrę. Išgyvenęs tam tikrą stresą dėl Evaldo atsiradimo Indrės gyvenime, vėliau dėl dėmesio sumažėjimo gimus Kamilei, dabar jis gyvena savo laimingą katinišką gyvenimą Indrės šeimoje. O Kamilė, kuri už Knutą yra ketveriais metais jaunesnė, piešdama šeimos portretą, visada greta tėvų, savęs ir sesytės nupiešia ir katiną. „Čia visa mūsų šeima“, – sako man rodydama piešinį.

Kaip pakeitė Jūsų gyvenimą Kamilė ir Emilė? Mūsų mažieji žmogučiai suteikė gyvenimui naujų spalvų. Kiekvienas susitikimas su anūkėmis mums su vyru – didžiulis džiaugsmas ir geros emocijos. Kai Indrė paprašo pagalbos, mielai pabūnu su mergytėmis, man tas laikas neprailgsta. Kamilė jau trejų metukų ir devynių mėnesių, su ja jau galima įdomiai pasišnekėti, jai ypač patinka rimtomis temomis kalbėtis su tėtuku – taip pagal suvalkietišką paprotį ji gražiai vadina Algirdą. O keturių mėnesių Emilė – sesutės labai mylima, stipri, rami, dažniausiai linksmai nusiteikusi mergytė, kurią prižiūrėti vienas malonumas.

Mama, močiutė, uošvė – kurios iš šių gyvenimiškų pareigų sekasi lengviausiai? Kokios išminties sėmėtės iš savo mamos, močiutės, anytos? Manau, kad dabar pačios maloniausios mano pareigos yra būti močiute. Kokia esu mama, reikėtų klausti Indrės, bet tikiuosi, kad labai nepeiktų – mes puikiai sutariame. Na, o kokia esu uošvė, galėtų pasakyti tik Evaldas. Aš dukters pasirinkimu džiaugiuosi, matau, kokie jie laimingi, kaip myli vienas kitą, kaip gražiai augina savo dukrytes, ir man ramu. Vaikystėje mano močiutė, tėčio mama, gyveno kartu su mumis, tad aš močiutę turėjau šalia visada, ne tik savaitgaliais. Iki šiol prisimenu jos sektas pasakas prieš miegą. O mano šviesios atminties mama buvo meniška, rašė eilėraščius, daug skaitė ir man įskiepijo meilę knygoms. Dar būdama vaikas skaičiau storas, rimtas knygas. Mama visą gyvenimą stengėsi padėti kitiems, visada kažkuo rūpinosi: skurstančiomis šeimomis, vienišais seneliais, vaikų namuose augančiais vaikais, alkoholikų vyrų skriaudžiamomis moterimis. Kai jau buvau sukūrusi savo šeimą, tėvai ėmėsi globoti, užaugino ir išleido į gyvenimą alkoholikų tėvų paliktą berniuką iš vaikų namų. Prisimenu, kaip mama sakydavo: „Jei gali padaryti kitam žmogui ką nors gero – padaryk. Jei gali pasakyti gerą žodį – pasakyk. Jei gali nepasakyti blogo žodžio – nesakyk.“ Argi tai nėra pati tikriausia gyvenimo išmintis? Su Algirdo mama, savo anyta, puikiai sutariame, visada iš jos girdėjau tik gerus žodžius. Ji gyvena Radviliškio rajone, kas pora mėnesių stengiamės ją aplankyti, o telefonu pasikalbame dažnai.

Kas labiausiai padeda, kai būna sunku: gal tiesiog moteriškai paverkiate, o gal puolate šveisti namus ar turite kokį kitą receptą? Kaip ir visiems žmonėms, ir man kartais būna sunku ar liūdna. Ypatingų receptų, kaip su tuo kovoti, neturiu. Kartais, žinoma, ir ašaros padeda. Bet stengiuosi nepasiduoti blogai nuotaikai, atsiriboti nuo tokių žmonių, kurie gadina nuotaiką, pozityviai mąstyti, bendrauju su geranoriškais žmonėmis. Vengiu piktų, pagiežingų, susiraukusių. Džiaugiuosi, kad mūsų aplinkoje tokių nėra. Nekaupiu savyje neigiamų jausmų. Tikiu, kad nusivylimai nelieka nusivylimais amžinai. Jie kažkuo pavirsta, dažnai – vertingomis pamokomis. Dar man visada padeda gera knyga. Į knygyną užsuku dažnai, net nespėju perskaityti visų nusipirktų knygų.

Dengdama Kūčių stalą tikriausiai padedate tuščią lėkštutę prieš kelerius metus žuvusiam sūnui Martynui. Ar laikas padėjo apmalšinti netektį? Dengdami Kūčių stalą laikomės lietuviškų tradicijų ir visada padedame lėkštutę tiems, kurių su mumis jau nebėra, kuriuos mylime, kurių ilgimės, kurie gyvena ir visada gyvens mūsų širdyse. Yra dalykų, prieš kuriuos laikas bejėgis...

Kalėdos – gerumo metas, kai net šiurkščiausios sielos sušyla viltimi. Ko trūksta mūsų visuomenei, kad būtume geresni, jautresni ir atidesni vienas kitam ne tik per šventes? Nesinori prieš gražiausias metų šventes kalbėti apie blogus dalykus. Bet aš tikrai pasigendu pozityvumo, geranoriškumo, tolerancijos. Pasigendu net paprasčiausio moralumo. Tikrai nemanau, kad esu beviltiškai pasenusi, jei patyčiomis persunkti internetiniai memai ir agresyvios patyčios, primityvios humoro laidos ar save naujosios kartos politikais vadinančių jaunuolių oponentams atnešti laidotuvių vainikai man neatrodo žiauriai kieta. Anaiptol, man tai atrodo žiauriai nekultūringa ir apgailėtina. Ir niekas manęs neįtikins, kad toks suaugusiųjų elgesys neįkvepia vaikų patyčioms, dėl kurių masto ir paskatintų vaikų savižudybių jau skambinama pavojaus varpais. Man labai norėtųsi, kad tų vertybių, kurias prisimename ir garsiai deklaruojame prieš Kalėdas, nepamirštume visus metus. Gaila, bet kai kuriuos žmones gerumo priepuoliai aplanko tik prieš šias šventes. Viena pačių didžiausių blogybių laikau pavydą. Žinau gerą anekdotą apie šį baisų jausmą, jį kartą per šv. Mišias papasakojo kunigas Andrius Šidlauskas. Pasimirė padorus, teisingas žmogus ir, žinoma, nukeliavo tiesiai į dangų. Ten rado nepaprastą grožį ir gausą, visi rojuje buvo laimingi, šypsojosi. Bet smalsiam žmogui nedavė ramybės mintis, o kaipgi yra pragare? Jam pavyko išprašyti šv. Petrą, kad leistų akimirką žvilgtelėti į pragarą. Šv. Petras pravėrė sunkius pragaro vartus ir žmogus ten pamatė tokį pat grožį ir gausą. Tik pragaro gyventojai buvo nelaimingi, verkė. „Ko gi jie verkia, jei gyvena taip pat gerai kaip mes rojuje?“ – stebėjosi smalsuolis. Šv. Petras atsakė: „Jie verkia, nes mano, kad rojuje yra geriau...“ Tai taip iškalbinga – pavydus žmogus save įkalina pragare.

Ko pati šiemet prašysite Kalėdų Senelio? Prašysiu ramių metų. Juk mano vyras politikas, o politiniame gyvenime ramybės paprastai būna mažai. Kaip rodo tendencijos, dar mažiau jos bus ateinančiais metais, prieš rinkimus. Dar aplink norėčiau matyti kuo daugiau tolerantiškų, padorių, aukštos vidinės kultūros žmonių. Kuo mažiau pykčio ir pavydo. Daugiau pozityvumo ir šviesių spalvų. Visiems to linkiu.

Mūsų žurnalo šūkis: „Būk savo gyvenimo šeimininkė!“ Iš šalies žvelgiant, Jūs gyvenimą tvirtai laikote savo rankose. Ko palinkėtumėte moterims? Nežinau, ar pasakyčiau taip drąsiai, kad laikau gyvenimą savo rankose. Kartais man atrodo atvirkščiai... O visoms moterims linkiu būti laimingoms, mylimoms ir mylinčioms. Linkiu mylėti save, nepasiduoti rutinai. Ir kasdienybė gali turėti daug gražių spalvų, paprastų žmogiškų džiaugsmų. Nepamirškime pasidžiaugti šia akimirka, buvimu čia ir dabar, tuo, kuo esame, su kuo esame ir ką turime. Svarbiausia – tikėti, kad esame vertos būti laimingos, nes laimė aplanko tuos, kurie ja tiki. Šypsokimės, žiūrėkime į gyvenimą pozityviai, puoselėkime gražias mintis, sakykime gerus žodžius, darykime gerus darbus, mokėkime pasidžiaugti vieni kitų džiaugsmais ir laime. Visada turėkime svajonių.

Algirdas Butkevičius: „Reikia džiaugtis tuo, ką turi“

Vienas ryškiausių vaikystės prisiminimų, susijusių su Kalėdomis, – eglutės puošimas, visada gyvos, nes dirbtinių tais laikais nebūdavo. Ją puošdavau aš ir dvi mano seserys. Kabindavome ant jos ne tik pirktus ir mūsų pačių padarytus iš popieriaus žaisliukus, bet ir saldainius. Aš kartais niekam nematant išvyniodavau juos, išimdavau saldainius, o į popieriukus pridėdavau supjaustytos duonos. Tai būdavo smagus pokštas, netikėta staigmena seserims (juokiasi). Žinoma, mes, vaikai, laukdavome dovanų, bet jos būdavo kuklios, paprastos, dažniausiai po eglute rasdavome maišelius saldumynų. Mano mama tikinti, sakydavo, kad reikia džiaugtis tuo, ką turi. Nors kai buvau mažas, žmonės labiau švęsdavo Naujuosius metus, mūsų namuose Kalėdos nebuvo užmirštos, nesislapstydavome, prie stalo susirinkdavo visa šeima. Aišku, Kalėdų labai laukdavome ir dėl to, kad po jų prasidėdavo atostogos. Prisimenu, žiemos tada būdavo gilios, šaltos, neatskiriama švenčių dalis buvo slidinėjimas, čiuožinėjimas. Gyvenome netoli ežero, tad tai buvo mėgstamas mūsų, vaikų, užsiėmimas. Ir dabar man Kalėdos pirmiausia šeimos, artimiausių žmonių šventė. Svarbiausia, kad visi būtume kartu. Kalbant apie šventes, labai nemėgstu dirbtinumo, viskas turi eiti iš širdies, o ne per prievartą, taip pat nemėgstu didelių susibūrimų su oficialiomis kalbomis. Virtuvėje ruošti Kūčių ar Kalėdų vaišių žmonai nepadedu, neprašo, nelabai ir mokėčiau (juokiasi).

Kalėdos mūsų namuose

Eglutę pastaraisiais metais puošiame mudvi su anūke Kamile. Valgius gaminame aš, Indrė, Evaldo mama. Dovanomis rūpinuosi aš. Algirdas paprasčiausiai neturėtų tam laiko. Be to, jam tikra kančia vaikščioti po parduotuves. Firminiai Kūčių patiekalai yra aguonų pienas ir avižinis kisielius, o Kalėdoms jau daugelį metų visada kepame žąsį. Ir šiemet iš anksto nusipirkome, parsivežėme iš Vilkaviškio turgaus. Prie stalo sėdame kartu su Indrės šeima ir Evaldo tėvais. Šiemet prie mūsų prisijungs iš Londono šventėms atvyksiantis Evaldo brolis Tomas su šeima. Laikomės tradicijos Kūčių vakarienę pradėti malda, kurią visi sukalbame susikibę už rankų. Kalėdų rytą būtinai pasveikiname vienas kitą su šv. Kalėdomis.

Giedrė Budvytienė

Peržiūrėti visą numerį galite ČIA.