„Jaučiu atsakomybę dirbti nuoširdžiai ir kokybiškai“

– Nuo ko prasidėjo jūsų ūkinė veikla? Kaip ji keitėsi bėgant metams?

– Ūkį Liaudiškių kaime (Radviliškio r.) įkūrėme 2005 m. Pirminė kryptis buvo augalininkystė ir daržininkystė, bet vėliau perėjome prie gyvulininkystės. Karves laikome apie 15 metų, o sūrius gaminame 10 metų. Ūkyje auginame apie 60 galvijų, iš kurių 54 yra melžiamos karvės, taip pat superkame pieną iš kitų ūkininkų. Idėja gaminti sūrius kilo žymiai kritus pieno supirkimo kainoms. Iki tol mūsų šeimoje niekas tuo neužsiėmė, todėl informacijos ieškojau internete. Pasižiūrėjau, kaip gamina sūrius, pabandžiau ir užsikabinau. Vėliau vis išbandydavau naujus receptus, juos tobulindavau. Taip pamažu viskas išaugo į sūrių versliuką.

– Kokius sūrius gaminate?

– Gaminame 15–16 skirtingų rūšių varškės sūrius – nuo saldaus iki aštraus, nuo kepto iki rūkyto, su prieskoninėmis žolelėmis, paprika, ciberžole, saulėje džiovintais pomidorais, spanguolėmis, alyvuogėmis ir kt. Stengiamės įtikti kiekvieno skoniui, kad kiekvienas rastų savo mėgstamą sūrį. Perkame kokybiškus ingredientus, kruopščiai atrinktus prieskonių mišinius, specialiai užsakome, tariamės su gamintojais, kad skoniai derėtų tarpusavyje. Atsakingai žiūrime į savo darbą ir tokios pat atsakomybės tikimės iš žmonių, su kuriais dirbame.

Kiekvieną naują sūrio rūšį pasitikriname mugėse – skanu, įdomu, per sūru, per aštru ar kt. Kiekvieną paragavusio žmogaus atsiliepimą apie skonį surenku ir atsižvelgiu pakoreguodama receptūrą. Ateityje labai norėčiau ūkyje rengti sūrių degustacijas, dar labiau eksperimentuoti su sūriais. Labai nemėgstu stovėti vietoje, man norisi nuolat tobulėti, atradinėti, kurti.

– Ar ūkyje darbuojasi tik šeimos nariai?

– Ne, prie karvių triūsia trys samdyti darbuotojai, o gamyboje – dešimt. Ūkio darbai prasideda ankstyvą rytą, nuo karvių melžimo aparatais, kad pienas būtų labai švarus. Per dieną perdirbame 4 t pieno, pagaminama 700–900 sūrių, todėl reikia daugiau darbo rankų. Aš pati esu ūkio vadovė, dukra – komercijos vadovė, atsakinga už sandorius su prekybos vietomis, žentas ir sūnus užsiima logistika: šviežius pieno sūrius į prekybos vietas vežame kasdien. Džiaugiuosi, kad vaikai įsitraukę į ūkio veiklą dabar, kai jau įsibėgėjęs verslas, bet jei dukra po studijų būtų grįžusi tiesiog melžti karvių, nebūčiau labai patenkinta, o ir jaunimo tokia perspektyva neviliojo. Kai dukra baigė Vilniaus universitetą, įsidarbino Vilniuje, tad tam, kad prisikviesčiau dukrą ir žentą gyventi arčiau savęs, teko sugalvoti verslo planą. Būtent taip gimė idėja iš pieno gaminti sūrius.

– Su kokiais didžiausiais iššūkiais ūkiui teko susidurti per visą jo gyvavimą?

– Tiems ūkininkams, kurie perdirba iki tonos pieno per dieną ir nesuperka pieno iš kitų ūkių, reikalavimai yra gerokai mažesni. Kadangi mes norėjome su produkcija išvažiuoti už Lietuvos ribų, pirkti pieną iš kitų ūkių, mums teko kardinaliai pakeisti patalpas, kad jos atitiktų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimus. Tai tikrai buvo didžiulis iššūkis, nes ne tik neturėjome tiek lėšų, bet labai trūko ir žinių. Tačiau norint viskas padaroma ir aš labai pykstu, kai žmonės skundžiasi, kad kažkas negerai. Negerai? Reiškia, reikia daryti tol, kol bus gerai. Mes irgi užtrukome, kol buvo įrengtos patalpos, tinkančios pieno perdirbimui, taip pat surinkta informacija apie sūrių gamyba ir jų receptūra. Sūrių gamyba prasidėjo 2015 m. antrojoje pusėje, nors idėja gimė 2014 m. Laikui bėgant, įrangą ir patalpas vis atnaujinome, kad darbas būtų efektyvesnis, kad galėtume gaminti daugiau sūrių, kad atitiktume visus VMVT reikalavimus, kurių visa galybė. Viskas neįvyko per vieną dieną – pamažu, žingsnelis po žingsnelio.

– Ar ūkiui auginti, tobulinti pakako pelno, ar kreipėtės Europos Sąjungos (ES) paramos?

– Kadangi sūrius gaminti pradėjau būdama 50 metų, pagalbos nesikreipiau, nes dauguma ES programų yra skirtos jauniesiems ūkininkams. Sudėjome su vaikais savo lėšas, dirbome ir tuo pačiu pamažu tvarkėmės.

– Kokių pokyčių reikėtų pienininkystės srityje? Kaip atrodome lyginant su kitomis šalimis?

– Teko pakeliauti po nemažai ūkių kitose Europos šalyse – Vokietijoje, Olandijoje, Italijoje ir kt., tai galiu pasakyti, kad Lietuvoje reikalavimai ūkininkams yra gerokai didesni nei svetur. Tiesiog begalinis reikalavimų sąrašas ir nuolatinės patikros. Jeigu ūkininkams tektų mažiau spaudimo, dirbti tikrai būtų lengviau. Taip pat Lietuvoje susiduriame su problema, kad norime visko daug ir naujausio. Manau, kad tai nulemta sovietmečiu patirto nepritekliaus – dabar ūkininkai nori naujausio džipo ir moderniausio traktoriaus, nors jis nebūtinai reikalingas. Vokietijoje, Lenkijoje, Danijoje ūkininkai sėkmingai dirba su mano amžiaus traktoriais, nes žino, kaip juos pasitelkti ūkio darbams, kaip prižiūrėti, susitvarkyti, dėl to negrimzta į paskolas.

Lietuvoje pienininkystės ūkyje nenori dirbti jauni žmonės, nes pieno litro supirkimo kaina yra vos 45 centai. Žinau daug ūkininkų šeimų, kurių vaikai dirba užsienyje, o ne tęsia tėvų darbus, nes nori daugiau uždirbti. Mano svajonė visuomet buvo, kad vaikai liktų Lietuvoje, nors taip pat turėjo galimybių išvykti svetur, nes Berlyne gyvena mano sesuo. Vis sakiau: „na, kaip nors“, „na, pabandom“. Ir labai džiaugiuosi, kad pabandėme, nors pradžia ir nebuvo lengva. Pamenu, kai nuvykome į pirmą mugę „Stintapūkyje“. Iki šiol stovi akyse, kaip dukra šaltyje pardavinėja sūrius. Taip širdį skaudėjo... Dabar kartais išgirstame komentarų, kaip mums gerai, nes produktai iškeliauja į parduotuves, bet juk viskas nenutiko pernakt. Jei žmogus galvoja, kad pagamins sūrį ir nuveš jį parduoti į prekybos centrą, tai galiu nuvilti, kad viskas nėra taip paprasta. Reikalingas įdirbis, profesionalumas, reputacija, asortimentas ir kt. Mus pačius prekybininkai atrado mugėse, paragavo ir pasiūlė bendradarbiauti. Kaip jau minėjau, labai mažais žingsneliais užlipome ten, kur dabar esame.

– Minėjote, kad teko pažinti ūkininkus kitose šalyse. Kas jus suvedė?

– Kelerius metus atstovavome Lietuvai Vokietijos „Žaliojoje savaitėje“ – kasmetinėje tarptautinėje maisto pramonės, žemės ūkio ir sodininkystės parodoje. Čia susipažinome su ūkininkais iš Vokietijos ir kitų šalių, buvime pakviesti apsilankyti jų ūkiuose ir pažiūrėti, kaip gamina sūrius. Kitų šalių ūkininkai negamina šviežio pieno sūrių, o mes dar negaminame fermentinių, todėl buvo labai įdomu pasižiūrėti, kokias gamybines patalpas jie įsirengę, kokias technologijas naudoja. Galbūt ateityje papildysime asortimentą fermentiniais sūriais, nes, kaip sakiau, man nebūdinga stovėti vietoje.

– Ar lietuviai vertina vietinę produkciją? Sulaukiate grįžtamojo ryšio?

– Labai vertina, ir labai tuo džiaugiuosi. Esu labai dėkinga visiems, kurie perka mūsų sūrius, kurie vėl ir vėl sugrįžta paragauti kažko naujo ar įsigyti pamėgtų gaminių. Ant mūsų sūrių klijuojamas lipdukas, kuriame nurodytas mano asmeninis telefono numeris. Ne kasdien, bet kelis kartus per savaitę sulaukiu skambučio su padėka už skanų sūrį. Niekada nebūčiau pagalvojusi, kad žmonės skambins ir negailės gražių žodžių. Tas grįžtamasis ryšys yra didžiausią džiaugsmą teikianti veiklos dalis. Juolab kad vertina ir pirkėjai Lietuvoje, ir kitose šalyse.

– O kas jūsų veikloje yra sudėtingiausia?

– Tikriausiai išlaikyti gerą kokybę, nesusigadinti savo vardo. Dėl to jaučiu šiokią tokią įtampą, bet tai nėra blogai. Tai tiesiog įsipareigojimas, kad viską atliktum gerai. Savo darbą atlieku labai atsakingai, todėl mūsų sūriai tikrai išsiskiria kokybe ir skoniu.

– Kodėl, jūsų nuomone, visuotinai svarbu, kad Lietuvoje gyvuotų ūkiai, kad turėtume vietoje užaugintų ir pagamintų produktų?

– Esame žemės ūkio šalis ir vis labiau žmonės atsigręžia į natūralius produktus, pagamintus be sintetinių priedų, užaugintų mėgintuvėliuose. Norisi, kad kaip tauta išliktume tais žmonėmis, kurie žino, kas yra karvė, koks natūralaus pieno skonis ir kokią vertę teikia natūralūs, vietoje pagaminti produktai. Tačiau pastebimai yra sumažėję karvių. Anksčiau visi pašaliai buvo pilni, dabar jų nebėra arba auginamos fermose. Dėl to turiu viziją rengti edukacijas, supažindinti žmones, kaip gyvena lauke ganomos karvės, kaip gaunamas ir perdirbamas pienas, kaip jis atšaldomas, laikomas, fermentuojamas, kaip gaminami sūriai, kaip eksperimentuojama su skoniais. Man svarbu, kad žmonės pažintų ir vertintų natūralius produktus.

Ritos DIRVINIENĖS nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja