Jautrioji mimoza: žaibiška reakcija į prisilietimą

Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos mokslo darbuotoja dr. Rimanta VAINORIENĖ mimozą vadina gėle drovuole. Mat į bet kokį prisilietimą ji atsako staigia reakcija – augalas neįtikėtinu greičiu suskliaučia smulkius lapelius. Šitaip mimoza saugo savo privatumą, ginasi nuo galimų pavojų.

Jolanta TAMAŠAUSKIENĖ

Juk nesuklysime pasakę, kad mimoza juda mūsų akyse? Esame labiau įpratę girdėti ne apie judančius, o apie judinamus augalus, tad turbūt sunku rasti kitą kambarinį augalą, taip reaguojantį į prisilietimą?

Vėjas judina augalų lapus, šakas. Kartais stebime, kaip trūkstant vandens jis suglemba. Kai kurie augalai (kiškiakopūstis, kiaulpienių žiedai) vakare suveria žiedynus, lapus. Kiti, stengdamiesi taupyti vandens atsargas, susuka lapus (rododendrai, eraičinai). Šie judesiai vyksta lėtai, todėl pastebime tik užsivėrusius ar susisukusius lapus.

O štai mimozos judesiams iš tiesų niekas negali prilygti. Vos prisilietus, jos reakcija žaibiška. Piršto formos lapai susiskleidžia akimirksniu, tarsi slėpdamiesi ir saugodamiesi nuo pavojaus. O nuo stipresnio prisilietimo net šakelės nulinksta. Tai labai neįprasta. Tiesa, vakare mimozos lapai ir neliečiami susiglaudžia, augalas tarsi užmiega.

Ši reakcija aiškinama kaip prisitaikymas gintis nuo lapgraužių, būdas išvengti nepalankių aplinkos veiksnių. Jų sukelti augalų organų arba jų dalių judesiai vadinami nastijomis (graikų kalbos žodis, lietuviškai reiškia suglaustas, uždarytas). O konkrečiai mimozos judesiai, paskatinti mechaninio dirgiklio ar vibracijos, pavadinti seismonastijomis. Mechaninis prisilietimas keičia slėgį lapų ląstelėse, jos netenka vandens, tada lapai subliūkšta.

Susiglaudę lapeliai po 15–20 minučių atsitiesia.Tiek laiko užtrunka vėl pripumpuoti vandens jį praradusioms ląstelėms.

Dažnas lietimas augalą vargina, nes kai jis suskleidžia lapelius, tuo metu vystymosi procesas tarsi sustoja, o gėlė sunaudoja nemažai energijos.

Ji geba atpažinti ir netikrą pavojų. Keletą kartų palietus mimozą, kurį laiką ji nebereaguoja į mechaninį dirginimą, lyg suprasdama, kad pavojus netikras.

Kai kas gal nustebtų sužinojęs, kad šiltuose kraštuose piktžole vadinama mimoza gali augti mūsų kambariuose. Kokius reikalavimus diktuoja ši gėlė?

Jautrioji mimoza (Mimosa pudica) – pupinių šeimos atstovė, kilusi iš Brazilijos, plačiai paplitusi ir kitose šilto klimato šalyse. Pietų Amerikoje ji auga kaip piktžolė. Tai dygliuota gėlė: 50–60 cm stiebai „apsigink­lavę“ 2,5–5 mm ilgio dygliukais. Lapai plunksniški, 1,5–5,5 cm ilgio. Vasarą ji žavi neįprastu, bet mielu žydėjimu. Rausvai violetiniai rutuliški žiedai susiformuoja lapų pažastyse.

Paprasčiausias būdas išauginti – pasisėti sėklų, kurių visada rasime sėklų ar gėlių parduotuvėse. Sėjamos pavasarį, kovą ar balandį, į lengvą substratą. Jei kambario temperatūra 18–20 °C, sėklos pradeda dygti jau po dviejų savaičių. Augalo vegetacija greita. Per trumpą laiką galime stebėti visą jo gyvenimo ciklą – nuo sėklos iki sėklos. Kambaryje auginama mimoza užauga iki 50–60 cm aukščio. Kitas dauginimo būdas – vasarą ir pavasarį galima bandyti mimozą dauginti auginiais.

Tiek vasarą, tiek žiemą šioms gėlėms reikia daug šilumos ir šviesos. Tai sunku užtikrinti žiemos mėnesiais. Dažniausiai dėl šios priežasties mimoza laikoma trumpaamžiu augalu ir paprastai auginama kaip vienmetė gėlė. Iš tiesų, teisingai apgenėtas mimozas galima išlaikyti ir ilgiau. Tik ar reikia? Patogu augalui peržydėjus leisti brandinti sėklas. Joms subrendus turėsime savų sėklų, kurių pavasarį galėsime vėl pasisėti.

Stebėti tokį daiginimo, auginimo procesą ypač smagus užsiėmimas vaikams. Sėklos greitai dygsta, augalas sparčiai stiebiasi, vystosi – tikras džiaugsmas mažiesiems. Mimozos priežiūra ir stebėjimas jiems duos įdomių pamokų.

Intensyviai augdamos mimozos ištįsta, dėl to tenka jas formuoti, trumpinti stiebus, kad šakotųsi ir tankėtų. Galime į vazonėlį pasėti 3–4 sėklas ir daigus auginti kartu. Turėsime vešlesnį kerą.

Vis dėlto vazonėlyje ją užauginti pavyksta ne visada. Pagrindinė priežastis – laistymas. Šiai gėlei reikia daug saulės. Ji gerai jaučiasi visiškoje saulės atokaitoje. Bet laistyti reikia saikingai, tik tada, kai substratas sausas.

Mimozų neaplenkia ir kenkėjų pavojus. Dažna bėda – lapus atakuojanti voratink­linė erkutė. Smulkutės erkės apsigyvena apatinėje lapo pusėje. Kartais ant jų matyti ir pilkšvas voratinklis. Pirmoji pagalba – saugant šaknis, augalą nuplauti šaltu vandeniu. Tokią procedūrą reikia kartoti kasdien maždaug savaitę.