Jo didenybė bankas

Yra smagi pasaka apie Batuotą katiną. Gudrus jis buvo: savo šeimininkui, trečiajam broliui, pasiūlė mintį, kaip praturtėti, kaip karaliui akis apdumti. Katinas sukūrė planą – sugalvojo pamaloninti mažomis dovanomis tą, kuris valdo. Važiuos karalius pro šalį, paklaus: kieno šie derlingi laukai, kieno darbininkai? Kieno dovanos? Tai markizo Karabaso. Viskas, kas aplinkui, yra markizo, jam priklauso, o jeigu priklauso, jis yra galingas. Jeigu dabar nėra galingas, tai greitai toks bus, svarbu visus tuo įtikinti.

Visose pasakose slypi tikrovės užuominos. Kas šiandien yra toks kaip markizas Karabasas, visur esantis, turintis galią ir turtus?

Kelias savaites atidžiai klausiausi, dairiausi, dėmėjausi. Radijo, televizijos laidos, pokalbiai gatvėje, parduotuvėje, poliklinikoje su tikrais žmonėmis, ne virtualiais, įtikino – dažniausiai ir pirmiausia žmogui šiandien reikia banko ir bankomato. Ir jiems reikia žmogaus – prasidėjo naujas mėnuo, tuoj nuskaičiuoja iš kliento sąskaitos aptarnavimo mokestį, banko kortelės aptarnavimo „kaštus“. Dar už pinigų išgryninimą, jeigu tam buvo nustatytas limitas, nuskaičiuoja mokesčius. Bankas viską prisimena ir apie viską pagalvoja.

Bankas prisimena šventes ir gimtadienius, pasveikina klientus. Banko atstovas – tarsi visur esanti šventoji dvasia, kuriai nėra negalimų, nesuprantamų dalykų. Visur jis ekspertas. Politika, ekonomika, socialinis gyvenimas, verslas, švietimas, kultūra, kaimas ar miestas, žemės ūkis ar mokslo inovacijos, šiandiena ar rytdiena – visur išgirsi bankininko vertinimus ir patarimus. Anądien ištiko mažas šokas: komercinio banko atstovas pasidalijo šių metų prognozėmis. Nusigandau, nejaugi horoskopus pradėjo bankininkai rašyti? Ačiū Dievui, banko atstovas tik išpranašavo, jog pirmajam šių metų ketvirčiui baigiantis, energetikos kainos nukris. O jeigu energetika pigs, tai ir visos kitos kainos turės nebeaugti. Ir čia jau kyšo gudručio Batuoto katino ausytės: yra pažadas, kad gyvenimas palengvės, tik truputį palaukim, pakentėkim. Kad būtų lengviau laukti, bankai žada nutolusiose šalies vietovėse pastatyti daugiau bankomatų. Žadama – bus patogiau visiems, ypač kaimuose, ne didmiesčiuose gyvenantiems.

Ar tikrai palengvės?

Apie lūkesčius paklausiau kaime gyvenančios 67 metų Genės. „Mano pajamos – pensija, ją pasiimu iš miesto bankomato. Miestan atvažiuoti reikia į parduotuvę maisto nusipirkti, dar į vaistinę ar į turgų. Visur moku grynais. Iki miesto yra 5 km, pėsčia neateisiu, išsikviečiu taksi, už kelionę susimoku, reikia kišenėje pinigų turėti. Banko kortele nepasitikiu, ar pavogs ją, ar pamesi. Kol susigaudysi, kam pranešti, prapuls visi pinigai. Dabar ir prisiskambinti į kokią valdžios įstaigą ar kitur neįmanoma, visi užimti, automatai atsakinėja. Su visokiais pokyčiais tik daugiau rūpesčių paprastam žmogui, ypač senam“, – tokia pašnekovės nuomonė.

76 metų Danutė, gyvenanti priemiestyje, kaip kirviu nukirto: „Kol gyva, tik gryni pinigai mano kišenėje yra tikras dalykas. Jau neturiu sveikatos toliau nueiti ar nuvažiuoti. Esu viena kaip pirštas, jokių artimųjų nėra. Pensiją man į namus atneša, saujon atiduoda. Parduotuvė yra beveik kieme, nueinu, iki bažnyčios netoli, o ten aukos kortele irgi nepakiši.“

Ekonomikos šešėlį sumažinti siekianti valdžia nuo šių metų sausio darbdavius įpareigojo visą uždarbį pervesti į samdomų darbuotojų sąskaitas. Ir tai jokia naujovė didesniuose ūkiuose, tik samdomieji dėl to ne itin džiaugiasi. Nes rūpesčių daugiau, grynų pinigų reikia, o juos pasiekti ne taip paprasta.

Ūkininkė Jurgita pasakojo, kad per banką su darbuotojais šeimos ūkyje atsiskaitoma daugiau kaip metus, kai jau buvo įvesti apribojimai dėl koronaviruso. „Daugelis neturėjo banko kortelių. Teko žmonėms važiuoti į bankus, o ten dėl pandemijos apribojimai, išankstinės registracijos, eilės. Dabar problemų kyla dėl grynų pinigų, kaip juos paimti? Mūsų miestelyje yra keli „Perlo“ terminalai. Bet ten pristinga grynųjų, nepamatysi savo sąskaitos likučio. Nepatogu. Iki rajono centro yra beveik 20 km. Reikia važinėti, gaišti laiką. Visi išgryninimai kainuoja. Kam čia didžiausia nauda? Tik bankui. Žada daugiau pastatyti bankomatų? Jau reikėjo juos turėti prieš nustatant naują tvarką.“ Pasak ūkininkės, ypač vargsta kaime gyvenantys vyresnio amžiaus žmonės. Ne visi pašonėje turi savo vaikus, kurie tėvams padėtų tvarkytis su pinigais, nuvežtų iki miesto, banko ar bankomato. Autobusų nėra, reikia prašyti kaimynų pagalbos. Tie ne visada prikviečiami, jeigu dirba, o ir veltui nenori vežti, reikia sumokėti.

„Valdžia, kaip visada, pradeda ne nuo pradžių, o nuo galo. Ir ne apie žmogų galvoja, kaip jam būtų patogiau ir lengviau. Apie senolius nekalbant, mažai net jaunų žmonių kaime naudojasi elektronine bankininkyste“, – sakė pašnekovė.

Taigi išvada viena – be banko ir bankomato mes nė krust. Socialinis statusas nesvarbus – ar dirbantis, ar pensininkas, ar bedarbis, ar pajamas kaupiantis, ar tik išleidžiantis – bankas po trupinį naudos susirenka iš visų. Bankuose visi esame ne iš ypatingos meilės jiems, o valdžiai paliepus. Jai taip patogiau.

Laikas pasirodyti Batuotam katinui su nauja pasaka. Laukime tęsinio.

 2022-01-17

Virginija Juškienė