Jokios šviesos tunelio gale

Perspėja dėl griūties

Pienininkų kraštu vadinamo Šilalės rajono ūkininkas Aivaras Tamošaitis, investavęs į pieno gamybos fermos robotizavimą, dabar dirba sukandęs dantis, nes nesueina išlaidų ir pajamų galai. Atsisakyti pieno gamybos ūkininkas negali, nes ant pečių – įsipareigojimai ir paskolos. „Dirbame į minusą, jau neskaičiuojant savo darbo, technikos ir įrangos amortizacijos. Nuostolius dengsime iš grūdų ūkio, kitaip neišgyventume, nes pieno gamybos savikaina žiauriai išaugusi. Aišku, darbas įdiegus robotus palengvėjo, bet neišeina uždirbti“, – „Ūkininko patarėjui“ pasakojo pieno gamintojas.

Kaip ir kitų panašių modernizuotų šeimos ūkių savininkai, jis teigė negavęs nė trupinio iš valstybės pieno gamintojams skirtų 8 mln. Eur. Ir dabar nesitiki išmokų iš Europos Komisijos (EK) Lietuvos pieno sektoriui patvirtintos paramos – 10 mln. Eur. Žemės ūkio ministerija (ŽŪM) sukūrė tokias taisykles, kad perspektyvūs šeimos ūkiai, investuojantys į pieno ir pašarų gamybą, bet nesuvedantys galų, lieka nuošalyje dalijant paramą.

„Ilgai taip tempti pieno gamintojai negalės, jeigu situacija rudenį negerės, šiame sektoriuje bus griūtis“, – perspėjo redakcijos pašnekovas, kuris taip pat yra ir Lietuvos ūkininkų sąjungos (LŪS) Šilalės skyriaus pirmininkas.

Išparduoda karves kartu su pašarais

Kol europinės paramos ir paskolų supančioti pieno gamintojai kaupia nuostolius, tokių įsipareigojimų neturintys karvučių laikytojai kviečia lenkus į ūkius ir veža gyvulius į vietos skerdyklas. „Iš kaimyninio ūkio lenkai išsivežė visas 20 karvių su visais pašarais. Jie perka viską, laimei, žemės negali išsivežti“, – tarstelėjo A. Tamošaitis. Tiesa, jis pastebėjo, kad dabar gyvulių pardavimas šiek tiek apstojo, nes palijus ūgtelėjo žolė, gyvuliams yra pašaro, tačiau nemažai jų buvo išparduota vidurvasaryje. Žmonės sulaukė liepos 1 d., kad gautų išmokas už gyvulius, ir su jais atsisveikino. „Kita pardavimo banga kils rudenį, asmeniškai pažįstu ūkininkų, kurie ketina išparduoti visas karves. Kiti gal mažins bandas, nes neturi pakankami pašarų. Bėda ta, kad užsidarys ne tik 10–20 karvių laikytojų. Apie tai galvoja ir didesnių ūkių, kur laikoma iki 80 karvių, savininkai. Jeigu situacija nepagerės, bus labai prastų pasekmių“, – apgailestavo rajono ūkininkų lyderis.

Jis aiškino, kad karvininkystės ūkius į dugną tempia stipriai išaugusi pieno gamybos savikaina: padidėjo atlyginimai, pabrango technika, pakavimo medžiagos, paslaugos, degalai ir kt., o pieno supirkimo kaina krito. Aišku, prisidėjo ir sausra, išdeginusi pievas bei ganyklas.

„Tie, kurie iškentės, matyt, bus laimėtojai – tokia žiauri situacija ir tiesa. Daugiausia, matyt, išliks stambesni, jie dar stambėja, yra ūkių, kurie planuoja plėtrą, nes kito kelio nėra. O juk ir maži, ir dideli ūkiai Lietuvoje turėjo rasti vietą po saule. Daug keliavau po Europą ir mačiau, kaip 12–15 karvių laikantys ūkiai garbingai gyvuoja. Tie žmonės gal ir turi kitus darbus, bet ir ūkio neatsisako, nes iš jo solidžiai prisiduria. O pas mus nepavyko to padaryti. Ir čia ne tik valstybinės politikos pasekmė, bet ir pačių pieno perdirbėjų kaltė“, – konstatavo LŪS Šilalės skyriaus pirmininkas.

Paskutinė vinis – paramos dalybos

Apie kilusią naują pieno ūkių užsidarymo bangą ŪP kalbėjo ir Lietuvos vidutinių pieno ūkių asociacijos (LVPŪA) valdybos pirmininkė Regina Bernatonienė. „Taip, vieni jau dabar pardavinėja gyvulius ar ieško pirkėjų, kiti planuoja rudenį negrąžinti jų į tvartus. Kiek žinau, kai kurie išparduoda tik dalį gyvulių, bet dauguma visiškai uždaro gyvulininkystės ūkius. Traukiasi ne tik 25–30, bet ir iki 80 karvių laikantys ūkiai. Tai pažangūs, produktyvūs, daug investavę ūkiai, kurie turėtų būti konkurencingi“, – į nepaaiškinamus procesus mūsų pieno sektoriuje dėmesį atkreipė ūkininkė.

Pasak jos, tų pieno ūkių nebūtų išgelbėjusi dalyta menka parama, jie nemato perspektyvos, nors jau ne vienos kadencijos valdžia vis kalba apie gyvulininkystės prioritetą. „Tai tėra tik skambūs žodžiai. Ne vienu laikotarpiu nebuvo padaryta sprendimų ar veiksmų, kurie rodytų, kad šiai šakai iš tikrųjų teikiamas pirmumas. Ir čia yra didysis nusivylimas. Paskutinė vinis buvo paramos dalybos, kai šiemet paaiškėjo, kad Vyriausybei ir ŽŪM turbūt visiškai vienodai, kas vyksta pieno sektoriuje. O juk tie žmonės ne tik turi sukūrę verslą, pajamų šaltinį – jie greičiausiai pereis į augalininkystę ar kitur, bet ir suteikdavo darbo kaimo gyventojams, žaliava aprūpindavo mūsų perdirbimo pramonę, kuri jau dirba nevisu pajėgumu. Tai jau platesnė problema“, – pabrėžė LVPŪA valdybos pirmininkė.

Ūkininkai pastebi, kad prieš gyvulininkystę yra nukreiptas daugialypis puolimas. Gyvuliai pristatomi kaip teršalų šaltinis ar net kone tikra ekologinė nelaimė, formuojama viešoji nuomonė, kad pienas esą kenksmingas ir t. t. O valdžios sprendimai ar ketinimai jau net žadą atima. „Pasirodė teisės aktų projektas, pagal kurį būtų galima konfiskuoti įrankius, jeigu mėšlas skleidžiamas be tręšimo plano. Srutovežiai kainuoja apie 100 tūkst. Eur, traktoriai – dar daugiau. Ar jau norima atimti mūsų darbo priemones?“ – stebėjosi R. Bernatonienė.

ŪP jau rašė apie Aplinkos ministerijos parengtas atitinkamų įstatymų pataisas, kuriomis siūlomos didesnės baudos ir atsakomybė už aplinkosauginius pažeidimus. Kai kurias baudas norima taikyti ir su nusižengimo padarymo įrankių bei priemonių konfiskavimu. AM atstovai ŪP patikino, kad dėl mėšlo tvarkymo pažeidimų įrankių ir priemonių konfiskavimas nenumatomas. Kol kas.

Už gyvulius siūlo mažesnę kainą

Anot ŪP kalbintų ūkininkų, ūkiams pradėjus išpardavinėti daugiau gyvulių, jų supirkimo kainos ėmė ristis žemyn. „Kai vasaros pradžioje pardavėme galvijus, už 700 kg įskaitinį svorį – o tai jau gerai nupenėta karvė – mokėjo 1,8 Eur/kg. Dabar girdėti, kad moka po 1,2–1,3 Eur/kg už 600 kg įskaitinio svorio galviją, ir sako, kad žmonės laukia eilėje, kol supirkėjas atvažiuos išsivežti. Kiek žinau, kiti perdirbėjai siūlo šiek tiek didesnes kainas. Pernai gyvulių supirkimo kainos buvo aukštesnės, nors tokiu metu irgi neįprastai daug jų buvo parduodama“, – redakcijai aiškino LVPŪA valdybos pirmininkė.

A. Tamošaitis užsiminė, kad dalį galvijų išsiveža lenkai, o dalis keliauja į vietos skerdyklas. „Kainos krito, buvo 1,7–1,9 ar 2 Eur/kg, priklausomai nuo gyvulio įmitimo, o nūnai siūlo nuo 1,4 Eur iki 80 centų. Mūsų valstybėje jau vyksta taip: kai mažam subjektui blogai, didieji tuo naudojasi. Lenkai taip pat pamažino kainas, jie tapo išrankesni, jaučia, kad gali pasinaudoti mūsų padėtimi, nors pas juos irgi yra įtampos“, – ŪP pasakojo ūkininkas.

Kas laukia toliau – gigantomanija?

Visą straipsnį skaitykite „Ūkininko patarėjo“ elektroninėje arba popierinėje leidinio versijoje,

„Ūkininko patarėjas” Nr. 90, 2023 m. rugpjūčio 12 d.

Laikraštis „Ūkininko patarėjas” parduodamas visuose didžiuosiuoe prekybos centruose, Lietuvos pašto skyriuose.

Taip pat laikraštį galite prenumeruoti „Ūkininko patarėjo” redakcijoje el. paštu: platinimas@up.lt, tel. +370 603 75 963 arba

https://ukininkopatarejas.lt//katalogas/popieriniu-leidiniu-prenumerata/, www.prenumerata.lt, www.prenumeruoti.lt, www.prenumeruok.lt bei Perlo terminaluose.

Titulinė nuotr.: Lietuvos laukuose gyvulių mažėja, lieka tik surūdijusios cisternos, kuriomis būdavo vežamas vanduo jiems girdyti.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.