Jonas Vilionis: „Ieškoti drąsos sprendimams priimti“

„Žemdirbys anksčiausiai dieną pradeda ir vėliausiai pabaigia, – sako Lietuvos žemės ūkio tarybos (LŽŪT) pirmininkas, pieno ūkio šeimininkas Jonas Vilionis. – Lyja lietus ar kepina saulė, siaučia koronavirusas ar krito pieno, grūdų, daržovių supirkimo kainos, Briuselyje ar Vilniuje nesibaigia politikų rietenos – ūkininkas keliasi ir eina, akiratyje turėdamas ne vienos dienos ar savaitės, bet dešimtmečių perspektyvą.“

„Krizinis kokteilis“

Pasak žodžio kišenėje neieškančio LŽŪT vadovo J. Vilionio, per Šv. Martyną (lapkričio 11 d.) palydėjęs tradicinius žemdirbio metus, kai būdavo atsiskaitoma su ūkio darbininkais, ūkininkas į naujuosius žengia turėdamas „krizinį kokteilį“. Europos Sąjunga (ES) naujuoju finansiniu 2021–2027 m. laikotarpiu orientuojasi į žaliąjį kursą, tausojančiąją žemdirbystę, gamybos kaštų mažinimą ir vartotojų aprūpinimą sveikais bei kokybiškais vietinės kilmės maisto produktais. Lietuva privalo paisyti ES reglamentų, nors parama nacionaliniam maisto gamintojui gerokai atsilieka nuo vakariečių, bendrijos senbuvių: mūsų ūkininkas 2027 m. gaus tik 80 proc. dydžio išmokas, nors seniai žadėta įteisinti lygiavą. Be to, bendrijos agrariniame sektoriuje įtampą kelia siaučiantis koronavirusas, afrikinio kiaulių maro grėsmė, klimato kaitos iššūkiai.

„Per pastaruosius kelerius metus LŽŪT organizavo dvi protesto akcijas Briuselyje, susitikome su Europos Parlamento nariais, – kalba J. Vilionis, – artimiausiuose planuose – tarpininkaujant eurokomisarui Virginijui Sinkevičiui susitikimas su jo kolega Janušu Voicechovskiu, kuruojančiu bendrijos žemės ūkio sektorių. Tik apmaudu, kai dėl bendro tikslo kaip išmanydami trukdo valstybės išlaikomi Žemės ūkio rūmai, į viešąją erdvę iškeldami nepagrįstus teiginius, jog ES ir valstybės parama atitenka tik stambiems ūkiams, o šimtas tūkstančių šeimos ūkių diskriminuojami. Būtų įdomu sužinoti, kiek narių turi tos organizacijos, kurių vardu taip švaistomasi nepagrįstais kaltinimais? Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) duomenimis, šiemet visa parama buvo orientuota į smulkius ir vidutinius ūkius, tačiau dalis lėšų liko nepanaudota – pritrūko paraiškų.“

Pasak LŽŪT pirmininko J. Vilionio, aktualiausias ir valstybinės svarbos uždavinys – apsirūpinimas maistu. Lietuvos ūkininkas tą garantuoti gali ir moka. Tris dešimtmečius šalies žemdirbystė kaip Mozės vedžiojama išrinktoji tauta klaidžioja ieškodama Pažadėtosios žemės. Pradžioje strategijas kūrė susibūrusios savivaldos organizacijos, vėliau – samdyti savi ir kviestiniai konsultantai.

„Patys atsisakėme linų, vėliau gavome ES pinigų, kad paliktume smulkius pieno ūkius, dabar vėl skatinami imtis tvaraus šeimos verslo, – kalba J. Vilionis, – susidaro įspūdis, jog pro tvorą mes žvelgiame į turtingą kaimyną ir varviname seilę, nors patiems reikėjo seniai susivokti, jog žemės ūkis yra šalies nacionalinė vertybė. Drąsiausieji, atkakliausieji šiandien tapę ekonomine ir socialine atspara regionuose.“

Laimi daugiašakė gamyba

Prieš tris dešimtmečius didžiausios politinės rizikos fone atsidūrusios žemės ūkio bendrovės išsikristalizavo į pažangaus daugiašakio verslo vienetus. Pasak J. Vilionio, jų sėkmę lėmė gera vadyba, konsoliduotos sektoriaus pastangos, investicijos į ekonominę ir socialinę plėtrą. J. Vilionio nuomone, žemės ūkio bendrovės turi intelektinio potencialo laiku reaguoti į kintančius ES ir nacionalinius teisės aktus, dažnai net juos inicijuoti. Be to, bendrovės ištobulinusios verslo lyderystės ugdymo sistemą. „Viešojoje erdvėje dažnai skamba kai kurių žemdirbių organizacijų vadovų virkavimai, jog šeimos ūkiai stokoja samdomų darbuotojų, nes valstybė juos paikina pašalpomis ir išmokomis, – kalba J. Vilionis. – Visų pirma tai keista, nes šeimos ūkiai Vakarų šalyse neturi samdomų darbuotojų, ta pati sistema turėtų galioti ir Lietuvoje. Mūsų valstybė pastaruoju metu prioritetą teikia būtent smulkiems ir vidutiniams ūkiams, kuriuose dirba vienos šeimos nariai. Nerimą kelia tai, jog nedideliems šalies agroverslo subjektams sunkiai sekasi panaudoti investicinę paramą, baiminantis galimos rizikos.“

Socialinė parama – žemės ūkio sritis?

Kaip pastebi LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, šeimos ūkis, valdantis 50 ha braškių plantaciją, pagal ekonominio dydžio vienetą prilygsta 246 ha javų ūkiui. Ar jame išsiverčiama be samdomų darbuotojų – klausimas retorinis. Taip pat yra ir su „pievų mulčiuotojais“, kurie, pasak Seimo nario Kazio Starkevičiaus, nelaiko gyvulių, valdo apie 230 tūkst. ha pievų ir ganyklų, kurios tik vieną kartą per metus nupjaunamos mulčiuojant ir už tai žemės savininkams išmokama apie 50 mln. Eur išmokų. Tie pinigai neinvestuojami – tik pūdoma žolė, anglies dvideginis gaminamas. Mulčiavimas nesukuria jokios pridėtinės vertės. Nei Latvijoje, nei Lenkijoje nėra tokios problemos – ten visa žemė dirbama.

„Iš tikrųjų Lietuvoje susiformavęs sluoksnis tikrų ar tariamų ūkininkų, valdančių iki 10 ha žemės (78 proc. ūkių – red.), ir faktiškai remiamų agrariniam sektoriui skirtomis išmokomis, – kalba LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – teoriškai tokia parama tik garantuoja socialinį stabilumą regionuose.“

Oficialiais duomenimis, Lietuvoje viename hektare sukuriama 700 Eur pridėtinė vertė, kaimyninėje Lenkijoje, kur vyrauja šeimos ūkiai, – 1,7 tūkst. Eur, Vokietijoje, Prancūzijoje – apie 3 tūkst. Eur, Nyderlanduose – 8 tūkst. Eur. J. Vilionio pastebėjimu, Nyderlanduose, kaip ir Lietuvoje, yra po 16 tūkst. pieno gamintojų, parduodančių žaliavą, tik mūsiškių banda – 220 tūkst. karvių, Nyderlanduose – 1,6 milijono.

Prioritetas – vietinė produkcija

Pasak J. Vilionio, mažai šaliai, kokia ES pristatoma Lietuva, turėtų būti labai paveiki trumpoji maisto grandinė nuo lauko iki stalo. Deja, įstatymų ir norminių teisės aktų painiavoje dažnas ūkininkas, nepriklausomai nuo jo laukų ar fermų dydžio, sutrinka. Internetinė prekyba, mobilieji ir stacionarūs ūkininkų turgeliai tėra agrarinio verslo balansavimas ties nuostolių riba. Lengviausia grūdus kaip žaliavą eksportuoti, o ne tiekti gyvulininkystės ūkiams, pusę šalyje suvartojamos mėsos ir trečdalį pieno įsivežti ir pan. Net žemės ūkio bendrovės, tiekdamos savo cechuose perdirbtus pieno, mėsos, grūdų produktus, prisipažįsta skaičiuojančios nuostolius.

„Susitikimuose su politikos ir pramonės įmonių atstovais akcentuojame poreikį rūpintis verslo klimatu, – sako LŽŪT pirmininkas J. Vilionis. – Juk kaime ūkininkas ne tik kuria darbo vietas, gamina produkciją, tvarkingai moka mokesčius, bet ir tvarko seniūnijų aplinką, savo technika lygina kelius, remia sveikatos, švietimo, kultūros įstaigas, kur tokių dar likę.“ Pasak J. Vilionio, valstybei turėtų rūpėti ne tik prekybos tinklai, kaip yra iki šiol, bet ir ekonomikos garvežiu skambiai pavadintas žemės ūkis.

Telkia mokslininkus

Pasak J. Vilionio, LŽŪT priklauso valstybei pačios svarbiausios žemdirbių savivaldos organizacijos, vienijančios ūkininkus, žemės ūkio bendroves, pieno gamintojus, grūdų augintojus, nederlingų žemių naudotojus, juod­margių galvijų gerintojus, žemės ūkio kooperatyvus, veislinių kiaulių augintojus ir gerintojus, žalųjų galvijų gerintojus, arklių augintojus, augalų apsaugos, veterinarijos specialistus. Pagrindiniai šių organizacijų rėmėjai – jų nariai, dalį išmokų už deklaruotus pasėlių plotus skiriantys visuomeninėms reikmėms.

„Naujas ES finansinis ir politinis laikotarpis žemdirbiams iškels naujų uždavinių, – pastebi LŽŪT pirmininkas J. Vilionis, – turėsime ne tik patys tam pasirengti, bet ir motyvuoti agrarinio verslo partnerius, politikus. Prie Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijos buriame patariamąją mokslininkų ir agroverslo lyderių grupę. Patiems ūkininkams nejauku, kai Lietuvos žemės ūkio produkcijos kaštų skaičiuotę mums modeliuoja Vokietijos agrarinės ekonomikos institucija. To paprašė pati ŽŪM. Bandysime gelbėti valstybės prestižą, pasitelkdami ne tik akademijos, kitų mokslo įstaigų specialistus, bet ir žinomus mūsų alma mater mecenatus.“

Justinas ADOMAITIS

ŪP korespondentas

2020-11-16