Juodasis ridikas – natūralus antibiotikas

Ar seniai žmonės valgo ridikus ir pažįsta juodąjį ridiką?

Ridikai (Raphanus sativus) yra viena iš seniausių žmonijos žinomų šakniavaisinių daržovių. Manoma, kad jie kilę iš Mažosios Azijos, o į kitas šalis pateko iš Egipto. Kiek vėliau jie atkeliavo į Senąją Graikiją, kartu ir į Europą.

Graikai Apolonui skirtų religi­nių švenčių metu prie jo altoriaus nešdavo ridiko, burokėlio ir morkos atvaizdus. Ridikas būdavo auksinis, burokėlis – sidabrinis, morka – alavinė. Vienoje legendoje dievas Apolonas žmonėms yra pasakęs, jog ridikas vertas tiek aukso monetų, kiek jis pats sveria. Senovės Graikijoje ridikai buvo liejami iš aukso ir per šventes aukojami dievui Apolonui. Užrašas ant Cheopso piramidės byloja, jog senovės egiptiečiai spaudė ridikų aliejų ir duodavo darbininkams, stačiusiems piramides.

Nuo senų laikų įvairiose šalyse ridikai buvo vartojami ne tik maistui, bet ir gydymui. Plačiau juos pradėta auginti XVI–XVII amžiuje. Pastaruoju metu daugiausia ridikų auginama ir suvartojama Azijoje, Australijoje, Šiaurės Amerikoje.

Viena iš ridikų genties atmainų – juodasis ridikas (Raphanus sativus var. niger). Augalai yra dvimečiai, pirmaisiais augimo metais išauginantys stambius šakniavaisius ir iki 50 cm aukščio tvirtą, kiek šiurkštoką lapiją. Antraisiais metais, pasodinus šakniavaisius, ridikas augina žiedinius stiebus, formuoja žiedynus, žydi, brandina ankštaras ir sėklas. Augalai yra kryžmadulkiai.

Dėl kokių gydomųjų ir maistinių savybių aukštinama ši daržovė? Kam negalima valgyti juodųjų ridikų? Ar verta jų duoti vaikams?

Dar senovės Graikijos mokslininkas Dioskoridas rašė, kad ridikai padeda virškinti, o Galenas teigė, kad gerina apetitą. Ir šiais laikais išlikęs posakis ,,Sveikas kaip ridikas“. Ir ne veltui. Išties ridikai turi daug gydomųjų galių.

Vaistinė žaliava yra šakniavaisiai, šviežios sultys. Gydymo tikslams dažniau vartojamos sultys. Juodieji ridikai stimuliuoja apetitą, skatina skrandžio sulčių sekreciją, pasižymi šlapimą varančiomis ir akmenis tirpdančiomis savybėmis. Be to, juose yra baktericidinių medžiagų, kurių paskirtis – stabdyti mikroorganizmų vystymąsi ir jų dauginimąsi. Reikia nebijoti jų aštrumo, nes kuo juodasis ridikas aitresnis, tuo daugiau šakniavaisyje yra fitoncidų.

Juodieji ridikai svarbūs ir aterosklerozės profilaktikai. Šakniavaisiuose esanti ląsteliena skatina iš organizmo išsiskirti cholesterolio perteklių. Juodieji ridikai nuo seno vartojami liaudies medicinoje sąnarių skausmams, raumenų uždegimams, artritui ir reumatui gydyti, kvėpavimo takų uždegimui, bronchitui, kokliušui ir atsikosėjimui lengvinti.

Kaip sušvelninti juodųjų ridikų skonį

,,Jei norite švelnesnio skonio, minkštesnių ir geriau virškinamų juodųjų ridikų, sutarkuokite juos žalius, pabarstykite druska ir tą masę smarkokai papurtykite, padaužykite.“

Dėl stiprių antiseptinių savybių tarkuotas juodasis ridikas ir jo sultys padeda gyti žaizdoms ir opoms. Antimikrobinėmis savybėmis pasižymi ir sutrintos sėklos. Neturint apetito ir apleidus jėgoms rekomenduojama valgyti tarkuotus ridikus. Ridikai yra mažai kaloringi – 100 g – tik 32 kcal.

Prieš gydantis juodaisiais ridikais labai svarbu pasitarti su gydytoju. Nerekomenduojama jų vartoti žmonėms, sergantiems skrandžio opa, gastritu, žarnų uždegimu, kepenų, kasos ir inkstų ligomis, širdies ligomis, esant padidėjusiam skrandžio sulčių rūgštingumui, alergiškiems žmonėms, nėščioms moterims ir vaikams.

Juodieji ridikai – ne tik natūralūs antibiotikai, bet ir turtingi vitaminų C, B, angliavandenių ir organizmui reikalingų mikroelementų: geležies, kalio, kalcio, sieros, magnio druskų ir kt.

Ar instituto žemėje ir Jūsų šeimos lysvėse auginami juodieji ridikai?

Lietuvoje juodieji ridikai nėra paplitę ir, drįsčiau sakyti, – primiršti. Greičiausiai dėl jų specifinio skonio. Pastaruoju metu jų daugiau gydymo tikslams augina ir vartoja daržininkai mėgėjai.

Institute ir mano šeimos darže jie užima išties nedidelę ploto dalį. Auginti ridikus yra lengva, tačiau mums dar trūksta vartojimo tradicijų. Manau, kad laikui bėgant jų bus užauginama ir suvartojama gerokai daugiau.

Kaip pristatytumėte juodųjų ridikų veislių įvairovę?

Įvairių atmainų ridikų veislių pasiūla yra didelė. Veislės skiriasi šakniavaisių spalva (juodi, raudoni, melsvi, balti), forma, subrendimo laiku, skoniu.

Juodųjų ridikų veislių nėra daug. Mūsų šalyje nevykdomas jų selekcinis darbas, tad tenka rinktis kitose šalyse sukurtas veisles.

Galima būtų trumpai pristatyti keletą juodųjų ridikų veislių.

‘Zimniaja kruglaja čiornaja’ – užauga per 80–90 dienų nuo sudygimo. Rekomenduojama auginti lauke rudens derliui. Veislė tinkama sandėliuoti. Šakniavaisiai – stambūs, iki 400 g svorio, juodos spalvos. Minkštimas – baltas, aštraus skonio. Vieną gramą sudaro vidutiniškai 120 sėklų.

‘Black Spanish Round’ – šakniavaisiai dideli, apvalūs, su juoda ir šiurkščia odele. Vidus baltas, aštraus skonio. Užauga šakniavaisiais per 60–70 dienas (nuo sudygimo). Tinka sandėliuoti.

‘Murzynka’ – vėlyva, derlinga veislė, tinkama laikyti per žiemą. Šakniavaisiai apvalūs, paviršius juodas, šiurkštokas. Vidus yra baltas. Vidutinis derlius – 40 t/ha.

‘Runder Schwarzer’ – vegetacijos laikotarpis trunka 80–100 dienų. Rekomenduojama auginti lauke vasaros ir rudens derliui. Derlius užauga per 68–75 dienas nuo sudygimo. Gerai laikosi per žiemą. Šakniavaisiai apvalūs, su juoda šiurkštoka odele ir baltu vidumi.

Ar juodieji ridikai bijo pirmųjų šalnų?

Augantys ridikai atlaiko ir 5 °C šaltį. Per anksti nukasti žieminiai ridikai blogai laikosi. Rekomenduojama laikymui skirtus juoduosius ridikus kasti prieš didesnius šalčius. Kaskime sausu oru nepažeisdami šakniavaisių. Geriausiai lapus tiesiog rankomis nusukime.

Kaip juodieji ridikai skirstomi pagal vegetacijos periodą? Kokiomis sąlygomis jie gali žiemoti?

Juodųjų ridikų veisles pagal vegetacijos trukmę (80–120 dienų) sugrupuočiau į vidutinio ankstyvumo ir vėlyvąsias. Ankstyvajai sėjai, t. y. naudojimui vasaros laikotarpiu, rekomenduočiau pasirinkti trumpesnės vegetacijos veisles ir pasisėti balandžio mėnesį, žinoma, jeigu tai leidžia oro sąlygos. Laikymui, sandėliavimui ridikai sėjami visą liepos mėnesį.

Norėdami valgyti šviežius ridikus liepą–rugpjūtį, sėkite juos gegužės antroje dekadoje ar birželio pradžioje. Pasirinkite vidutinio ankstyvumo ridikų veisles. Sudygusius eilutėse išretinkite, palikdami po vieną vidutiniškai 10–15 cm atstumu.

Pasėjus per anksti ir esant karštiems orams (30–35 °C), augalai pradeda formuoti žiedinius stiebus. Tokiais atvejais nukenčia šakniavaisių kokybė, nes jie medėja. Laikymui ankstyvos sėjos juodieji ridikai netinkami. Jie augdami dirvoje iškorėja, minkštimas išsausėja, tampa labai aštrūs. Jų auginimui geriausiai tinka 18–20 °C.

Laiku pasėjus ir tinkamai panaudojus agrotechnines priemones, juodieji ridikai per žiemą išsilaikys gerai. Šakniavaisius galima laikyti ir vėsiame rūsyje, ir kaupuose. Susluoksniuoti drėgname smėlyje ridikai gerai išsilaiko iki pavasario.

Ridikai iš šakniavaisinių daržovių yra patys ištvermingiausi ir laikymo metu kelia mažiausiai rūpesčių. Tinkamiausia temperatūra yra 2–3 °C šilumos ir apie 90 proc. oro drėgmės. Galima dėžėse laikyti ir be smėlio, tačiau užpylus smėliu išsilaiko geriau, o šakniavaisiai būna sultingesni.

Kaip reikėtų sėti juoduosius ridikus, kokia dirva jiems tinkamiausia? Kuo rekomenduotumėte tręšti?

Ridikų sėklos pradeda dygti esant dirvoje 2–3 °C šilumai. Sudygę daigai atlaiko 3 °C šaltį.

Vasaros derliui skirtus juoduosius ridikus sėkite tik į šiltą humusingą ir smėlingą dirvą. Sunkioje ir šlapioje dirvoje augantys ridikai būna prasto skonio. Sausoje ir supuolusioje dirvoje užauga aštraus skonio šakniavaisiai, jų minkštimas būna kietas. Geriausiai ridikai augs po mėšlu tręštų daržovių, pasirenkant saulėtą vietą ir giliai įdirbtą puveningą dirvą. Nerekomenduojama sėti į šviežiu mėšlu patręštą dirvą. Ridikams augti geriausia 5,6–7,0 pH dirvos reakcija.

Nuėmę ankstyvąsias daržoves (špinatus, krapus, salotas ir kt.), liepos pradžioje sėkime juoduosius ridikus, skirtus laikymui. Rekomenduojama tręšti nedaug azoto turinčiomis kompleksinėmis trąšomis. Padidinus azoto kiekį, šakniavaisiai blogiau laikosi. Sėkime eilutėmis, 40–50 cm atstumu tarp eilių. Sėklos įterpiamos 2 cm gyliu. Per tankiai pasėjus, dėl šviesos trūkumo augalai vienas kitą stelbia ir išaugina mažus šakniavaisius. Patartina teisingai pasirinkti sėjomainą ir mulčiuoti dirvą.

Pastaruoju metu populiarėja pakeltos lysvės. Sėkime ridikus šalia svogūnų, salotų, špinatų, prieskoninių žolelių. Nepatariama sėti šalia aukštaūgių augalų, kad šie nesudarytų pavėsio.

Dirvai pagerinti naudokite seną kompostą, nurūgštintas durpes, supuvusius medžio lapus, susistovėjusį gyvulių mėšlą. Jei dirva molinga, rekomenduojama įterpti ir smėlio. Dirvą supurenkite 20–25 cm gyliu. Organinės medžiagos sulaiko drėgmę ir irdamos suteikia augalui maistinių medžiagų. Dirva turi būti visada drėgna, kad vandens tektų visoms šaknims.

Kai sudygę ridikai suformuoja tikruosius lapelius, tręšiama daugiau azoto turinčiomis kompleksinėmis trąšomis. Augalai turi gauti pakankamai vandens ir maisto medžiagų. Tik sparčiai augantys šakniavaisiai bus švelnesnio skonio.

Kokios ligos ir kenkėjai puola juoduosius ridikus? Kaip nuo jų patartumėte gintis?

Alternariozė, arba juodoji kryžmažiedžių dėmėtligė, pasitaiko tada, kai pažeidžiami lapai, sėklojų stiebai ir ankštaros. Pradžioje atsiranda smulkių juodų ir apvalių dėmelių, vėliau apsitraukia rudai juodomis apnašomis.

Netikroji miltligė. Lapų viršutinėje pusėje susidaro gelsvos įvairių formų dėmės. Apatinėje lapų pusėje dėmės būna pilkšvos. Pažeisti lapai gelsta, džiūsta, o ligotose ankštarose išauga smulkios ir jau užkrėstos sėklos.

Rekomenduojama laikytis sėjomainos, laiku pasėlį nupurkšti fungicidais, o nuėmus derlių – giliai suarti. Naudokite ir biologines augalų apsaugos priemones.

Krieninis lapgraužis. Kenkėjas graužia augalų lapus. Kenkia jo suaugėliai ir lervos.

Kopūstinis stiebinis paslėptastraublis pavojingas daigams ir sėklojams. Pažeistų daigų stiebeliuose išgraužia išilginius takus. Daigai skursta, lėtai auga, vysta ir nunyksta.

Patariama laiku naikinti piktžoles ir šalinti derliaus liekanas, rudenį giliai dirvas suarti. Masiškai išplitus kenkėjams, naikinti juos tenka ir insekticidais.

Juodieji ridikai – aštrus maistas, tačiau tinkamas salotoms ruošti. Gal pasidalintumėte vienu kitu ,,greitu“ receptu?

Specifinis juodųjų ridikų skonis priklauso nuo sieros junginių, kuriuose yra garstyčių aliejaus ir kristalinės medžiagos rafanolo, kiekio šakniavaisiuose.

Jei norite švelnesnio skonio, minkštesnių ir geriau virškinamų juodųjų ridikų, sutarkuokite juos žalius, pabarstykite druska ir tą masę smarkokai papurtykite arba pertrinkite (padaužykite).

Juodieji ridikai maistui naudojami žali ir apdoroti. Iš juodųjų ridikų gana greitai paruošiamos gardžios mišrainės. Jų sudėtį galima derinti įvairiai.

Tarkim, mišrainei galima panaudoti du vidutinio dydžio juodojo ridiko šakniavaisius, vieną ropelę svogūno, vieną stiklinę grietinės, pagal skonį – druskos ir krapų. Ridikai nulupami, nuplaunami, smulkiai sutarkuojami ir pertrinami su druska. Kelias minutes palaikomas atidarytas indas, kad aitrus kvapas išgaruotų. Svogūnas supjaustomas smulkiais kubeliais, sumaišomas su ridikais ir grietine. Smulkiai supjaustomi krapai ir užberiami ant viršaus.

Kita mišrainės sudėtis: vienas juodasis ridikas, dvi jaunos morkos, du obuoliai, vienas svogūnas, du šaukštai aliejaus, pagal skonį – druskos ir citrinos rūgšties. Ridiką, morkas ir obuolius nulupame, nuplauname ir smulkiai sutarkuojame. Kad obuoliai nepatamsėtų, apšlakstome citrinos rūgštimi. Svogūną smulkiai supjaustome. Galima naudoti ir svogūnų laiškus. Viską sudedame, pasūdome, užpilame aliejumi ir sumaišome

Nijolės MAROČKIENĖS ir Jolantos TAMAŠAUSKIENĖS nuotraukos

Titulinėje nuotr. – ‘Black Spanish Round’ veislės juodieji ridikai.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.