Juozas Dapšauskas. Ar popiežius paragins Lietuvoje Bažnyčią atsisakyti privilegijų?

Aštuoniasdešimt procentų rinkikų kardinolų yra paskirti popiežiaus Pranciškaus, tad neabejotina, kad bus tam tikras tęstinumas. Grįžimas į radikalų konservatyvumą jau neįmanomas. Tikėtina, kad naujasis vadovas bus charizmatiškas, nors tai savaime nereiškia, kad jis bus liberalus. Toks iš dalies buvo popiežius Jonas Paulius II: stiprinęs klerikalizmą, bet ir palaikęs dialogo su sekuliariuoju, kultūrinių įvairovių pasauliu kelią. Nenustebčiau, jei naujasis popiežius būtų ne iš Europos, bet, pavyzdžiui, iš Azijos.

O kad problemų Bažnyčioje esama, tai akivaizdu. Užstigę tokie klausimai, kaip moterų kunigystė ar vyskupystė, o celibato klausimai rimtai net nediskutuojami. Vyskupais paskiriami nuspėjami, saugūs dvasininkai, kad nesusidarytų tam tikras sparnas, kuris keltų esmingesnės reformos klausimus. Beje, ir dabar yra vyskupų, pašalintų iš savo pareigų dėl to, kad susituokė, kėlė radikaliau kai kuriuos naujovių klausimus. Todėl turėjo palikti savo tarnystę.

Bet dar prisiminkime popiežių Pranciškų, kuris siutino kai kuriuos klerikalus, beje, ir pasauliečius, kad griauna Bažnyčią savo spontanišku liberalumu, paprastumu, artumu žmonėms, taip neva sudarė įspūdį, kad katalikybė tampa „mažiau dieviška“.

Pranciškus nuo pat savo tarnystės pradžios glumino – plovė kojas kaliniams, musulmonams, moterims, taip pažeisdamas „teisingos liturgijos“ tradiciją. Net ir Lietuvoje kai kurie apžvalgininkai piktinosi, kad kojos plaunamos ne nukentėjusiesiems, o nusikaltėliams.

Beje, ta proga galima atkreipti dėmesį, pavyzdžiui, į skirtingus Švedijos ir JAV įkalinimo sistemų praktikas. JAV kalėjimai perpildyti – tai bausmės, keršto, teisingumo vykdymo įstaigos. Švedijoje – labiau perauklėjimo, naujo kelio parodymo, kitokio gyvenimo būdo įkvėpimo sistema. Ir antrą kartą nusikalstančiųjų Švedijoje žymiai mažiau nei JAV. Ar ne toks visuomenės tikslas ir yra? Tai ir popiežius Pranciškus kaliniams kojas plovė ne todėl, kad juos ypatingai pagerbtų, bet kad įkvėptų kitokio gyvenimo viziją, pažadintų jų nuslopintą orumą, kad nusikaltimai daugiau nebūtų tęsiami.

Popiežius Pranciškus pačiu kojų plovimo faktu, sekdamas Jėzų, parodė ne tik nuolankumą, pavyzdį, kaip Jėzus plaudamas savo mokiniams. Evangelijoje skaitome: „Nuplovęs jų kojas, Jis užsivilko drabužius ir atsisėdęs paklausė: „Ar supratote, ką jums padariau? Jei tad aš – Viešpats ir Mokytojas – numazgojau jums kojas, tai ir jūs turite vieni kitiems kojas mazgoti“. Bet esmė dar gilesnė ir prasmingesnė: „Jeigu tai suprantate, būsite laimingi taip elgdamiesi“, – pridūrė Jėzus. Popiežius Pranciškus, tęsdamas liturginį pavyzdį, visai visuomenei parodė psichologijoje, saviugdoje, savitarpio ryšiuose taip aktualią temą – laimės paiešką - „Jei tai supratote, būsite laimingi taip elgdamiesi“. Tiek apie kontraversišką kojų plovimą.

Dar nemažai linksniuota didelė naujovė, kad popiežius Pranciškus pasirinko ne raudonus batelius, o paprastus, praktiškus. Atrodytų, kas čia tokio? Tačiau žinant Bažnyčios istoriją, kai dar visai neseniai prieš popiežius būdavo klaupiamasi, bučiuojami tie raudoni bateliai, – tai milžiniškas pokytis. Klausimas – kodėl tiek ilgai tai išvis užsiliko?

Prisiminkime popiežių Pijų IX, kuris pasiskelbė „Vatikano belaisviu“, kai IX amžiuje kūrėsi Italijos respublika ir atėmė „jo“ žemes, paskelbė popiežiaus neklaidingumo dogmą, skelbė „Syllabus Errorum“ (paklydimų, klaidų sąrašus). Pijų IX popiežius Jonas Paulius II paskelbė palaimintuoju, taip parodydamas, kad Bažnyčia tokia ir turėtų būti.

Prisiminkime popiežių Joną XXIII, kuris sušaukė Vatikano II Susirinkimą. Su juo siejamas svarbus netikėtas lūžis katalikų Bažnyčioje. 1958 metais nusenę kardinolai norėjo išsirinkti jaunesnį, bet kuris tęstų jų ramų, konservatyvų, klerikalinį gyvenimą. Ir išrinko 78 metų kardinolą Angelo Giuseppe Roncalli. Bet neilgai trukus jis paskelbė, kad šaukia Visuotinį Bažnyčios susirinkimą, kad daugiau niekas nebus prakeikiamas, neskelbiami „paklydimų sąrašai“, erezijų pavojai, bet ieškoma gražių ryšių tiek su skirtingomis krikščionių bendruomenėmis, tiek su kitomis religijomis, tiek su skirtingomis filosofijomis, požiūriais, kultūromis. Įsiūbavęs Bažnyčios atsinaujinimo, reformų bangą Jonas XXIII mirė 1963 metais.   

O kaip Lietuvoje? Tarkime, lietuvis kardinolas Rolandas Makrickas išrenkamas popiežiumi. Lietuviai pasidarytų labai praktikuojantys katalikai? Tai taptų mada? Tik kuo tai susiję su giliu tikėjimu, kaip asmenine patirtimi – nesumeluota, neprimesta vidine laikysena?

Kiek Lietuvos arkivyskupai ir vyskupai funkcionieriai panašūs į popiežių Pranciškų? Lietuvoje pasirenkančiųjų kunigo kelią drastiškai sumažėję, seminarijos kritiškai ištuštėjusios.

Visuomenė keičiasi. Žmonės tampa mažiau dogmatiškai religingi, bet praktikuojantys dvasingumą, neįsirėminantys į jokią konkrečią religiją, neleidžiantys savo mąstymo supančioti dogmoms, primestoms formoms, bet yra atviri laisvoms religinėms, dvasingumo, psichologijos patirtims. Atviresnė, dialogo Bažnyčia galėtų prisidėti ir prie sąmoningų ryšių visuomenėje kūrimo.

Svarbu, kad siekdama to dialogo Bažnyčia neieškotų iš valstybės, valdžios privilegijų. Nepalaikau nuomonės, kad Bažnyčia turi būti išstumta iš visuomeninio gyvenimo. Kita vertus, visuomeninėje veikloje ji turėtų dalyvauti vienodomis teisėmis su kitomis nevyriausybinėmis organizacijomis. 

Beje, LR Konstitucija teigia, kad „Lietuvoje nėra valstybinės religijos“, bet yra prieštaravimas, nes privilegijuotos religijos pripažįstamos „tradicinėmis“, „valstybinėmis“ ir joms teikiamos lengvatos, finansinė pagalba ne projektinei veiklai, o tiesiog už tai, kad jos yra. Prisiminkime neskanų „Romuvos“ pripažinimo valstybine religija procesą – jų prašymas buvo atmestas , tada 2019 m  bendruomenė kreipėsi į Europos Žmogaus Teisių Teismą (EŽTT), kuris priėmė sprendimą, kad Seimas, nesuteikdamas „Romuvai“ valstybinio pripažinimo statuso, pažeidė Europos Žmogaus teisių konvencijos nuostatas. Net po tokio sprendimo Seimo nariai 2023 metais vėl balsavo prieš pripažinimą, kol galu galiausiai 2024 metų pabaigoje suteikė valstybės pripažinimą.

Pagal Lietuvos Respublikos Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymą jos skirstomos į tris tipus: tradicinės Lietuvos religinės bendruomenės ir bendrijos, religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios turi valstybės pripažinimą bei kitos religinės bendruomenės ir bendrijos, kurios neturi valstybės pripažinimo. Mano galva, pats įstatymas yra iš esmės diskriminacinis. Jokia religija neturėtų būti privilegijuota, o finansavimą galėtų gauti konkretiems projektams, o ne todėl, kad tiesiog už tai, kad yra. Dabar tokia praktika. LR Konstitucijoje nėra pripažintos vienos valstybinės religijos, tačiau įstatymiškai yra kelios valstybinės pripažintos religijos su viena vyraujančia – katalikų, kuriai ir finansai iš valstybės biudžeto atitenka didžiausi. 

Kokios tos privilegijos? Valstybinės pripažintos religijos įgyja teisę į žemės mokesčio lengvatą, jų dvasininkai privalomai valstybės draudžiami socialiniu draudimu, PSD draudimu. Valstybė užtikrina bazinę senatvės pensiją. Buvo LR Vyriausybėje projektas, kad kunigų senatvės pensija siektų daugiau nei 1000 eurų. Tokios iniciatyvos labiau suaktyvėja prieš rinkimus arba sujautrinus religinę atmosferą, pavyzdžiui, gali būti tokių iniciatyvų ir dabar, kai proga pasinaudoti iškeliavusio popiežiaus Pranciškaus pavyzdžio, garsumo šlove.  Neretai kai kurių kunigų idealistų pasišventimu pasinaudoja kiti, kurie neturi jokio pasišventimo, tik bando gauti iš to naudos, galios, įtakos, pinigų.

Katalikų kunigų „sakramentų konvejeris“ yra rutininis darbas, už kurį kunigai užsiprašo kai kur gana nemažo užmokesčio. Asmeniškai žinau kunigų, kurie be to rutininio „sakramentų pardavinėjimo“ vysto daugybę savanoriškų veiklų. Tai labai gražu. Bet yra daugybė ir nevyriausybininkų, kurie už visuomenei labai reikalingą pasišventusį darbą negauna jokio atlyginimo arba jis mokamas itin mažas. Bet jiems valstybė pensijų nenumato, PSD nemoka. Moka tik „valstybinių religijų“ atstovams. Kodėl vadovaujant privilegijų atsisakančiam popiežiui Pranciškui Bažnyčia Lietuvoje neatsisakė šių privilegijų? Atsisakys vadovaujant kitam popiežiui?

Bažnyčia – ne kad jai tarnautų, o kad ji tarnautų. Popiežiai, tikiuosi, daugiau nebesiaus raudonų batelių, nebenešios auksinių kryžių ar grandinėlių, o tuo labiau nebegrįš prie to, kad jiems būtų bučiuojamos kojos, ir nebesiims prakeikti kitaip mąstančiųjų. Kojų kitiems plovimas yra nuolankumo, paprastumo metafora, prisidedanti  prie pasaulinės darnos, visų asmeninės bei ryšių laimės.