Jurginų alėjos ant ežero kranto

Kodėl prie Lėno ežero?

Abu su vyru dirbome mieste, taupėme pinigus. Kaip turbūt daugelis miestiečių, norėjome erdvės. Dairėmės po skelbimus, aplankėme keletą sklypų. Šis, prie Lėno ežero, buvo visiškai apleistas, nenaudojamas, su nuodėgulių krūva ir pelke. Tačiau priėjus prie ežero kranto, širdis pasakė – čia bus nauji namai!

Daugiau nebeieškojome. Tik vėliau sužinojome, kad kitoje ežero pusėje yra prezidento Antano Smetonos (Užugirio) dvaras, padovanotas jam šešiasdešimtmečio proga.

Tai istorinė vieta! Ar ji neriboja kūrimosi planų? Kaip keitėsi sodyba jums apsigyvenus?

A. Smetonos dvaras stovi kitoje ežero pusėje, taigi mūsų namai – jau ne istorinė vieta ir jokių specialių reikalavimų nėra. Tačiau ten labai gražu, ten nusivedame, nuplukdome ar nusivežame visus savo sodybos svečius!

Ir pati įsikūrimo pradžia, ir tolesni darbai mums su vyru – tiesiog smagus nuotykis! Nepaisome jokių apželdinimo dizaino taisyklių, nesamdėme jokių kraštovaizdžio dizainerių. Visus dešimt metų kažką kuriame, statome, persigalvojame, taisome ir vis dar turime begalę planų. Sprendžiame kartu, visada surandame kompromisą tarp vyriškos ūkiškos, finansiškai teisingos pusės ir moteriškos „gražu akiai“ pozicijos.

Pradžioje radome visiškai apleistą vietą: kemsynas, pelkynas, nuodėgulynas. Pelkės vietoje iškasėme kūdrą – gražią, su sala, į kurią veda tiltelis. Čia vyko dukters tuoktuvių ceremonija. Iškastu dirvožemiu išlyginome sklypą ir dar suformavome 40 m ilgio pylimą. Apsodintas pušimis ir daugiamečiais augalais, nuo gatvės jis slepia mūsų kiemą.

Papasakokite apie jurginų kolekciją – kalbama, kad ji įspūdinga...

Prasidėjo visai neplanuotai. Buvau tikra miestietė. Nieko apie jurginus nežinojau, gal net mačiusi jų nebuvau! Ir štai vieną kartą anyta perdavė kažkokį maišelį su nemažu žemės grumstu, tardama: „Man jau per sunku, nebenoriu auginti“. O aš priėmiau dar tyliai sau bambėdama: „O kada aš juo užsiimsiu, juk dirbu nepakeldama akių!“

Tik iš pagarbos anytai ežero pakrantėje kastuvu prakasiau velėną ir pakišau tą dovanotą grumstą. Ir pamiršau. Dirbu dirbu, vieną gražią vasaros dieną žvilgt pro langą, o ten – rožinis žiedas tiesiog plieskia ir kviečia prieiti! Apsiverkiau nuo tokio netikėto grožio ir užkibau.

Nuo vieno jurgino 2014 m. mano jurginų ūkis išaugo iki 400 krūmelių, šimto veislių! Mano mylimiausi – didžiažiedžiai (angl. dinner plate) ir rutuliniai. Labai padeda tai, kad ežero pakrantė niekada nebuvo naudojama. Taigi ji tokia derlinga, kad jurginai užauga itin vešlūs ir gausiai žydi. Žinoma, ant purenamos žemės gerai auga ne tik jurginai – piktžolės neatsilieka. Kad mažiau želtų, uždedu storą sluoksnį pjautos žolės. O šiaudais apmulčiuoti jurginai šiltai auga ir piktžolių nemato!

Gėlininkai dažnai skundžiasi, kad sudėtinga išlaikyti jurginus per žiemą.

Sakyčiau, tai tarsi loterija, jei sandėlis nepritaikytas jų žiemojimui. Senovinės, močiučių ilgai puoselėtos veislės nieko nebijo. Joms nereikia jokios ypatingos priežiūros. Vos ne kaip bulves sumetei į vėsų rūsį – ir pavasarį turi visas sveikas. O štai tie užjūrio princai – tikrai lepesni.

Nuo gumbų nuvalau žemes, nukarpau visus plaukus, ūsus ir blakstienas (juokiasi), kuo žemiau nutrumpinu kotelius. Laikau po kelis kiaurose plastiko dėžėse, 4–8 °C laipsnių temperatūroje. Tiesa, jie vis tiek pavasario sulaukia labai skirtingai. Kaip ir kiti augintojai, per žiemą prarandu apie 20–30 proc. kolekcijos. Aišku, pačių gražiausių... Labai nenusimenu, kiekvienais metais noriu vis naujų, nematytų žiedų. Tik gaila draugų, kurie prašo mano gražiųjų jurginų gumbų pavasariui, o šie neišgyvena.

Labai aktualu, kaip sekasi nesumaišyti veislių, ruošiant žiemai tokią gausybę jurginų?

Nesumaišau veislių todėl, kad kiekvienam rišu kaspinėlį ir ant gumbo, ir ant užaugusio jurgino kotelio. Būna, kad gaunu jurginų be vardų, tai man smagi užduotis naršyti po pasaulinius katalogus, surasti jų tikruosius vardus ir pritvirtinti!

Kaip kilo mintis apie Lėno mugę?

Feisbuko platformoje subūrėme bendraminčių grupę. Labai myliu žmones, mėgstu susibūrimus, noriu, kad visi, su kuriais bendraujame virtualiai, susipažintų ir gyvai. O kad susitikimas nebūtų tuščias, apsikeičiame augalais, dovanojame rankdarbius, užkandžiaujame suneštinėmis vaišėmis. Vyksta smagios pamokos ir paskaitos, dainos ir šokiai prie laužo.

Pakviečiu visus pas save dėl didelio sodybos ploto, dėl gražios ežero pakrantės, dėl erdvios pavėsinės, taip pat dėl to, kad patogi vieta – beveik Lietuvos viduryje. Kad neliūdėtų mūsų, sodininkių, vyrai ir vaikai, jie žvejoja, irstosi valtele ar vandens dviračiu, turime ir baidarių. Šiemet iš toliau atvykusiems svečiams jau galėsiu pasiūlyti ir nakvynę – sukūrėme svečių namus „Lėno pakrantė“.

Rudenį šurmuliuoja jurginų mylėtojai. Labai naudingi pasivaikščiojimai jurginų alėjomis: aptariame gėlių ligas, auginimo ypatumus, klaidas ir pergales, pasikeičiame žiedais. Jei kas iki tol dar būna jurginų neauginęs, tampa būsimu grožio sodintoju!

Kaip prie veiklos prisideda šeima, vaikai, augintiniai, bendraminčiai?

Šeima – mano viskas. Geriausi patarėjai, rėmėjai, padėjėjai! Vyras myli ir su visomis mano idėjomis sutinka. Net skatina! Būna, slapta šypsodamasis klausia – dar vieną jurginų alėją kursi? Jau užsisakei naujų jurginų? Kviesi svečius alėjų apžiūrėti?

Jurginų sodinti ir nukasti niekam neleidžiu – dar sumaišys vardus ar nulauš bekasdami (juokiasi)! Bet vyrui smagu matyti laimingą, po sodybą ir jurginų alėjas besisukančią žmoną. Taip ir einame ranka rankon jau beveik 30 metų, o sodyboje – dešimtmetį. Į jokius kurortus nekeisčiau savo sukurtų mielų namų!

„Rasų“ korespondentė Giedrė RYMEIKYTĖ

Daivos Gaurilčikienės nuotraukos

Žurnalo „Rasos“ archyvo informacija

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.