Erkės yra nariuotakojų (Arthropoda) tipo voragyvių (Arachnida) klasės erkių (Ixodida) būrio gyvūnai. Tai skaitlinga (daugiau nei 50 tūkstančių rūšių) gyvūnų grupė, kurių dydis svyruoja nuo 0,1 iki 15 mm. Jos prisitaikiusios gyventi labai įvairiose vietose: dirvožemyje, vandenyje, miškuose, ganyklose, žemės ūkio pasėliuose, dekoratyviniuose augaluose, terminiuose šaltiniuose, urvuose, įvairiose organinėse atliekose, tarp nukritusių lapų ir net patalpų dulkėse. Didelė jų dalis yra parazitai, parazituojantys tiek augalus, tiek gyvūnus. Kai kurios erkės perneša pavojingas ligas tiek žmonėms, tiek gyvūnams. Erkės yra mažai ištirti gyvūnai. Manoma, kad jų rūšių gali būti kelis kartus daugiau, negu šiuo metu aprašyta.
Erkių kūnas plokščias, nesegmentuotas, padengtas chitinine danga, apaugęs šereliais. Kojos aštuonios, trumpos. Erkės skirtalytės. Po poravimosi patelės deda kiaušinėlius ten, kur gyvena (į dirvožemį, organines atliekas, augalo lapus ar stiebus, žmonių odą, dulkes ir kt.). Iš kiaušinėlių išsirita lervos, turinčios šešias kojas. Lervos auga, neriasi ir virsta aštuonkojėmis nimfomis. Tolimesniame vystymosi etape nimfos virsta suaugusiomis erkėmis, kurios pratęsia dauginimosi ciklą.
Maitinasi erkės labai įvairiai: didžioji dauguma jų minta yrančiomis organinėmis liekanomis. Yra ir plėšrių erkių, kurios prisitaikė siurbti augalų sultis, gyvūnų kraują, misti augalų ir gyvūnų audiniais.
Erkės, kurios kartais įsisiurbia mums būnant gamtoje, priklauso iksodinių (Ixodidae) šeimai ir paprastai vadinamos iksodinėmis erkėmis. Lietuvoje aptinkamos 5 rūšių iksodinės erkės: miškinė (arba šuninė) (Ixodes ricinus), taiginė erkė (Ixodes persulcatus), Ixodes trianguliceps, pievinė erkė (Dermacentor reticulatus), Haemaphysalis consinna. Taiginė erkė randama tik šiaurės rytinėje Lietuvos dalyje – nedažna. Mūsų šalyje rečiau registruojamos lietuviško pavadinimo neturinčios Ixodes trianguliceps ir Haemophysalis concinna rūšių erkės.
Dažniausiai žmogui įsisiurbia miškinės erkės, o pievinės yra kur kas pavojingesnės mūsų naminiams gyvūnams (žmogui jos įsisiurbia retai).
Iksodinių erkių kūnas suplotas, 0,1–1 cm dydžio, gelsvos, pilkšvos, rudos spalvos. Patelės didesnės už patinėlius. Miškinės erkės kūnas rausvai rudas su juodu nugariniu skydeliu (patinėlių skydelis dengia visą kūną, o patelių – trečdalį kūno). Pievinės erkės šiek tiek didesnės už miškines ir jų kūnas margas (marmurinis).
Iksodinių erkių vystymosi ciklas yra gana sudėtingas. Tam, kad apvaisintas erkės kiaušinėlis pasiektų suaugėlio stadiją, jis turi praeiti lervos, vėliau – nimfos stadijas. Kiekvienoje stadijoje turi pasimaitinti krauju (kitaip vystymasis nutrūks), be to, ir peržiemoti tinkamomis sąlygomis. Iksodinės erkės vystymosi ciklas dažniausiai užtrunka 3–6 metus. Erkių lervos yra labai mažos (iki 1 mm), todėl jos maitinasi smulkių žinduolių (dažniausiai pelinių graužikų) krauju. Nimfos yra šiek tiek didesnės (iki 2 mm), todėl maitinasi jau didesnių gyvūnu krauju. O suaugusių erkių (iki 5 mm) pagrindiniai „maitintojai“ yra elniniai žinduoliai, naminiai gyvūnai ir kartais žmogus. Nustatyta, kad žmogui įsisiurbti gali bet kurios vystymosi stadijos erkė.
Kaip toks mažas, kelių milimetrų dydžio gyvūnas susiranda sau auką? Erkės aukos tyko pasilipusios ant žolės, krūmo (iki 50 cm) ištiesusios priekinę porą kojų. Erkėms „užuosti“ auką padeda specialus organas (Hallerio), esantis ant priekinių kojų. Šis organas veikia kaip chemoreceptorius, reaguojantis į šilumą, anglies dvideginį, kitas medžiagas. Šio organo dėka erkės jaučia artėjantį gyvūną, pasiruošia į jį įsikibti arba nukristi ant jo. Tykant aukos erkių kūnas išsausėja ir jos gali žūti. Nesulaukusios aukos, po kurio laiko jos turi grįžti į augmeniją ir atstatyti kūno drėgmę. Būtent todėl aktyvių, įsisegti pasiruošusių erkių gausa priklauso nuo oro temperatūros ir drėgmės. Kuo karščiau ir sausiau, tuo trumpiau jos gali saugiai tykoti. Ir todėl erkių daugiau aptinkama drėgnose vietose. Nustatyta, kad iksodinės erkės suaktyvėja, kuomet oro temperatūra pasiekia 7–8 laipsnius, drėgmė yra ne žemesnė nei 45 proc., o dirvožemio temperatūra nekrenta žemiau 5 laipsnių. Intensyviausiai erkės vystosi pavasarį ir rudenį, tačiau jų aktyvumas stebimas visu šiltuoju laikotarpiu – nuo kovo iki spalio, o keičiantis klimatui ir šiltėjant žiemoms, aktyvių erkių randama ištisus metus.
Erkės įsisiurbimas neskausmingas (kraują siurbia tik patelės), nes erkių seilėse yra nuskausminančių medžiagų, todėl žmogus ar gyvūnas jo beveik nepajunta, o tai užtikrina erkės maitinimąsi (lerva siurbia apie dvi paras, nimfa – iki penkių, o suaugusi erkė 7–8 dienas). Laimo ligos arba erkinio encefalito sukėlėjais erkė gali užsikrėsti bet kurioje vystymosi stadijoje. Užsikrėtusi erkė ligos sukėlėjus nešioja visą likusį gyvenimą ir abi šias ligas su seilėmis gali perduoti tiek lervos, tiek nimfos, tiek suaugusios erkės. Miškinė erkė (Ixodes persulcatus) yra pagrindinė erkinio encefalito ir Laimo ligos platintoja Europoje bei Lietuvoje. Pagrindinė pievinių erkių (Dermacentor reticulatus) platinama liga yra babeziozė, kuria serga šunys.
Nacionalinio visuomenės sveikatos centro (NVSC) specialistai primena, kad nuo erkių platinamų ligų – Laimo ligos ir erkinio encefalito – būtina imtis prevencinių priemonių. NVSC duomenimis, 2024 m. Lietuvoje buvo užfiksuoti 807 erkinio encefalito atvejai, iš jų 11 mirties. Didžiausi sergamumo rodikliai, t. y. didesni už bendrą šalies sergamumo rodiklį, užregistruoti Utenos, Marijampolės, Telšių, Tauragės ir Kauno apskrityse. Pernai šiose apskrityse užregistruotų atvejų skaičius sudarė beveik pusę (46,3 proc.) visų susirgimų erkiniu encefalitu Lietuvoje.
Erkinis encefalitas – pavojinga virusinė liga, kuri pažeidžia centrinę nervų sistemą ir gali sukelti rimtų sveikatos sutrikimų. Šia liga dažniausiai užsikrečiama įsisiurbus infekuotai erkei, rečiau – vartojant nepasterizuotą pieną bei jo produktus. Žmogus pirmuosius ligos simptomus dažniausiai pajaučia praėjus 7–14 d. po erkės įsisiurbimo, bet jie gali pasireikšti ir vėliau.
„Ligos pasekmės gali būti ilgalaikės – nuo stiprių galvos skausmų, karščiavimo ir pykinimo iki paralyžiaus ar net mirties. Kai kuriais atvejais liga sukelia ilgalaikius neurologinius sutrikimus, tokius kaip atminties praradimas, koordinacijos sutrikimai ar lėtinis nuovargis. Kadangi specifinio gydymo nuo erkinio encefalito nėra, efektyviausia apsauga yra skiepai“, – primena NVSC Užkrečiamųjų ligų valdymo vyriausioji specialistė Milda Žygutienė.
Skiepytis nuo erkinio encefalito galima visus metus. Pasiskiepyti nuo erkinio encefalito rekomenduojama visiems Lietuvos gyventojams ir atvykstantiems turistams, ypač tiems, kurie dažnai lankosi gamtoje. Vakcinavimo schemos yra dvi: įprastinė ir pagreitinta. Įprastinės skiepijimo schemos pirmosios dvi dozės įskiepijamos 1–3 mėn. intervalu; trečiosios ir sustiprinančiųjų dozių įskiepijimo intervalai gali būti skirtingi, priklausomai nuo vakcinos gamintojo, ir nurodomi vakcinos informaciniame lapelyje. Po pilnos vakcinacijos (3 dozių) susidaro patikima apsauga.
NVSC specialistė primena, kad pasiskiepyti nuo erkinio encefalito galima bet kuriuo metų laikotarpiu. Jei atsitiko taip, kad pamiršote, kada paskutinį kartą skiepijotės – pasitikslinti galite per e.sveikatos portalą arba kreipdamiesi į įstaigą, kurioje skiepijotės. Po trečiosios dozės apsauga trunka 3–5 metus, todėl vėliau reikalingos palaikomosios dozės.
Nuo praėjusių metų rugsėjo 50–55 metų amžiaus grupei priklausantiems asmenims skiepai nuo erkinio encefalito yra nemokami. Tai taikoma ir asmenims, kurie jau yra pasiskiepiję, tačiau reikalinga sustiprinamoji dozė – jei priklausote šiai amžiaus grupei, galite ją gauti nemokamai.
Laimo ligos apsaugai skiepų nėra, nuo jos apsaugo tik bendrosios profilaktinės priemonės.
„Apsisaugoti nuo erkių platinamų ligų padės keli paprasti, tačiau svarbūs įpročiai. Eidami į gamtą, rinkitės šviesius, uždarus drabužius, nepamirškite ir galvos apdangalo, o atvirą odą apsaugokite erkes atbaidančiomis cheminėmis medžiagomis – repelentais. Būdami lauke dažnai apžiūrėkite save ir savo artimuosius, o grįžę namo kruopščiai patikrinkite kūną, išsišukuokite plaukus ir nusiprauskite. Taip pat svarbu prižiūrėti aplinką – reguliariai pjauti žolę, naikinti krūmus ir tvarkyti teritoriją“, – rekomendacijomis dalijasi NVSC atstovė.
Ką daryti įsisiurbus erkei? Aptikus įsisiurbusią erkę, ją reikia kuo greičiau ištraukti, nespausti erkės kūnelio, suimti erkę kaip galima arčiau odos ir staigiu judesiu traukti į viršų. Įsisiurbusios erkės netepti riebalais ar kitais skysčiais. Pašalinus erkę, žaizdelę reikia patepti dezinfekciniu skysčiu. Po erkės įsisiurbimo apie vieną mėnesį reikia stebėti savo sveikatą ir įsisiurbimo vietą. Jeigu erkės įkandimo vietoje atsiranda paraudimas, kuris plečiasi, ar pablogėja savijauta – būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją.
Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus ir NVSC informacija
UAB „Ūkininko patarėjas“
Įmonės kodas 133122411
PVM mokėtojo kodas LT331224113
Ats. sąsk. nr. LT154010042500061234,
LUMINOR bankas
Gedimino g. 27, LT-44319 Kaunas
Tel. (8-37) 225 300
El. paštas: referente@ukininkopatarejas.lt
.gif)
(1).gif)
.gif)
.gif)
.gif)
.gif)
