Kad sektųsi auginti, nebūtina gimti kaime

Kaimo genai

„Matyt, atgijo protėvių genai, – pusiau juokaudama tarstelėjo Irina. – Mano mamos tėvai gyveno kaime. Ir nors pati užaugau ir ilgai gyvenau Vilniuje, ištekėjau už nemiestiečio. Vyras Jonas gyveno kaime. Taip ir gimė noras padirbėti daržuose, užsiauginti savo derliaus. Prieš trejus metus iš sostinės persikėlėme gyventi į Vievio miestelį (Elektrėnų savivaldybėje), kur netoliese, Alesninkų kaime, yra vyro tėvų sodyba: joje auginu ir prižiūriu savo paukščių ūkį, daržus.“

Sena svajonė

Auginti arbūzus buvo sena Irinos svajonė. Prieš šešerius metus iš smalsumo pabandė – ir pavyko. Nuo tol augina ir po truputį dalija sau, vaikams, anūkams, svečiams... Tenka pripažinti, kad nors ir nedideli užauga, arbūzai traškūs, sultingi ir saldesni negu iš parduotuvių.

Darbymetis prasideda balandį. Ypač svarbu laiku pradėti auginti arbūzų daigus: jei per anksti, jie ištįsta, išvargsta, tenka saugoti nuo šalnų, o jeigu per vėlai – gali visai neduoti derliaus.

Sėklas pašnekovė pradeda daiginti apie balandžio 15 d., laiko jas šiltai – ir sudygsta labai greitai. Apie balandžio 20 d. jau sodina į indelius. Geriausia, kai jie 0,75–1 l talpos. Mažuose indeliuose daigai vargtų, be to, arbūzų šaknys yra labai jautrios persodinimui. Daigams Irina naudoja „Durpetos“ substratą „Profi 1“. Kai šie išleidžia trečiąjį lapelį, tręšia kompleksinėmis trąšomis. Sodindama jau į nuolatinę vietą, į duobutę deda nupjautos žolės ir saują pelenų.

„Kad arbūzai augintų vaisius, pirmiausia reikia, kad užaugtų pakankamai žalios masės, – atkreipė dėmesį I. Kazlauskienė. – Todėl tręšiu žolės arba dilgėlių raugu, o kai pasirodo vaisiai, tada pelenų trąšomis.“

Pašnekovės įsitikinimu, arbūzui, kaip kiekvienam augalui, būtinas vanduo, tad netiesa, kad jų nereikia laistyti. Tai ji daro, atsižvelgdama į oro sąlygas.

Gelbėjo nuo šalnų ir sausros

Šiemet augintojams teko gelbėti arbūzus ne tik nuo užsitęsusių šalnų, bet ir nuo sausros. Anksti aplankė vytulys, kuris atsiranda, kai temperatūra būna žema, naktys ir vakarai vėsūs. Pernelyg daug drėgmės – irgi blogai, vėlgi gresia ligos, puviniai. Dėl stiprių temperatūros svyravimų arbūzai „atmeta“ vaisius, nes augalai patiria stresą.

Vis dėlto visi šie vargai pašnekovei akimirksniu pasimiršta, kai pradedami ragauti vaisiai: „Kiekvieną kartą, pjaudama arbūzą, jaučiu tam tikrą jaudulį ir neapsakomą malonumą.“

Kaip atskirti, kada sunoksta arbūzas? „Kai nustoja augti ir nuo to laiko praeina 30 dienų“, – atsako Irina. Tiesa, kartais tenka paeksperimentuoti ir paragauti nevisiškai sunokusio vaisiaus.

Ką pasirinktų, auga visi

Arbūzų veisles pašnekovė renkasi be jokių išankstinių nusistatymų, kartais net atsitiktinai – ir iki šiol visada pavyksta užauginti. Pastarąjį sezoną džiaugiasi keturiomis lauke augintomis arbūzų veislėmis.

‘Rosario H’ – ankstyvas hibridas, vaisiai sveria iki 4 kg, minkštimas sultingas ir saldus, gerai auga ir šaltesnėmis vasaromis. Tinka auginti šiltnamyje ir lauke.

‘Crimson Sweet’ – galima auginti ir šiltnamyje, ir lauke. Vaisiai užauga iki 9 kg, minkštimas tamsiai raudonas, saldus, sultingas. Vegetacijos periodas – 80 dienų.

‘Tavrijskij’ – vidutinio ankstyvumo arbūzas, geriausiai auga lauke. Vaisiai apvalūs, odelė šviesiai žalia, išmarginta žaliais dryžiais, auga iki 10 kg. Minkštimas ryškiai raudonas, saldus, traškus.

‘Moon and Star Red’ – vidutinio ankstyvumo veislė, geriausiai auga lauke. Vaisiai pailgos formos, oda tamsiai žalia, išmarginta geltonais tarsi žvaigždutėmis taškeliais. Sveria iki 15 kg, minkštimas ryškiai raudonas, taip pat saldus ir traškus.

Irinos KAZLAUSKIENĖS nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.