Kada pradės keistis požiūris į žemės ūkio gamybininkus?

Prieš metus publikuotais ES atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva pagal biurokratinę naštą blogąja prasme atsidūrė tarp lyderių. Sąlygas kontrolierių vykdomai medžioklei kuria kūrybiškai surašomos nacionalinės taisyklės, reikalavimai, standartai, kurie, kaip pripažįsta pačios ES institucijos, yra papildomai „paauksuojami“ nacionaline specifika.

Tikiu, kad Europos Komisijos (EK) tinklalapyje paskelbtos medžiagos tikslas buvo ne tik informuoti visuomenę, bet ir paskatinti pokyčius. Tačiau ar kas nors pasikeitė nuo to laiko? Imkime konkrečius faktus. Norėdami pamatyti, kaip, mano nuomone, iš musės daromas dramblys, aptarkime gal ir ne itin populiarų, tačiau visiškai elementarų pavyzdį.

Yra ekoschema „Ariamosios žemės keitimas pievomis, jų išlaikymas ir priežiūra“. Pagal šią ekoschemą deklaruoti plotai, pasibaigus 5 metų įsipareigojimų laikotarpiui, turės tapti daugiametėmis pievomis. Pabrėžiu, kad šio tipo žolynams nekeliamas reikalavimas tapti natūraliomis pievomis. Tiesą sakant, labai abejoju, kad tai būtų įmanoma pasiekti per 5 metus – spėju, kad tokie žolynai natūraliai formuojasi gerokai ilgesnį laiką. Taigi, šios pievos ir vėliau galės būti naudojamos gyvuliams ganyti ar pašarams ruošti, suprantama, tinkamai prižiūrint, tręšiant, reikalui esant, atnaujinus.

Sveikas protas sako, kad kontrolieriai turėtų stebėti, jog tokios paskirties ariamosios žemės plotas nebūtų apsimestinai verčiamas savaime užželiančiais piktžolynais, dangstantis natūralumu. Už tokią, atsiprašant, įsipareigojimų vykdymo praktiką, mano galva, iš viso negali būti mokama parama, nes pareiškėjas nepatiria jokių sąnaudų, kurios yra įvertintos Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2023–2027 m. strateginiame plane (SP), apskaičiuojant išmokos dydį.

O kai nėra sąnaudų, neturėtų būti ir ką kompensuoti. Bet yra priešingai! Užuot taisyklėmis apibrėžus vieną ir logišką tikslą – siekti įveisti ir palaikyti kokybišką žolyną, kuris prisidėtų prie anglies kaupimo ir jame besimaitinančios bioįvairovės, prikuriama nesuprantamų ir nereikalingų reikalavimų.

Pirminėje šios ekoschemos versijoje iš viso buvo uždrausta 2–5 metais žolynus atsėti. Svarbiausia, kad popieriuje (žemėlapyje) šis plotas figūruotų kaip žolynas, nepaisant to, jog po lietingo rudens ar sudėtingos žiemos žolės jame likę tiek, kiek plaukų ant plikės.

Valdininkai laikosi prielaidos, kad kiekvienas pareiškėjas yra potencialus sukčius, siekiantis apmauti išmokų davėjus (tai jau atskira tema), numatęs kasmet tą žolę suarti ir atsėti. Todėl būsimoms apgavystėms reikia iš anksto užkirsti kelią. Mintims, kad prekinio ūkio savininkas tiesiog negali abejingai stebėti išretėjusio, lopais išnykusio žolyno ir nieko nesiimti padėčiai ištaisyti (esu tikras, „sofininkas“ dėl to tikrai nesuktų sau galvos), vietos neatsirado. Tiesa, reikia pripažinti, kad po ilgų įrodinėjimų valdininkai nusileido ir leido žolynus atsėti, tačiau tik taikant neariamąją žemės dirbimo technologiją.

Tačiau ir ši nuolaida kelia daugybę klausimų, susijusių su draudimu žolynus atnaujinti suariant.

1. Specialistus, kuriems pasirodė, kad, žolynus suarus, išsiskirs didžiuliai šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) kiekiai, galiu nuraminti – nepalankūs Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (IPCC) emisijų skaičiavimo koeficientai taikomi tuomet, kai žemė nuolat ariama 20 metų. Neturiu įrodančių skaičių, tačiau nuojauta sako, kad po vienkartinio suarimo išskirtas ŠESD su kaupu atsvertų papildoma anglis, sukaupta atnaujinto ir kokybiško žolyno biomasėje, palyginti su tuo, ką sukaupia nususęs žolynas.
2. Gyvulininkystės ūkis, auginantis žolę sėjomainai, keičiantis kultūroms, velėną turi užarti plūgu, t. y. ūkyje taikyti žemės dirbimą plūgu. Teisės akto rengėjų nuomone, įgyvendinant šią ekoschemą, turi būti privaloma taikyti ūkyje nenaudojamą technologiją ir techniką. O gal ši naujų pievų įkūrimo ekoschema „pritaikyta“ gyvulių nelaikantiems ūkiams?
3.  Ką daryti, jeigu dėl laukinių gyvūnų veiklos ar dėl stichinių liūčių, kaip nutiko praėjusiais metais, žolynai ar jų dalis buvo taip išmauroti, kad net ir suarus juos ne taip paprasta išlyginti, nekalbant apie neariamąjį žemės dirbimo būdą, pvz., pritaikius vieno specialisto pasiūlytą rekomendaciją panaudoti akėčias?..
4. Ir paskutinis klausimas – kam, taisyklių rengėjų nuomone, yra skirta Europos Teisingumo Teismo suformuota praktika bylos C47/13 išvadoje: „2009 m. spalio 29 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1120/2009, kuriuo nustatomos išsamios Tarybos reglamento (EB) Nr. 73/2009 III antraštinėje dalyje numatytos bendrosios išmokos schemos taikymo taisyklės, 2 straipsnio c punkte pateikta „daugiametės ganyklos“ apibrėžtis turi būti aiškinama taip, kad ji apima žemės plotą, kuriame esamu momentu ir bent jau penkerius metus auginama (t. y. pasėta) žolė ar kitokie žoliniai pašarai, net jei per šį laikotarpį šis žemės plotas buvo suartas ir apsėtas kitos nei anksčiau jame sėtos rūšies žoliniais pašarais.“

Tad užuot kartu su pareiškėju pasidžiaugę vešliai sužaliavusiais žolynais, kontrolieriai, dėdami varneles dėl šios ekoschemos įgyvendinimo, turi įtarinėti ir gaudyti, ieškodami pėdsakų – ar jis nebuvo atsėtas suarus, patręštas, ar nebuvo, esant reikalui, panaudoti herbicidai.

Tai tik vienas elementarus epizodas iš veiklų augalininkystėje vertinimo srities, iliustruojantis problemos mastą. O juk panašių reikalavimų prikurta aibė. Ir juos visus reikia atsijoti, perleidžiant pirmiausia per pasitikėjimo sveiku protu valomąją. Ir nuobiras geriausia būtų sudeginti, kad neliktų blogų pėdsakų.

Žinoma, reikėtų prisiminti ir gyvulininkystės, pavyzdžiui, pieninių ūkių, patikras. Čia taip pat beveik kasmet pasitaiko įdomių „gaudynių“, nes neretai gaudytojai neturi gamybinės praktikos ir nėra dalyvavę sudėtingame, preciziniame tokių ūkių valdyme – procese, kuris prilygsta aukštajam pilotažui, nes apima individualių, grupinių ir masinių sprendimų derinimą, skrupulingai stebint daugybę rodiklių, juos vertinant ir operatyviai koreguojant situaciją. Deja, tam neretai priešpriešinamos vadovėlinės tiesos ar ES sostinės kabinetų teoretikų surašytų reglamentų nuostatos, perkeltos į nesibaigiančius klausimynus.

Taip tikrinimo aktuose išsipučia „europinės svarbos“ pažeidimai, pvz., pasigedus neužpildytos kokio nors žurnalo eilutės apie karvių judėjimą ar karvės pamestą įsagą. Karvės, kuri daugybę kartų yra identifikuota ūkyje naudojamose išmaniosiose stebėjimo sistemose, iš kurių ir norėdamas jos neištrinsi. Nes toks tikslumas yra dešimtmečius sėkmingai (laimei, vis dar) veikiančio ūkio ekonominio efektyvumo, t. y. išgyvenimo sąlyga ir pasiektas rezultatas. Skirtingai negu balus už skirtas nuobaudas iš savo viršininkų renkančiam tikrintojui.

Tad belieka ir toliau laukti, tikintis, kad gal kada nors aukščiausio pripažinimo ir įvertinimo sulauks nuobaudų neskiriantis kontrolierius, konsultuojantis, patariantis, o ne baudžiantis, kurio patikrų objektai, nešvaistydami laiko ir žmogiškųjų resursų pasiaiškinimams dėl pažeidimų, visas jėgas galėtų skirti gamybai ir taip prisidėti prie mūsų šalies saugumo bei gerovės kūrimo, kartu gerindami ir darbuotojų bei aplinkos sąlygas, investuodami į šiuolaikines tvarias ir ergonomiškas technologijas.