Kai ir propagandai nusvyra rankos

Jei ir teatras – tai ne Putino

Tos dienos rytą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pa­grasino maištininkui, išvadino jį išdaviku, o po to, panašu, ir pats paspruko iš Mask­vos. Užtat kai J. Prigožinas apsuko savo kariauną atgal, buvo paskelbta, kad jam už karinį maištą iškelta byla bus nutraukta, o jis pats pasitrauks į Bal­tarusiją, kurios vadovas Alek­sandras Lukašenka neva irgi da­lyvavo derybose, sprendžiant keblią situaciją. Teisinių pasek­mių, kaip skelbiama, išvengs ir „Vagnerio“ kovotojai.

Tačiau visa ši istorija paliko daug neatsakytų klausimų. Politologai iki šiol bando kelti nors kiek įtikinamai atrodančią įvykių versiją, o tikrą tiesą žino, ko gero, tik nedidelė grupė žmonių Rusijoje, įskaitant ir patį J. Prigožiną.

Patikimų bei pilnų atsakymų nebus ir šiame straipsnyje, tačiau norėčiau atkreipti dėmesį į kelis su Kremliaus propaganda bei politine komunikacija susijusius dalykus, kurie leidžia atmesti kai kurias viešojoje erdvėje sklandančias versijas, gal suteikiančias viltį bent kiek priartėti prie vadinamojo „Prigožino žygio“ suvokimo.

Viena iš dažniau skambančių versijų yra tai, kad minėti įvykiai buvo ne daugiau nei politinis spektaklis, kur kiekvienas atliko iš anksto numatytą vaid­menį. Pavyzdžiui, pagal vieną iš jų, vaidinimas tik imitavo J. Prigožino ir Putino bei Rusijos gynybos ministro Sergejaus Šoigu konfliktą. Spektaklio tikslas galėtų būti pirmiausia paveikti Vakarus, sukurti menamo pavojaus iliuziją bei priversti juos švelninti savo poziciją Putino atžvilgiu, vadovaujantis logika, kad gal jau geriau jis lieka valdžioje, nei Kremliuje įsitaisys koks nors radikalesnis veikėjas. Dabartinis Rusijos prezidentas šiuo atveju Vakarams išlieka blogiu, bet jis bent jau pažįstamas blogis, tuo tarpu J. Prigožinas potencialiai ga­li būti daug pavojingesnis, ypač atradęs kelią prie Rusijos bran­duolinio arsenalo.

Pateikta versija gali skambėti gana logiškai, bet šiuo atveju ji neatitinka potencialaus „spektaklio“ dramaturgijos. Kaip ten bebūtų, J. Prigožino galvažu­džių žygis Maskvos link paže­mino Putiną, parodė jį kaip silp­ną lyderį, kuris nesugebėjo suvaldyti paties išauginto monst­ro (žinoma, kad J. Prigožinas yra iš Putino aplinkos – nors ir ne pačios artimiausios, jam faktiškai buvo leista kurti nuosavą privačią kariuomenę mai­nais už Kremliaus interesų aptarnavimą). Tai labai stip­riai kertasi su faktiškai nuo amžiaus pradžios kurtu Putino įvaizdžiu. Kalbant paprasčiau, jeigu Rusijos prezidentas ar kas iš jo artimos aplinkos būtų buvęs šio spektaklio režisieriumi, tai J. Prigožinas būtų nutraukęs maištą dar birželio 24-osios rytą, po griežtų Putino pareiškimų bei dar ilgai viešai atgailavęs. Tai visiems pademonstruotų, kad Rusijos prezidentas toliau valdo situaciją ir vieno jo žodžio užtenka, reguliuojant politinius bei visuomeninius procesus.

Žinoma, visi minėti įvykiai vis vien gali būti politinis spektak­lis, bet jų autorius ne Pu­tinas ar kas nors iš jam lojalių žmonių.

Propagandos pasimetimas

Tai, jog J. Prigožino maištas buvo surežisuotas ne Kremliuje, rodo ir oficialios Rusijos propagandos pasimetimas birželio 24-ąją. Buvo daugiau nei akivaizdu, kad valdžios naratyvo ruporai negavo jokių aiškių instrukcijų, kaip reaguoti į įvykius, todėl kiekvienas sukosi iš padėties pats, kaip išmanė. Pastebima, jog daugelis pasirinko tylos įžadus. Susidarė net paradoksali situacija, kai viena Rusijos valstybinė naujienų agentūra – RIA Novosti – gana ilgai ignoravo „Prigožino žygį“, tuo tarpu kita valstybinė naujienų agentūra – ITAR-TASS – kalbėjo apie jį. Tarp pasisakiusiųjų buvo ir žinomas Rusijos propagandos karys Vladimiras Solovjovas. Tiesa, pastebėta, kad savo pasisakyme jis pirmiausia akcentavo, jog pilietinis karas yra baisus dalykas (visai natūraliai J. Prigožino sukilimas prieš savo šeimininkus ir turimų pajėgų panaudojimas iš tikrųjų galėjo vesti į tam tikrą pilietinį konfliktą). Įdomiausia, kad V. Solovjovas akivaizdžiai vengė pasakyti ką nors blogo apie J. Prigožiną. Kaip galima numanyti, pasirinko tokią atsargią poziciją dėl viso pikto.

Pagrindiniai komentarai apie įvykius pasipylė jau po to, kai maištas išsikvėpė ir buvo nutrauktas taip pat netikėtai, kaip ir prasidėjo. Kitas žinomas Kremliaus propagandos karys Dmitrijus Kiseliovas laidoje „Vesti nedeli“ („Savaitės žinios“) pabandė pristatyti visus įvykius kaip „brandos testą“ Rusijai, kurį jį, žinoma, išlaikė. Pagrindinis jo argumentas buvo tai, kad esą per maištą pavy­ko išvengti kraujo pra­liejimo (kas nėra tie­sa, nes birželio 24 d. rytą maištininkai numušė kelis Rusijos kariuomenės orlaivius, žuvo ne mažiau kaip 10 Rusijos kariuomenės atstovų).

Irada Zeinalova lai­doje „Itogi nedeli“ („Savaitės rezultatai“) pareiškė, jog maištas tapo „smūgiu į nugarą mums visiems“, ir netiesiogiai apkaltino jo organizavimu Vakarus. Tokio naratyvo, tiesą sakant, buvo galima tikėtis, nežiūrint į jo absurdiškumą (Vakaruose J. Prigožinas pelnytai laikomas teroristu, jo kovotojai yra pasižymėję karo nusikaltimais Sirijoje, Ukrainoje ir kai kuriose Afrikos valstybėse).

Matomi ir nematomi ženklai

Galima pastebėti, kad pastaruoju metu Kremliaus propagandos atstovai neretai atsiduria sudėtingoje situacijoje, demonstruodami pasimetimą ir nežinojimą, ką daryti. Didžiąja dalimi tokia situacija yra susijusi su Rusijos agresija prieš Ukrainą. Šį karą Maskvai sunku pavaizduoti kaip pergalingą. Tenka nuolat ieškoti nesėk­mių paaiškinimo būdų. Atsargumas komentuojant J. Prigožino žygį irgi parodė, kad bent jau propagandos fronto kovotojai buvo pasimetę, neturėjo žinių, jog tai galimai tiesiog politinis spektaklis, ir gal net neatmetė varianto, kad „Vagneris“ gali užimti Maskvą, o J. Prigožinas įsitaisyti Kremliuje, pasiskelbdamas šalies vadovu.

Dar įdomiau, jog šita situacija iš viso galėjo išsilieti į pilietinį informacinį karą – nepamirškime, kad būtent J. Prigožinas buvo pirmųjų nustatytų trolių fabrikų šeimininkas Rusijoje. Nežinia, kiek internetinio fronto karių jam vis dar tarnauja.

Kita vertus, nuolatinis propagandos aparato pasimetimas rodo nestabilią dabartinio Kremliaus režimo padėtį. Žinoma, tai yra labiau netiesioginis požymis. Galiausiai jau minėtas J. Prigožino „Vagnerio“ kariaunos žygis į Maskvą – net nesvarbu, ar jis buvo tikras ir spontaniškas, ar surežisuotas tam tikrų jėgų Rusijoje – demonstruoja tą nestabilumą dar akivaizdžiau.

Viktor DENISENKO

Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos docentas

ŠILALĖS ARTOJAS