Kai kainos diktuoja mitybą

Augimas, kuris nesustoja

Lietuvos statistika rodo aiškią tendenciją – maisto kainos kilo sparčiau nei daugelyje kitų Europos šalių, ir net tada, kai energijos kainos 2023–2024 m. grįžo į įprastesnį lygį, prekybos centrų lentynose kainos išliko aukštos. Per pastaruosius penkerius metus maisto kainų didėjimas buvo nuolatinis. Tai būtų lengvai paaiškinama, jei visą šį laikotarpį būtų nuolat brangusios žaliavos ar energija. Tačiau realybė kitokia – kai sąnaudos ėmė mažėti, kainos parduotuvėse į pokyčius beveik nereagavo.

Toks reiškinys nėra atsitiktinis. Ekonomistai tai vadina kainų „lipnumu“, kai prekės pabrangsta greitai, o pinga vangiai arba visai nepinga. Lietuvoje šis procesas ypač ryškus. Pagrindinė priežastis – sustiprėjusi kelių didžiųjų pardavėjų rinkos galia. Ilgainiui nyko smulkios regioninės parduotuvės, mažėjo kooperatyvų aktyvumas, o vietinės krautuvės užsidarė, neradusios vietos didžiųjų tinklų konkurencinėje aplinkoje. Kai rinkoje lieka keli stambūs žaidėjai, jie natūraliai ima daryti didesnę įtaką kainodarai, o vartotojas turi vis mažiau alternatyvų.

Tokią situaciją ūkininkai puikiai mato iš savo pozicijos – supirkimo kainos neretai išlieka tokios pačios arba net mažėja, o galutinės kainos pirkėjui beveik nejuda žemyn. Tai ir yra rinkos galios pasekmė, kai keli žaidėjai kontroliuoja didžiąją dalį maisto tiekimo grandinių ir gali nustatyti tokį kainų lygį, kuris patogus jiems, bet nebūtinai yra sąžiningas gamintojui ar vartotojui.

Mažmeninės prekybos koncentracija

Lietuvoje mažmeninės prekybos rinka per tris dešimtmečius susitraukė iki kelių dominuojančių tinklų, kurie šiandien valdo apie 80–90 proc. visos maisto prekybos. Smulkios parduotuvės sudaro vos dešimtadalį rinkos ir šis skaičius kasmet mažėja. Regionuose padėtis dar prastesnė – kai kur jau nebėra nė vienos nepriklausomos krautuvės, todėl visas pasirinkimas tampa priklausomas nuo vienos ar dviejų didelių struktūrų. Toks susitelkimas vienose rankose keičia visą maisto grandinę.

Didieji tinklai įgyja galią diktuoti supirkimo sąlygas ir kainas, o smulkieji ūkiai jų akivaizdoje beveik neturi kuo atsiremti. Derybų galios skirtumas milžiniškas – stambus prekybininkas gali pasakyti „ne“, nes turi šimtus kitų tiekėjų, o ūkininkui tokia galimybė dažnai yra vienintelė. Vartotojo lentynoje atsiranda tie produktai, kurie didiesiems tinklams pelningiausi – paprastai tai ilgiau išliekantys, labiau perdirbti gaminiai. Natūralus, minimaliai apdorotas maistas tokiuose tinkluose neretai lieka antrajame plane, stumiamas į nišinius kanalus, kur prekyba mažesnė, o kaina dėl to neišvengiamai yra didesnė.

Dėl tokios rinkos struktūros šiandien kainas kelia ne vien sąnaudos. Didžiulę įtaką turi sumažėjęs konkurencijos spaudimas ir tai, kad dominuojančios parduotuvės gali veikti pagal savo taisykles. Kai rinkoje mažiau žaidėjų, kainos tampa stabilesnės ne dėl realių priežasčių, o todėl, kad pirkėjas neturi kur pasukti, o smulkus gamintojas – kam parduoti.

Daugėja perdirbto maisto

Didžiųjų prekybos tinklų parduotuvių lentynose vis dažniau matyti ne natūralūs, o smarkiai perdirbti produktai, ir tam yra aiškios priežastys. Tokie gaminiai prekybininkams patogūs – jie ilgiau negenda, kelia mažesnę riziką, leidžia tiksliau planuoti logistiką ir užtikrina didesnę maržą. Tokį maistą galima standartizuoti, lengvai pakuoti, gaminti dideliais kiekiais ir net pateikti, kaip tinklo prekių ženklo produktą. O štai natūralūs gaminiai – šviežios daržovės, uogos ir vaisiai, vietinė mėsa, pieno ūkio produkcija ar grūdų produktai – reikalauja trumpesnių tiekimo grandinių, dažnesnio pristatymo, sudėtingesnės kokybės kontrolės ir daugiau žmogiškojo darbo. Prekybininkams tai yra papildomi kaštai ir rizika, todėl natūralių produktų pasiūla lėtai traukiasi. Tai pagrindinės priežastys, dėl ko lentynose daugėja dirbtinai pasaldintų gėrimų, sūrių, saldžių ir riebių užkandžių, ilgo galiojimo pusfabrikačių, greitai paruošiamų patiekalų bei gražiai supakuotų, bet maistingumo stokojančių gaminių.

Ši situacija turi aiškias pasekmes sveikatai. Ilgalaikiai tyrimai rodo, kad itin perdirbtas maistas neigiamai veikia visų jį vartojančiųjų sveikatą, o ypač jis pavojingas vaikams. Toks maistas didina vaikų nutukimą, ankstyvojo diabeto riziką, skatina širdies ir kraujagyslių ligų plitimą, silpnina imunitetą ir net yra siejamas su dėmesio sutrikimais. Vaikai per mitybą tampa labiausiai pažeidžiami, nes būtent jie pirmiausia pripranta prie saldžių, intensyvaus skonio, spalvotai ir patraukliai supakuotų gaminių. O štai natūralus maistas, brangstantis greičiau nei kyla bendras kainų lygis, tampa sunkiau pasiekiamas. Ypač regionuose šeimos, gaunančios mažesnes pajamas, renkasi pigesnius produktus ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad kitų galimybių tiesiog nėra. Rezultatas – susiformuojanti ateities sveikatos krizė, kurios šaknys glūdi ne vartotojų įpročiuose, o rinkos struktūroje.

Kaimo nykimas ir nelygybė

Demografinė padėtis daugelyje Lietuvos kaimo vietovių tebėra kritinė. Nors šalyje vis dar yra nemažai jaunų ūkininkų, kasmet matome vis ryškesnes tendencijas – kaimai nyksta, prekyba koncentruojasi miestuose, o regioninės alternatyvos traukiasi. Viena pagrindinių priežasčių – tai, kad natūralus vietos ūkių produktas dažnai superkamas už labai žemą kainą, o perparduodamas su daug kartų didesne marža. Taip susiformuoja paradoksas – ūkininkas gauna mažiau, pirkėjas moka daugiau, o vertės grandinės nauda koncentruojama ties prekybos tinklais. Būtent dėl konkurencijos stokos šiandien ne viena institucija nevykdo savo privalomų funkcijų.

Šis neveiklumas, kai kurių ekspertų vertinimu, per paskutinius penkerius metus leido į prekybos sektorių iš nacionalinės ekonomikos nutekėti maždaug milijardui eurų daugiau, negu būtų buvę sąžiningos konkurencijos sąlygomis. Paprastai tariant, kiek valstybė per socialinę politiką įdėjo į vieną kišenę, tiek vartotojas sumokėjo prekybai į kitą.

Vis daugiau Lietuvos šeimų šiandien renkasi pigiausius ir labiausiai perdirbtus gaminius. Dažniausiai tai produktai, kuriuose daug cukraus, druskos, riebalų, bet mažai realios maistinės vertės. Tokia mityba tampa pagrindine išeitimi tiems, kurių pajamos nedidelės. O štai natūralus maistas – žuvis, šviežia mėsa, daržovės, uogos, vietos ūkių gaminiai – daugeliui jau tapo prabangos preke. Net vidutines pajamas gaunančios šeimos neretai skaičiuoja, kiek gali sau leisti šviežių, ekologiškų ar natūralių produktų.

Ar galima sugrąžinti pusiausvyrą?

Dabartinė padėtis rodo, kad vien žaliavų ar energijos sąnaudų mažėjimas neatpigins maisto, jei išliks ta pati rinkos struktūra. Norint ilgalaikių pokyčių, reikia veikti iš karto keliose srityse – tiek ekonominėse, tiek socialinėse.

Smulkioji prekyba regionuose yra vienas iš kertinių veiksnių. Ten, kur kaimuose ir miesteliuose nelieka nepriklausomų parduotuvių, gyventojai tampa visiškai priklausomi nuo kelių didžiųjų tinklų kainodaros ir asortimento. Mokesčių lengvatos, investicijų skatinimas, nuomos kompensacijos ir palankios sąlygos veikiančioms ar naujoms nepriklausomoms regioninėms maisto parduotuvėms bei turgums padėtų sustiprinti konkurenciją. Tai reikštų ne tik mažesnį kainų spaudimą, bet ir didesnę galimybę vartotojui rasti natūralesnių vietos produktų.

Ūkininkų kooperacija yra būtina tam, kad žemdirbiai turėtų realią derybinę galią. Tai kelias į sąžiningesnes kainas, didesnį vietos produkcijos matomumą ir platesnes galimybes patekti į rinką, kurią šiandien dažnai kontroliuoja tik stambieji žaidėjai.

Prekybos sektoriaus reguliavimas turi užtikrinti, kad keli tinklai nepriimtų sprendimų už visą rinką. Koncentracijos ribos, privalomas maržų skaidrumas pagrindinėse maisto kategorijose, aiškesnė kainodaros priežiūra sumažintų piktnaudžiavimo riziką. Tai atkurtų sąžiningą konkurenciją ir sumažintų situacijų, kai vartotojui ir ūkininkui kainas diktuoja vos keli sprendimų priėmėjai, skaičių.

Ne mažiau svarbus yra perdirbto maisto vartojimo mažinimas. Švietimas čia yra būtinas – vartotojui reikia suprasti, kodėl natūralesnis produktas kartais brangesnis, ką reiškia sudėčių skirtumai ir kokią įtaką jie turi sveikatai. Gerai informuotas pirkėjas – mažiau pažeidžiamas rinkos manipuliacijų.

Socialinė pagalba pažeidžiamoms šeimoms turėtų būti nukreipta ne į bendrą paramą, o į sveikesnio maisto prieinamumą. Tikslinės nuolaidos natūraliems produktams, iš dalies finansuojami šeimos maisto krepšeliai ar sveikos mitybos programos mokyklose padėtų sumažinti nelygybę tose vietose, kur ji labiausiai jaučiama – kasdienėje mityboje.

Regioninis perdirbimas yra svarbus žingsnis, siekiant sumažinti maisto kainas ir padidinti jo prieinamumą. Jei regionuose vėl veiktų nedidelės pieno, mėsos, grūdų, daržovių, vaisių ar uogų perdirbimo įmonės, produkcija nelakstytų šimtais kilometrų, o ūkininkų žaliava nebūtų pigi eksporto prekė. Tai mažintų logistikos sąnaudas, stiprintų vietos ekonomiką ir leistų didesnę pridėtinę vertę palikti Lietuvoje.

Svarbu ir biurokratinės naštos mažinimas. Paprastesnės taisyklės smulkiesiems gamintojams, greitesnės derinimo procedūros, mažiau perteklinių dokumentų leistų vietos gamintojams daugiau dėmesio skirti pačiai veiklai, o ne popieriams.

Visos šios priemonės tarpusavyje susijusios ir viena kitą papildo. Efektyvus sprendimas gali būti tik kompleksinis – smulkiosios prekybos stiprinimas, kooperacijos skatinimas, sąžininga priežiūra, vartotojų švietimas, socialinės priemonės, biurokratijos mažinimas ir regioninių perdirbimo pajėgumų atgaivinimas. Tik tada natūralus maistas taps prieinamas kiekvienai šeimai, o kainodara bus sąžininga tiek pirkėjui, tiek ūkininkui.

Ateities pasirinkimas

Lietuva turi visas galimybes kurti kitokią maisto sistemą – tvarią, teisingą ir naudingą visiems. Šalies kaimai dar turi stiprių ūkių, bendruomenių ir žmonių, kurie nori dirbti žemę ir iš jos gyventi. Šeimos vis labiau domisi natūraliu maistu, o vietos gamintojai gali pasiūlyti aukštos kokybės produktų. Tai pagrindas, ant kurio galima statyti ateitį.

Norint pokyčio, nebūtina laukti kažkieno sprendimo. Kiekvienas gali prisidėti: ūkininkai – bendradarbiaudami ir kooperuodamiesi, bendruomenės – palaikydamos vietos prekybą, mokslininkai – siūlydami optimaliausias technologijas, o vartotojai – rinkdamiesi natūralius, Lietuvoje pagamintus produktus. Valstybei čia tenka svarbus vaidmuo – sudaryti sąlygas, kad trumpesnės maisto tiekimo grandinės, mažos įmonės ir vietiniai ūkiai būtų ne išimtis, o norma.

Kaimo ateitis priklauso nuo to, kokius sprendimus priimsime šiandien. Jei stiprinsime vietos ūkius ir mažinsime priklausomybę nuo perteklinio perdirbimo, laimės visi: šeimos turės daugiau kokybiško maisto, regionai – daugiau gyvybės, o ūkininkai – teisingesnes pajamas. Tai kelias, kuris kuria ne tik ekonominę naudą, bet ir pasitikėjimą bei bendrystę.

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti, įgarsinti žodžiu ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.