Kai kukutis įstringa „objektyve“: Bronislovo Ambrozo fotografija

B. Ambrozas – miškininkas, kurį daugelis pažįsta ir kaip profesionalų fotografą. Jo nuotraukose – miško kasdienybė, gyvūnai, augalai ir subtilus šviesos žaismas, kurį pastebi tik patyrusi akis. Paroda Kretingoje tapo proga pasikalbėti apie tai, ką jam reiškia fiksuoti gamtos akimirkas, kokios istorijos slypi už kadrų ir kokią prasmę šiandien turi miškininko žvilgsnis per fotoaparato objektyvą.

– Jūs daugybę metų praleidote miške su fotoaparatu rankose. Buvo laikas, kai miško buvo daug, o biuro – mažai. Koks buvo tas fotografavimo „aukso amžius“?

Tuomet buvo lengvos žvalgybos laikotarpis: užteko labiau įtempti akis, ausis bei pasitelkti atmintį ir dirbdamas kasdienius darbus gaudavau informacijos apie mane, kaip fotografą, dominančius objektus. Tuo metu dar ir žmona šeštadieniais eidavo į darbą, tad nuvežęs ją darban, kaip toje dainoje „Vienas namuose“ galėdavau daryti ką noriu – eiti fotografuoti. Tai buvo ir mokymosi metas – mane paukščių fotografavimo paslapčių mokė garsus fotografas Eugenijus Kavaliauskas, dabar fotografuojantis makropasaulį: vabzdžius, grybukus ir panašiai.

Nuotykių buvo įvairių: ir juokingų, ir linksmų. Vienas linksmą ir trumpą galiu papasakoti. Turiu tokį objektyvo muliažą iš kanalizacijos vamzdžio, į kurį dar įkišu paprastą stiklainį ir palieku savo stacionarioje slėptuvėje, kad paukščiai priprastų ir nebijotų tikro objektyvo. Kartą atsisėdau slėptuvėje prie kukučių, išėmiau muliažą ir įkišau jį į kitą žemiau esančią angą slėptuvėje, o į jo vietą – tikrą objektyvą. Po kurio laiko atlėkė pora kukučių ir taip įsiaudrino! Ėmė vaikytis vienas kitą, šokti „šokį su kardais“ ant mano slėptuvės stogo, baladotis, kol vienas jų smuko į tą mano objektyvą imituojantį kanalizacijos vamzdį. Gerai, kad stiklainis buvo neišimtas, o tai būtų vidun slėptuvės įsmukęs. Dabar gi sutarškėjo, subildėjo ir išlėkė atbulas.

–  Minėjote, kad su jūsų pirmuoju fotografijos konkursu susijusi įdomi istorija apie gautą kompiuterį. Gal galėtumėte papasakoti tą epizodą? Kaip atrodė tas pirmasis konkursas, kuriame dalyvavote ir kaip atsirado kompiuteris? Ką jums tuo metu reiškė toks laimėjimas?

Taip… Tai buvo apie 2007 metus. Vyko pirmoji miškininkų fotografijų paroda – konkursas miško muziejuje  „Girios aidas“.  Viena mano nuotrauka, daryta mažučiu skaitmeniniu fotoaparatu, tapo konkurso I vietos nugalėtoja. Generalinė urėdija įpareigojo tuometines urėdijas apdovanoti laimėtojus piniginėmis premijomis. Tauragės urėdas pasielgė išmintingai: pasiūlė ne piniginę premiją, kurios nemaža dalis būtų atskaityta mokesčiams, bet už visą sumą nupirkti man reikalingą įrangą. Tuomet už visus 3 tūkst. litų man nupirko „Dell“ kompiuterį su neseniai atsiradusiu i7 procesoriumi. Tai buvo to meto nešiojamųjų kompiuterių flagmanas. Negalėjau atsidžiaugti, kaip greitai ir gerai ten sukosi visos nuotraukų tvarkymo programos. Ir tarnavo jis man labai ilgai.  

– Bėgant metams jūsų vaidmuo pasikeitė – dabar esate padalinio vadovas, tad daugiau laiko praleidžiate kabinete, mažiau – miške. Kaip šis pokytis paveikė jūsų kasdienybę?

Pokytis esminis. Nuosava žvalgybos informacija apsiriboja artima namams aplinka. Dėkui Dievui, kad gyvenu pamiškėje – apsuptas ne mūrų, o medžių, krūmų ir pievų. Kas dieną kieme sutinku keleto rūšių paukščius, o aplink sodybą šiuo metu riaumoja elniai. Vasaros rytais, kol kieme išgerdavau kavą, priskaičiuodavau net keliolika paukščių rūšių – atpažindavau juos pagal vaizdą ir giesmes. Tai reiškia, kad įdėjus darbo, visus juos galima nufotografuoti.

– Šiandien ne viena jūsų daryta gamtos nuotrauka, taip pat ir kolegų miškininkų fotografijos puošia parodas, pvz., parodą „Gamtos vertybės miškininko akimis“. Ką jums pačiam reiškia matyti eksponuojamus savo darbus?

Aš norėčiau, kad žmonės gėrėtųsi gamta ir joje vykstančiais procesais natūroje, bet tuo pačiu, džiaugiuosi galėdamas dalintis tuo, ką matau pats, ir tokiu būdu bandydamas įvesti žiūrovą į gamtos pasaulį. Esmė čia ne pasididžiavime, kad „žiūrėkit, ką aš sugebėjau nufotografuoti“, o kvietime: „eikite ir pasižiūrėkite, kiek grožio aplinkui yra, pažinkite jį ir džiaukitės juo“.  

Labai džiaugiuosi VMU vadovybės požiūriu į vizualinę įmonės vertybių sklaidą – be jos indėlio nuotraukomis dalintis tokiu formatu, kaip dabar, galimybės būtų iš esmės mažesnės. Atspausdinti padoraus lygio parodą kainuoja tiek pat, kiek profesionalios foto įrangos komplektas.  

–  Įsiminiau labai smagią istoriją, kaip kolega fotografas anuomet jums paaiškino, kad tikro fotografo formulė susideda iš keturių dedamųjų: „Canon“ su teleobjektyvu, visureigio „Land Cruiser“, „Apple“ kompiuterio ir „Photoshop“ programos. Papasakokite, kaip sekėsi išpildyti visas šias sąlygas? Ką jums reiškia technika fotografijoje? 

Na, jei norėtum visko iš karto, reikėtų laimingo loterijos bilieto. Bet, jei palaipsniui, tai viskas pasiekiama. Mano formulė paprasta – trys trečiosios. Pirma trečioji – pats fotografas: jo noras, užsidegimas, nuolatinis lavinimasis tiek fotografinio matymo, tiek savo objektų pažinimo srityje. Antra – įranga: reikia turėti pačią geriausią, kokią gali sau leisti – gal net su trupučiu avanso. Trečia – „post-processing“ skaitmeninės technologijos: darbas su nuotraukų saugojimu, apdorojimu ir dalijimusi. Mano bazinė įranga – „Adobe Photography“ programų paketas su keliais priedais.

– Kokia, jūsų akimis, yra gamtos fotografijos misija šiandien?

Misija paprasta – pamatyti, o vėliau parodyti žmonėms tai, ko jie patys nepamato, ir tuo paskatinti lavinti savo pastabumą, kelti pažinimo kompetencijas ir gyventi įdomesnį gyvenimą darnoje su aplinka.

VMU informacija