Kaime paliko gimtinės žemė ir gyvenimo meilė

Dirba senelių ir tėvų žemę

„Ūkininko patarėjo“ pašnekovė D. A. Kachabrišvili su jauduliu pasakojo apie ypatingą ryšį su gimtųjų vietų žeme. Pagervių kaime, kur dabar yra jų didelio augalininkystės ūkio centras, žemę dirbo proseneliai, seneliai ir jos tėvai. Jų dirbami plotai buvo ir aplinkiniuose Klaišių, Kinkių, Spaigių kaimuose – ten gana derlingi laukai.

Moters senelis Ignas Ąžuolas buvo išvykęs padirbėti į Jungtines Amerikos Valstijas, toje šalyje su žmona sulaukė trijų vaikų. D. A. Kachabrišvili mama gimė Amerikoje. Kai visa šeima sugrįžo į Pagervių kaimą, senelis už sunkiai uždirbtus pinigus nusipirko žemės, kurią dabar dirba trijų kartų atstovai – buvusi mokytoja D. A. Kachabrišvili, jos sūnus Valius ir anūkas Ignas. Senelio istorijos pabaiga liūdna: 1944 m., baigiantis Antrajam pasauliniam karui, jis savo miške darbavosi su sūnumi Vytautu. Toje vietoje buvo likusi prieštankinė mina – taip mylėjęs savo žemę, senelis žuvo nuosavame Pagervių miške.

Kruopių mokykloje muzikos ir istorijos mokytoja dirbusi D. A. Kachabrišvili prisiminė savo ūkio ištakas: ją ūkininkauti paskatino vyras Georgijus, kuris nuolat ragino nusipirkti vis daugiau žemės. Prieš tris dešimtmečius dirbama žemė buvo nebrangi. Lietuvoje apsigyvenęs kartvelas G. Kachabrišvili buvo įžvalgus, vis primindavo, kad žemė yra didelis turtas. Jų ūkis Akmenės rajone buvo įregistruotas 40-uoju numeriu. Savo ūkį jie perduos anūkui Ignui Ąžuolui, kuris studijuoja ir ūkininkauja.

Ūkininkavimo pradžioje D. A. ir G. Kachabrišvili ne tik žemę dirbo, bet ir laikė keliolika melžiamų karvių, porą paršavedžių. Savo darbo dieną pradėdavo dar saulei nepatekėjus, abu važiuodavo pamelžti karvių, vasarą ūkio darbus dirbti padėjo ir jų abiejų vaikai. Po rytmetinių ūkio darbų – dušo procedūros, pusryčiai, po to D. A. Kachabrišvili skubiu žingsniu ėjo į darbą mokykloje. Visur greitas tempas, daug darbų, tad įsikabinti į gimtąją žemę buvo nelengva. Po kelerių metų atsisakė melžiamų karvių, nebelaikė ir paršavedžių, nutarė plėtoti tik augalininkystės ūkį.

Dabar D. A. ir G. Kachabrišvili deklaruoja 365 ha, augina grūdines ir ankštines kultūras. Modernizavo savo valdas, įgyvendino tris projektus, įsigijo modernios technikos. Jie yra respublikinio konkurso „Metų ūkis“ laureatai. Ūkyje dirba du etatiniai darbuotojai, vasarą nuimti derlių padeda dar du sezoniniai darbuotojai.

Pusę amžiaus – mokyklai

Viena geriausių Akmenės r. ūkininkių, aktyvi visuomenininkė D. A. Kachabrišvili pasakojo apie jai daug džiaugsmo teikusį mokytojos darbą. Ji Kruopių mokykloje pedagoge dirbo 47 metus. Bene daugiausiai metų skyrė muzikai. Yra baigusi Šiaulių aukštesniąją muzikos mokyklą, turi gražų balsą, puikiai groja akordeonu, tad organizuodavo daug renginių. Muzikos mokytoja moksleivius ruošė „Dainų dainelės“ konkursams, pati aktyviai dalyvavo meno kolektyvų veikloje, mokyklos himnui sukūrė muziką.

Kartu su kolege, kūno kultūros mokytoja Bronislava Petrylaite, kuri Kruopiuose puoselėja etnografinę tėvų sodybą, populiariame respublikiniame „Sidabrinių balsų“ konkurse tapo laureatėmis. Muzikos mokytoja nutarė įgyti ir kitą specialybę. Ji tuomečiame Vilniaus valstybiniame pedagoginiame institute baigė neakivaizdines istorijos studijas. Teko padirbėti ir istorijos mokytoja.

Ir dabar buvusi mokytoja nesiskiria su daina. Ji dalyvauja Kruopių bibliotekos literatų būrelyje „Kruopelė“, dainuoja skambias dainas, padeda kurti menines kompozicijas. Kruopių seniūnijai nusipelnę žmonės yra pagerbiami – jų pavardės įrašomos į „Aukso raidės“ knygą. Į šią knygą D. A. Kachabrišvili, ilgametė mokytoja, aktyvi bendruomenės narė, gražios sodybos šeimininkė, didelio augalininkystės ūkio savininkė, buvo įrašyta 2011 m. O 2013 m. – ir jos sūnus ūkininkas Valius, renginių rėmėjas, seniūnijos meno kolektyvų dalyvis, įvairių varžybų ir konkursų laimėtojas.

Lemtinga pažintis traukinyje

Lietuvės ir kartvelo meilė – graži ir unikali istorija, kuri tinka romano siužetui ar kino filmo scenarijui. G. Kachabrišvili gerai mena pažinties pradžią, prisimena visus įvykius ir datas, jam iš atminties neblėsta kelionė traukiniu ir pažintis su Danute.

Buvo 1989-ųjų vasara. Georgijus tada gyveno Tbilisyje. Buvo našlys, turėjo keturis vaikus. Aplankęs savo sūnų, tarnavusį sovietinėje armijoje, traukiniu važiavo į namus. Tuo pačiu traukiniu važiavo ir Danutė, aplankiusi kariuomenėje tarnavusį savo sūnų Audrių. Jau kitą dieną Georgijus atsidūrė Kruopiuose ir stovėjo prie Danutės namų durų. Mokytoja buvo išsiskyrusi, viena užaugino du sūnus. Prasidėjo graži draugystė.

Lietuvės ir kartvelo meilė tęsiasi jau 33 metus. Jų gyvenimo istorija turi daug sąsajų su nepriklausomos Lietuvos istorija. Tragiška Lietuvai diena sutapo su jų jungtuvėmis – Danutės ir Georgijaus žiedų sumainymo šventė įvyko 1991 m. sausio 13-ąją. Juk niekas negalėjo nujausti, kad okupantai šaudys į taikius žmones, kurie dainomis ir liepsnojančiais laužais stojo ginti savo krašto laisvės. Nuotaikos tą dieną buvo liūdnos – Lietuvai buvo atėjęs skaudžių išbandymų laikas.

ŪP pašnekovė pasakojo, kad gyvenimas su darbščiu, tvirto charakterio ir ryžtingu kartvelu yra įdomus, gražus ir nenuobodus – jie kartu daug keliauja, kartu rūpinasi ūkio reikalais, kai reikia, karštai pasiginčija. Jų gyvenimas turi įvairių atspalvių. Abu patyrė dideles netektis – žuvo Georgijaus sūnus, o Danutės sūnų Audrių pakirto staigi liga.

Gyvenimas lekia vis pirmyn. Jie sutartinai ūkininkauja, rūpinasi sodybos grožiu, plačiai duris atveria atvykusiems svečiams iš Sakartvelo ir Lietuvos. Ir tada galima išgirsti, kaip svečiai gražiai dainuoja populiariąją „Suliko“, skamba ir lietuviškos dainos, visi vaišinasi abiejų šalių nacionaliniais patiekalais, pokštauja ir prisimena romantiškąją Danutės ir Georgijaus meilės istoriją, kuri yra pamokanti, įkvepianti ir verčianti susimąstyti apie žemę, tėvynę, vaikus ir savo krašto tradicijas. Moteris džiaugėsi, kad jos visi giminaičiai yra labai draugiški, itin vertina bendrystę ir gražią giminės istoriją.

Lietuvos vyrams verta pakartoti G. Kachabrišvili žodžius: „Moteris yra kaip vynuogė – jai reikia tvirtos vyro atramos, tik tada ji jaučiasi saugi ir laiminga. Žinokite, patys geriausi džiaugsmo vitaminai – tikras bučinys.“

Autorės nuotraukos

Visa informacija, esanti portale, yra UAB „Ūkininko patarėjas“ nuosavybė. Griežtai draudžiama ją kopijuoti, keisti, perpublikuoti ar kitaip naudotis komerciniais tikslais be Bendrovės leidimo.